2015 Gegužės 10

Jordanija – istorijos ir dykumų rožynas

veidas.lt

Shutterstock

Kelionės. Gamta ir istorija čia jau tūkstantmečius varžosi, kuri paliks įspūdingesnį ženklą. Tad šią nedidelę Artimųjų Rytų valstybę maža vadinti tik rausvos dykumų rožės Petros, vieno iš naujųjų septynių pasaulio stebuklų, tėvyne. Tai ištisas rožynas.

Nedideliame Jordanijos pietuose esančios Akabos oro uoste pagaunu jaunų akių žvilgsnį, pro burkos plyšį smalsiai nužiūrinėjantį mus, kitoniškai nei arabų moterys apsirengusias, kitoniškai besielgiančias. Turiu pripažinti, kad žvilgsnį pagaunu, nes ir pati slapčia dirsčioju į jauną moterį, lyg bandydama įžvelgti, ar ji gerai jaučiasi paslėpta nuo pasaulio juodame apdare. O gal, kaip mano daugelis arabų šalių moterų, tai mes, europietės, žiauriai nuskriaustos, nes tiek mažai laiko teturime šeimai, vaikams, sunkiai dirbame visą dieną, o paskui grįžusios namo dar turime nudirbti ir buities darbus.

Kontrastas, pradedant nuo pirmiausia į akis krintančios kitokios moterų aprangos, iki gamtos, klimato, istorijos, religijos, šiandienos aktualijų, Lietuvoje ir Jordanijoje – gilus kaip bedugnė. O bendrybė nebent ta, kad ir viena, ir kita buvo istorinių perturbacijų kryžkelėje, o tarp vietos gyventojų užkariautojų buvo kryžiuočiai.

Tačiau ko vertėtų pasimokyti iš jordaniečių – tai pagarbos ir draugiškumo ne taip kaip jie atrodantiems turistams ar bėdos prispaustiems kitų šalių žmonėms. Klajonės po Jordaniją ne tik įsirėžė atmintin šios šalies istorijos bei gamtos unikumus, bet ir į gerąją pusę pakoregavo stereotipus apie arabų elgesį, paskatino pasidžiaugti Jordanijos valstybės taikingumu, kuriuo ji išsiskiria tarp amžinai neramumų krečiamų savo kaimynų, o ši savybė labai svarbi renkantis kelionės kryptį.

Taip, kol keliavome po Jordaniją, spėta pranešti, kad karas Jemene, kuriame dalyvavo ir Jordanija, baigtas, bet ir vėl ten aidėjo sprogimai. Tačiau prie šio karo Jordanija prisidėjo greičiau iš draugystės su Saudo Arabija, nei ko pykdama ant Jemeno. Šiaip Jordanija pastaruoju metu sugebėjo taikiai sutarti su kaimynais ir išvengti čia pat už jos sienos verdančių neramumų Sirijoje, Izraelyje, Vakarų Krante. Tad į dažniausiai prieš kelionę girdėtą klausimą – ar ten saugu, matyt, galima atsakyti taip: tiek pat saugu, kiek Paryžiuje, Londone ar Dalase, kur nežina kada kas gali sutrikdyti ramybę.

Bet Jordanija apimta depresijos: nesibaigiantys neramumai regione mažina turistų ir į šią šalį srautus. Mažai kas ryžtasi keliauti po dykumų pilimis garsias Jordanijos teritorijas netoli sienos su Sirija. O Vakaruose Jordanija ribojasi su Izraeliu ir Vakarų Krantu, tad net norint patekti prie Negyvosios jūros ar aplankyti biblinę Jordano upę reikia kirsti patikros punktus. Važiuodamas Negyvosios jūros keliu nuolat esi stabdomas ginkluotų pareigūnų, tiesa, turistams labai draugiškų, tad patikra dažniausiai tetrunka tiek, kiek užtenka pasakyti „Welcome to Jordan“ (sveiki atvykę į Jordaniją).

Jordanija – draugiška ne tik turistams, bet ir kaimynams. Lietuviai, ko gero, taip nemylėtų savo lyderio, kaip jordaniečiai myli karalių Huseiną, kuriam valdant beveik pusšimtį metų (1953–1999 m.) Jordanija kare su Izraeliu prarado nemenką dalį teritorijos. 1949 m. ji aneksavo iš Izraelio Vakarų Krantą, o 1967 m. jį Izraelis atsiėmė. 1994 m. Jordanija sudarė taiką su Izraeliu. Mainais už prarastą teritoriją Jordanija, priešingai nei kitos šo regiono šalys, kuria taikią ir stabilią dabartį, turi vieną laisviausių rinkos ekonomikų Artimuosiuose Rytuose, vykdo sveikatos ir švietimo reformas. Beje, Jordanija, pagal įvairius tyrimus, patenka tarp vidutiniškai religingų pasaulyje ir vienos mažiausiai religingų valstybių tarp arabų ir visame islamo pasaulyje.

Sugebėdama gyventi taikiai ir palaikyti draugiškus santykius su kaimynais, Jordanija netgi gausėja ir turtėja dėl kaimyninių šalių neramumų – šalis atvira pabėgėliams. Jei Amane sutinki šviesaus gymio, net šviesiaakį žmogų, greičiausiai tai siras, o net apie 90 proc. amaniečių šaknys – Palestinoje. Manoma, kad apie 70 proc. Jordanijos gyventojų – imigrantai. Tai pasaulinis rekordas, kuriuo šalis lenkia net tautų katilu vadinamas JAV.

Beje, palestiniečiams ir čečėnams, kaip ir krikščionims, kurių Jordanijoje – apie 6 proc. nuolatinių šalies gyventojų, skiriama atitinkama vietų kvota parlamente. Gyventojų prieaugis kasmet siekia apie 1 proc., o prie to nemažai prisidėjo ir liberali politika pabėgėlių atžvilgiu.

Pabėgėlis, stereotipiškai laikomas neturtingu žmogumi, nebūtinai toks: dažnas Izraelio iš Palestinos išstumtas bėglys į Jordaniją buvo turtingas, ir jų antplūdis smarkiai kilstelėjo Jordanijos BVP.

Dabartinis karalius – Huseino sūnus Abdullah II tęsia diplomatija paremtą tarptautinę politiką. Kad Jordanijos politika išliks nuosekli, matyt, simbolizuoja ir tai, jog Jordanijoje daug kur, net turgaviečių parduotuvėlėse, kabo trys portretai – buvusio, esamo ir būsimo (vyriausio iš keturių dabartinio vaikų) karalių.

Nuo karaliaus išminties Jordanijoje priklauso daug, nes tai – konstitucinė monarchija, šalies vadovas yra karalius. Jis skiria ministrą pirmininką nefiksuoto ilgio laikotarpiui, pasirašo arba vetuoja įstatymus, turi galią paleisti parlamentą, atleisti teisėjus, jis – vyriausiasis šalies ginkluotų pajėgų vadas.

Taigi karų ir neramumų baimė turistus nuo Jordanijos atbaidyti galėtų ne daugiau, nei keliaujant į bet kurią šiandienos neramaus pasaulio dalį. O patys jordaniečiai turistams draugiški, tolerantiški, neagresyvūs. Tad galiausiai imi elgtis taip, kaip niekad nepadarytum Lietuvoje, pavyzdžiui, palieki nesaugomus daiktus ant suolelio ir eini maudytis po karštomis versmėmis.

O turistinis meniu Jordanijoje kaip reta įvairus. Kad ir kaip neteisinga protėvių atžvilgiu, bet permaininga Jordanijos žemių istorija – šiandien didelis džiaugsmas turistams. Kieno tik palikimo čia nerasi: Jordanija 9 tūkst. pr. m. e. buvo vienas pasaulio neolito civilizacijos židinių, paskui tapo karavanų keliu (vėliau žinomu kaip Karalių kelias) tarp Azijos, Arabijos ir Europos, po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų Jordanijos teritoriją valdė Seleukidų imperija, paskui regione paplito graikų kultūra, net miestai buvo pervardinti graikiškais pavadinimai – Filadelfija, Gerasa. Vėliau čia susiformavo Nabatėjų karalystė, po to – Romos imperija. Jau mūsų eros metais šias teritorijas valdė Bizantijos imperija, vėliau Jordanija buvo administruojama kaip viena iš Sirijos provincijų, paskui – svetimšalių dinastijų iš Egipto, Mesopotamijos ir kitų. Po Pirmojo pasaulinio karo (1919 m.) Jordanija atiteko Britų imperijai. 1946 m., perbraižant politinį žemėlapį, jai suteikta nepriklausomybė, ji pervardinta Jordanijos Hašemitų karalyste.

Jordanija garsėja ir piligrimų bibliniais maršrutais.

Už unikalumą Jordanija gali būti dėkinga ne tik permainingai savo istorijai, bet ir gamtai, nepagailėjusiai čia keistų anomalijų. Nors tai nėra didelė šalis (92,3 tūkst. kv. km), tačiau joje – dvi jūros, daugybė karšto vandens versmių, kalnai, dykumos. O didysis Jordanijos šedevras Petra – ir gamtos, ir žmogaus genialumo derinys. Be Petros, į UNESCO vertybių sąrašą įrašyta Kasr Amra – VIII a. pilis dykumoje, Um ar Raso (~Kastrom Mefa’a~) archeologinis kompleksas su bažnyčiomis mozaikų grindimis ir gražioji Vadi Rumo dykuma. Į UNESCO sąrašą pretenduoja dar penkiolika objektų, tarp kurių Šubako pilis, Džerašo romėnų miestas, Mudžibo gamtos draustinis, kurio tarpeklis tinka įsimintinam žygiui tik tiems, kurie iš tiesų nejaučia nei vandens, nei aukščio baimės. Nedidelei šaliai tikrai pavydėtinai ilgas pasaulio lygmens unikumų sąrašai.

Kelionę po Jordaniją patogu pradėti nuo jos pietų. „Turkish Airlines“ tiesiogiai skraidina iš Vilniaus į Stambulą, o iš čia – į Akabą, kuri priklauso laisvajai ekonominei zonai, tad vizos antspaudėlį oro uoste gauni nemokamai, nėra ir jokių išvykimo mokesčių. Be to, Akaba – vienas iš nardytojų rojaus kampelių, kur gali pamatyti ne tik unikalų Raudonosios jūros įlankos pasaulį, bet ir nuskendusį laivą ar tanką.

Paskui išsinuomoji automobilį, ir vos už 70 km – gražioji Vadi Rumo dykuma, dar vadinama Mėnulio slėniu, išgarsinta fimo apie Arabijos princą, kurio įvaizdį dabar bando mėgdžioti jaunesni dykumų gidai, galintys pasigirti juodomis garbanomis. Vadi Rumas paneigia stereotipą, kad dykuma šiek tiek primena dykrą: per 74 tūkst. ha dykuma prisagstyta uolėtų kalnų su tarpekliais ar didžiulėmis arkomis, oranžinio smėlio kopų. Dykuma – kaip chameleonas: uolos, kalnai ir smėlis keičia spalvą iš baltos į geltoną, juodą, neįtikėtino spindesio raudoną, kuri vienaip atrodo auštant, kitaip per saulėlydį.

Bent jau vieną dieną praleidus ir pernakvojus palapinių stovykloje Vadi Rume galima sukti Karalių kelio link. Jau pats kelias, pramintas karavanų, žygiavusių tarp Rytų ir Vakarų, – istorinė įžymybė, jis paminėtas net Senajame Testamente. Karalių kelyje – visa Jordanijos istorija: kryžiuočių pilys, unikalių mozaikų sostinė Madaba su bibliniu Nebo kalnu netoliese ir, žinoma, Petra, dėl kurios visų pirma ir veržiamasi į Jordaniją.

Susitikimas su tiek kartų nuotraukose matyta Petra vis tiek kelia jaudulį. Apie 600 metų prieš mūsų erą uolose iškirstas nabatėjų, arabų klajoklių genčių, miestas, paskui užkariautas romėnų, trumpai klestėjęs kaip Romos imperijos dalis, – su šventyklomis, kitais pastatais, į juos vedančiais laiptuotais takais, amfiteatrais, fontanais, kapavietėmis ir Nabatėjos karalių mauzoliejais. Rausva smiltainio spalva senoviniam miestui uolose pelnė rausvosios dykumų rožės vardą. Per šią Nabatėjos sostinę ėjo svarbiausi karavanų keliai, jungiantys Kiniją, Indiją su Arabija ir Europos Viduržemio jūros regionu.

Nuo įėjimo iki Petros perlo Al Kaznė, vadinamosios iždinės ar lobyno, – apie porą kilometrų kelio, pusė jo – giliu išdžiūvusios Siko upės vagos tarpekliu. Uolos siekia arti porą šimtų metrų, o plotis kai kur susiaurėja vos iki kokių trijų, tad ne veltui ant uolų likę kažkada juo judėjusių vežimų įbrėžimų.

Pusė septynių ryto, saulė dar neaukštai, turistų šurmulio dar negirdėti, o stebuklo nuojauta skubina žengti sparčiau, už kiekvieno vingio viltingai žiūrint – ar jau. Pagaliau – uoloje išskabtuota įstabioji iždinė, 40 m aukščio ir 26 m pločio kapavietė. Ji – Petros vizitinė kortelė, bet tai tik vienas didžiulio senovės miesto gabaliukas. Pavyzdžiui, nuo iždinės iki Ad Deiro (~ad-Dayr~) vienuolyno – kokia valanda kelio lyguma ir dar valanda ropštis į kalną tarpekliu. Tiesa, jau nuo įėjimo į Petros kompleksą kursuoja „taksi“: vežimaičiai iki iždinės, o asiliukai ar kupranugariai – ir tolesniais maršrutais. Tačiau išbandžiusieji asiliukų „taksi“ į kalną labiau dalijosi baime nusiridenti kartu su visu asiliuku į prarają nei malonumu gėrėtis nuostabiais vaizdais.

Beje, nabatėjai buvo ir vandens inžinerijos meistrai, puikiai suvokę, kad ir per mažai, ir per daug vandens – blogai. Petra – kaip taurė: iš visų pusių ją supa kalnai, nuo kurių vanduo subėga į Petrą, matyt, todėl vandens stokojančiame regione ir buvo nutarta miestą kurdinti būtent čia. Tačiau vanduo turi būti kontroliuojamas. 1963 m. potvynio metu pastatyta užtvara Petrai nuo potvynio apsaugoti. Bet archeologai gerokai nustebo atradę, kad nabatėjai jau prieš porą tūkstančių metų tuo buvo pasirūpinę – pastatę tunelį, kuriuo kontroliuodavo į Petrą patenkančio vandens srautą.

Turizmo vadovai siūlo Petrai skirti bent dvi tris dienas, nes didžiausių jos įžymybių maršrutas tęsiasi apie 25–30 km. Tačiau pradėjus nuo ankstyvo ryto iki saulėlydžio, per dvylika trylika valandų galima jį įveikti. Žinoma, ne vidurvasarį.

Laiką turistauti Jordanijoje reikėtų rinktis su protu: rugpjūtį temperatūra čia gali pakilti iki 49 laipsnių. Dykumų klimatas jokių garantijų dėl karščio ir šalčio kontrastų neduoda. Pavyzdžiui, Petroje šiemet kovo pabaigoje–balandžio pradžioje buvo ir sniego, ir 35 laipsnių karštis, bet antroje birželio pusėje, liepą ir rugpjūtį čia keliauti labiausiai rizikinga, nebent norima tik pagulėti prie jūros. Ir kitu metų laiku reikia turėti drabužių įvairovę, nes dienos ir nakties temperatūra skiriasi labai smarkiai.

Temperatūra skiriasi net tarp Jordanijos regionų: Amane visuomet net iki dešimt laipsnių šalčiau nei vos už keliasdešimt kilometrų prie Negyvosios jūros ar Akaboje prie Raudonosios jūros.

Nuo Petros toliau judant Karalių keliu Amano link – įspūdingos kryžiuočių Šubako ir Karako pilys, Madaba su unikaliomis mozaikomis (viena jų, esanti Šv. Georgijaus bažnyčioje, – seniausias žinomas Šventosios Žemės žemėlapis, sudėstytas iš mozaikos akmenėlių VI amžiuje).

Beje, nors atstumas nuo Petros iki Amano yra vos 250 km, važiavimo vien užsukant į Karaką ir Madabą – nuo aušros iki saulėlydžio. Bet apie vairavimo ypatumus – šiek tiek vėliau.

Nors Amanas, Jordanijos sostinė, turi vos porą archeologinių įžymybių, apsilankyti čia verta. Galima sakyti, tai du miestai: senasis – Rytų Amanas ir Vakarų Amanas, kuriame įsikūrusi turtingoji amaniečių bendruomenė. Rytų Amano gatvelių labirinte, kuriuo tenka kopti į viršų, mat Amanas įsikūręs ant šešių kalvų, – prieskonių ir kavos su kardamonu kvapai, o planus mesti svorį neabejotinai tenka vėl atidėti, nes kokia kelionė į arabų šalį be pasmaližiavimo baklava – sluoksniuotu pyragaičiu su medumi ir migdolais ar kitais rytietiškais saldumynais su stipria arabiška kava poros gurkšnių dydžio puoduke ar skiestomis citrinų sultimis su mėtos lapeliu. Jordanijoje nerasi kiaulienos, bet avienos (pavyzdžiui, keptos jogurte), ėrienos, vištienos, žuvies patiekalai, pagardinti rytietiškais prieskoniais, su arabiškos duonos paplotėliu – tikra šventė gomuriui.

Beje, Amane populiarios vieno patiekalo kavinukės ar „specializuotos“ gatvės, pavyzdžiui, vienoje įsikūrusios raktų dirbtuvės, kitoje parduodamos akvariumų ir gyvūnėlių prekės, trečioje kiekviename name – po vyrų kirpyklą. O jei norite pamatyti, kaip linksminasi auksinis arabų jaunimas, vakare verta pasivaikščioti Vaivorykštės (~Rainbow~) gatve, užkišta prabangių visureigių su Kuveito numeriais. Naktinio Amano po savo kojomis vaizdo nebūtinai ropštis iki garsiausios sostinės archeologinės vietos – Citadelės, užtenka užsukti į „Wild Jordan“ („Laukinė Jordanija“) centrą, įsikūrusį vieno iš kalvų, juosiančių Amaną, šlaite.

Iš Amano išsiruošus dienos kelionei lengva pasiekti senovinį romėnų Gerasos miestą, dabar Džerašą, ir pasivaikčioti kolonomis apjuosta apie trijų kilometrų Centrine gatve (~Cardo Maximus~), apsupta įspūdingų rūmų, amfiteatrų, pirčių.

O šiek tiek pavažiavus už Džerašo, ant kalno skiauterės išnyra įspūdinga Adžluno pilis, kuri nuo matytų Karalių kelyje skiriasi tuo, kad tai nebe kryžiuočių, o nuo jų apsiginti skirta tvirtovė.

Žinoma, keliaujant Jordanijoje negalima praleisti atrakcijos paplūduriuoti Negyvosios jūros paviršiuje. Tai žemiausia sausumos vieta pasaulyje, esanti 418 m žemiau jūros lygio. Beje, paplūdimiai čia daugiausia priklauso viešbučiams, tad bet kur nepasimaudysi – turi arba būti viešbučio svečias gyventojas, arba ne tiek jau mažai sumokėti už pasinaudojimą paplūdimiu.

O nuo Negyvosios jūros grįžtant į Akabą reikia nepraleisti posūkio į Hamamatą: pasukęs į serpantiną, besirangantį per rusvai-juosvai-pilkšvą peizažą, vis aukštyn ir vėl žemyn, nusileidi į 264 m žemiau jūros lygio esančią prarają ir išvysti oazę su palmėmis, įvairiaspalvėmis gėlėmis ir per šimtu vandens krioklių bei versmių. Kai kurie jų požeminės lavos įkaitinami iki 65 laipsnių pagal Celsijų. Krioklių vanduo patenka į baseinėlius, kuriuose gali mėgautis natūraliu karštu dušu ar pasikaitinti oloje lyg natūralioje pirtyje.

Pasimėgavus natūraliu SPA – į Vadi Arabos dykumos tyrus. Reikia neužmiršti dar prie Negyvosios jūros prisipilti degalų, nes degalinių kelių valandų kelyje – vos viena kita. O kai pamatai išsvajotos kavos iškabą, neskubėk džiaugtis, nes užrašas, kad ji už 70 km, ir reiškia, kad dar tiek kilometrų civilizacijos nebus. Beje, ir kupranugaris čia – ne tik įprastas kelio ženklas: jį gyvą gali pamatyti stovintį viduryje kelio.

Vairavimo Jordanijoje ypatumus apskritai vertėtų įtraukti į atrakcijų sąrašą. 100 km Jordanijoje reiškia maždaug dvi valandas kelio, bent jau Karalių ir Negyvosios jūros keliuose. Kelionę ilgina ne tik kalnų serpantinai, dykumų smėlis, civilinės ir ginkluotos patikros punktai, bet ir specifinis vairavimo stilius. Posūkių, išskyrus Amane, paprastai nerodoma, bet pypsima, kai automobilis lenkia kitą. Pypsima ir šiaip, dėl sunkiai numanomų priežasčių. Eismo juostų tiek, kiek telpa (tiksliau, kiek netelpa).

Automobiliai parkuojami ir dviem eilėm, jei tik kam prireikia kur sustoti. O jei kam reikia, kartais pasukama ir prieš eismą. Beje, kelių erelių čia nedaug, ir dėl labai objektyvios priežasties: kelyje labai daug kalnelių, vadinant tiksliau – beveik kalnų: reikia labai atidžiai sekti kelio ženklus net užmiestyje, nes užlėkti ant kalnelių nesumažinus greičio tikrai nedidelis malonumas. Beje, visuose turistų žinynuose įspėjama vengti važiuoti naktį, nes dalis jordaniečių laikosi nuostatos, kad geriausia naktį matyti važiuojant be šviesų.

O Amano gatvelių raizgalynė ir spūstys – ypatingas išbandymas vairuotojui. Keturių milijonų gyventojų mieste beveik nėra reguliaraus viešojo transporto, tad žmonės dažniausiai važinėja arba savais automobiliais, arba taksi.

Pėstieji tikrai ne drausmingesni: kerta net magistralines gatves, nė nežvilgtelėdami, ar neatvažiuoja automobilis, – tiesiog ištiesdami ranką, ir, o stebukle, automobiliai paklusniai sustoja.

Keisčiausia, kad tame eismo chaose nematėme nė vieno eismo įvykio ar juo labiau rimtesnės avarijos, o nepaisant, atrodytų, visiškos savivalės, vis dėlto vietos eismo dalyviai gana atlaidūs akivaizdžiai besiblaškančiam šiame chaose turisto vairuojamam automobiliui. Tiesa, dauguma automobilių čia įlenkti, o jų šonai gerokai apibraižyti.

Bent jau viena gera žinia vairuotojui – benzinas kainuoja bemaž perpus kaip Lietuvoje. Bet tai bene vienintelė palyginti pigi turistinė prekė. Viešbučiai ar automobilio nuoma, žinoma, priklauso nuo klasės ir neišsiskiria iš kitų šalių konteksto. Maisto kainos kavinukėse panašios į mūsiškių, bet alkoholis, jei jo apskritai bus, brangus. Be alkoholio galima apsieiti. Bet štai ir pamatyti svarbiausius šalies turistinius objektus – Petrą ir Vadi Rumo dykumą tikrai brangoka: į Petrą bilietas dienai kainuoja 50 Jordanijos dinarų (JOD), apie 63 eurus, diena Vadi Rumo dykumoje su visureigiu žmogui – apie 45 JOD (apie 56 eurus), įėjimas į karštąsias versmes – 15 JOD (beveik 19 eurų). Tiesa, bilietas į Karako ir kitas pilis ar garsiųjų Madabos mozaikų apžiūra kainuoja simboliškai – keli dinarai, tačiau prie turistų tuoj pat prisistato vietiniai gidai ir ima neprašyti pasakoti. Jiems tenka sumokėti papildomai, kiek – amžinas klausimas, nes už tos pačios trukmės pasakojimą sumokėta suma vienas lieka patenkintas, kitas įspėja, kad gauti pinigai – labai smulkūs.

Bet net tie savanoriai gidai tikrai nėra tokie įkyrūs, o juo labiau įžūlūs, kaip kokiame Egipte ar Tanzanijoje, nebando apgauti. To pasitaiko tik Vadi Rume, kur nelegalūs gidai bandė aiškinti, kad bilietų kasa nedirba ir pinigus reikia mokėti jiems.

Apskritai jordaniečiams net nebūdingas toks įprastinis arabų atributas, kaip derėjimasis, na, gal išskyrus prekeivių nutūptą Petrą.

Dar viena gera žinia keliautojui: tikrai nėra nedrąsu vakare vaikštinėti miestų gatvėmis, baiminantis vagysčių ar priekabiavimo. Arabai, kaip žinome, nevartoja alkoholio, tad nėra pavojaus pasipainioti po kojų girtam žmogui. Beje, europiečiai, įpratę per atostogas išlenkti stiklą vyno ar bokalą alaus, beviltiškai blaškosi po kai kurių miestų parduotuves ir net barus (pavyzdžiui, prie Petros esančiame Vadi Musa miestelyje tėra vienas viešbutis, kuriame gali rasti alaus), bet kurortuose ir Amane ar krikščionių gausiau gyvenamoje Madaboje alkoholio nusipirkti galima.

Tačiau arabai ir be alkoholio linksmintis moka. Vakare gatvės pilnos žmonių, kavinėse vyrai rūko kaljaną, moterys gurkšnoja arbatą, o vaikai, akivaizdu, lepinami ir išsikaulija visko, ko užsigeidžia. Prie vieno stalo kavinėje dažnai susirenka net trijų kartų šeimos nariai.

Jordaniečiai gerbia kitų geografinių platumų tradiciją moterims nedėvėti skarų, galų gale vienoms keliauti, rūkyti kaljaną ir net gurkšnoti vyną, jei tokio kavinėje yra. Bet, savaime suprantama, ir iš svečio reikalaujama gerbti vietos taisykles. Štai visuose turistiniuose objektuose sutikome daugybę ekskursantų moksleivių. Jaunieji jordaniečiai paprastai svetingai sveikina turistus „Welcome“, net prašosi kartu nusifotografuoti. Bet Džeraše paaugliai berniukai apspjovė turistę, dėvinčią berankovius marškinėlius, – arabų supratimu, tai nepadori apranga. Mokytojas privertė vaikinukus atsiprašyti. Tačiau ir turistams neturėtų būti sunku paisyti elementarių šalies, kurios svečias esi, elgesio taisyklių – nedėvėti trumpų sijonų, atvirų, be rankovių drabužių.

Tiesa, yra viena vieta, kur „aprangos kodo“ laikytis sunkoka, nors privalu – paplūdimiai. Arabės moterys maudosi retai, bet jei tai daro, tai kaip stovi – su skaromis ir žemę siekiančiu džilbabu. Karšta saulė kaipmat juos išdžiovina, ir galima toliau iškylauti nepersirengiant. Madingos jordanietės dėvi arabiško stiliaus maudymosi kostiumėlius, labiausiai primenančius naro kostiumą su galvos gobtuvu, tik, žinoma, neaptemptą. Tiesa, kurortuose prabangesni viešbučiai dažniausiai turi savo paplūdimius, kuriuose toks „aprangos kodas“ negalioja.

Ir dar vienas pastebėjimas apie jordanietiškas madas: nors dauguma moterų dėvi tradicinį ilgą kūno formas slepiantį džilbabą ir ryši skaras, jos paiso ir madų. Tradicinio drabužio kirpimo, klostelių, dirželių, sagučių, užtrauktukų, apvadėlių, ką jau kalbėti apie audinį, džilbabai būna ir džinsiniai, taigi įvairovė didžiulė. O jau skarų grožis! Maža to, po jomis dedamas specialus „kamšalas“, lyg po skara pūpsotų nerealaus dydžio natūralių plaukų kuodas. O svarbiausia grožio detalė – akys, tad joms paryškinti naudojama speciali arabiška kosmetika. Matyti, kad daugelis moterų, bent jau Amane ir kurortuose, grožiui pinigų tikrai negaili.

Jordanija apskritai gana turtinga šalis – žinoma, ne tokia kaip Omanas ar Saudo Arabija, bet turtingesnė už kitas arabų valstybes. Gerovė pamažu didėja: šiemet Jordanijai prognozuojamas 3,5 proc., kitąmet – 3,9 proc. BVP augimas. Nors  BVP vienam Jordanijos gyventojui siekia maždaug pusę Lietuvos gyventojo gerovės, tokį skirtumą lemia dideli kontrastai šalies viduje. Keliaujant per šalį galima matyti mums neįprasto skurdo – palapinėse ar į jas panašiose konstrukcijose įsikūrusių žmonių. Bet Amane akis traukia didžiuliai keliaaukščiai vienos šeimos namai su greta stovinčiais prašmatniais automobiliais.

Tiesa, šeimos supratimas Jordanijoje taip pat skiriasi nuo mūsiškio. Amane gyvenantis lietuvis, pas kurį teko pasisvečiuoti, rodo priešais jų daugiaaukštį stovintį trijų aukštų prašmatnų namą, kuriame gyvena trys vienos šeimos atšakos: dėdė, jo sūnus ir sūnėnas. Kai kartą dėdė sunegalavo ir buvo iškviesta greitoji pagalba, kartu su ja gatvę užtvindė keliasdešimt giminaičių automobilių – žinia apie bėdą perduota akimirksniu.

Bet artimas giminių bendravimas turi ir neigiamų aspektų. Paradoksas, bet Amane, kuriame gyvena daugiau nei pusė visos Jordanijos gyventojų – 4 mln. iš 6,5 mln., nėra nei operos, nei filharmonijos, o dramos trupės labiau primena mūsų mėgėjų kolektyvus. Iš tiesų tai skamba labai keistai ne tik šios dienos pasaulio, bet ir pačios Jordanijos praeities kontekste, nes senovės Petroje ar Džeraše buvo per tūkstantį vietų turinčių amfiteatrų, ir ne po vieną mieste. Kaip išsilavinęs, taip pat ir Vakarų universitetuose, Jordanijos elitas apsieina be teatro? Amane gyvenantis lietuvis tai iš dalies aiškina tuo, kad tam jordaniečiams tiesiog nelieka laiko. Štai į Europą išvykdami dirbti jų išsilavinę kaimynai prisipažino besidžiaugiantys, kad pagaliau galės daugiau laiko skirti sau ir savo asmeniniams poreikiams, nes dabar didžiąją dalį laiko atima bendravimas su giminaičiais.

Beje, ir Amanas išsipleikęs neįtikėtinai dideliame plote dėl šeiminių saitų stiprybės: užuot miestą plėtojant stačius daugiau daugiaaukščių namų, klesti privačių namų statyba.

Amane susitelkusi ir beveik pusė šalies gamybos: gana dideliais kiekiais gaminami fosfatai, trąšos, kalio karbonatas. Šalis neturi naftos ir mineralų telkinių, išskyrus fosfatus, kurie kartu su kalio druska yra pagrindinės šalies eksporto prekės. Dauguma Jordanijos gyventojų išlaiko save augindami avis, ožkas, galvijus, dirbama mažiau nei 5 proc. valstybės žemių.

Šalies ekonomiką labiausiai kelia turizmas, taip pat ir medicinos – Jordanijoje itin aukšto lygio medicinos paslaugos. Nors tolerantiškumu nepasižymintys lietuviai arabų gyvenseną linkę priskirti prie archajiškos, čia sveikatos apsaugos srityje stengiamasi naudotis visomis pažangiomis priemonėmis. Amane gimdžiusi čia gyvenanti lietuvė Gabrielė, lygindama su tokia pat patirtimi Lietuvoje, pasakoja, kad čia ne tik aukščiausio lygio paslaugos, bet ir nėra jokių svarstymų, ar gimdyvė turėtų viską daryti kuo natūraliau. Pas mus, kaip žinome, plinta judėjimas gimdyti kuo natūraliau, namie, maža to, neskiepyti vaikų. Tad akivaizdu, kas čia archajiškesni.

Tiesa, sveikatos įstaigos Jordanijoje daugiausia privačios. Viešasis sektorius apskritai nedidelis, ypač palyginti su Lietuva. Bet ir mokesčiai nedideli, mat prievolė mokėti gyventojų pajamų mokestį atsiranda tik nuo 2 tūkst. JOD (1,5 tūkst. eurų) pajamų, todėl mainais ir gauni nedaug valstybės apmokamų paslaugų. Tokia mokesčių sistema labai palanki turtingiems žmonėms, nes mažesnių pajamų jordaniečiams apsimokėti sveikatos apsaugos ar švietimo paslaugas gana brangu. Bet yra daug valstybinių mokyklų. Beje, jose mergaitės ir berniukai mokosi atskirai.

Jordanija dar mokosi vakarietiškos demokratijos, kaip rodo įvairūs tarptautiniai tyrimai, čia dar trūksta žodžio laisvės. Bet šalis, pasirinkusi taikos ir tolerancijos, o ne nuolatinių konfliktų tiek šalies viduje, tiek su kaimynais kelią, daro reformas, turtingėja ir gausėja. Kai gretimose jai valstybėse griaunami senovės paminklai, ji savuosius puoselėja ir kviečia būti laukiamu svečiu įstabiosios dykumų rožės šalyje. Tikrai verta.

Aušra Lėka

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...