2010 Liepos 25

Bernard Lecomte

Jo Ekscelencija “Dievo bankininkas”

veidas.lt

“Baltos lankos” veda mus į “Vatikano paslapčių” pasaulį, o “Veidui” iš šios knygos leidykla pasiūlė ištrauką apie tai, kaip popiežius buvo įpainiotas į didžiausią finansinį pokario skandalą.

"Veido" archyvas

1982 m. birželio 18 d., Londonas. Ankstyvą rytą ant Temzės kranto, po Blakfrajerso tiltu, policininkai rado ant pastolių kybantį šešiasdešimt dvejų metų Roberto Calvi, vieno didelio Italijos banko direktoriaus, kūną. Prieš kelias dienas ant finansinės katastrofos slenksčio atsidūręs vyras skubiai išvyko iš Italijos. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo savižudybė. Išskyrus vieną detalę: jo kelnių kišenėse atrado dolerių paketėlių ir pusę plytos. Tai buvo masonų ženklas.

Ar jis nusižudydamas norėjo palikti slaptą pranešimą? O gal kas nors norėjo jį apkaltinti, kad priklausė masonams?

Jeigu taip, tai greičiausiai čia buvo žmogžudystė?.. Tilto pavadinimas patvirtino tokią mintį: Italijoje masonai vadinami “juodaisiais broliais”. Taigi visiška mįslė: savižudybė ar užmaskuota žmogžudystė? Ar nusikaltimas (jeigu tai iš tiesų – nusikaltimas) buvo šlykštus masonų sąskaitų suvedimas tarpusavyje, o gal šitos makabriškos mizanscenos sumanytojai tiktai norėjo pakišti tokią mintį?

Vos tik birželio viduryje MI-5 pradėjo tyrimą, Roberto Calvi valdytas “Banco Ambrosiano” sužlugo. Kilo didžiulis skandalas: “Ambrosiano” buvo pirmasis privatus šalies bankas. Paskelbti nuostoliai – daugiau kaip milijardas dolerių.

Netrukus sujudo kreditoriai ir pareikalavo padengti jų indėlius. Keli susivieniję užsienio bankai savo įgaliotinių lūpomis pareikalavo grąžinti jų šešių šimtų milijonų dolerių įnašus, mojuodami… Vatikano išduotais “garantiniais raštais”! Tyrėjai buvo apstulbę. Britų ir italų žiniasklaidoje – tikras žemės drebėjimas. Koks popiežius pateko į šią negarbingą istoriją?

Garsus skandalas

Netrukus tyrimas atskleidė, kad “l’Istituto per le Opere di Religione” (IOR), kurį taip pat vadino “Vatikano banku”, kartu su Roberto Calvi “Banco Ambrosiano” tikrai dalyvavo dešimties fiktyvių bendrovių steigime; jos beveik visos įregistruotos Panamoje, o “Vatikano bankas” jose turėjo daugiausiai akcijų. IOR – tai 1942 m. Pijaus XII įkurta bankinė įstaiga, skirta valdyti ne Bažnyčiai, bet jos “organizacijoms” priklausančius pinigus, – misijoms, kongregacijoms, katalikiškos veiklos grupėms, Vatikano valstybės tarnautojams ir t.t. Pajamos buvo gausios. Išlaidos – neskelbiamos.

Paprastai Vatikane neatskleidžiama padovanota arba testamentu palikta suma, neskelbiamas suteiktos pagalbos kokiai nors trečiojo pasaulio diecezijai dydis. Kokias sumas iš tiesų valdo bankas? Niekas nežino. Netgi IOR pirmininkas monsinjoras Paulius Marcinkus…

Marcinkus! Ši pavardė apskriejo viso pasaulio redakcijas. Apklausiamas dėl paslaptingųjų užstatų, tas, kurį vadino “Dievo bankininku”, pareiškė, kad ypatingosios bendrovės buvo Roberto Calvi sugalvotos garantijos mainais už didžiules sumas, kurias Vatikanas paskolino “Ambrosiano” bankui. Kad įkurtų tą dešimtį įstaigų, Calvi savo ruožtu iš užsienio bankų pasiskolino šešis šimtus milijonų dolerių; dabar tie bankai reikalavo savo pinigų, prašydami monsinjorą Marcinkų pasirašyti laiškus, patvirtinančius, kad Vatikanas tikrai kontroliuoja tą dešimtį bendrovių. Vieno artimiausių popiežiaus bendradarbių parašas buvo toks pasitikėjimo laidas, kokių tėra vienetai: jeigu Šventasis Sostas garantuoja paskolas, kaip abejoti jų patikimumu?

IOR dalyvavimas šitoje painiavoje nekėlė jokių abejonių. Valstybės sekretorius kardinolas Agostino Casaroli nieko nelaukdamas pradėjo derybas, siekdamas kaip galima daugiau sumažinti Bažnyčios atsakomybę. Pirmieji pokalbiai, kuriuose sunkiai skleidėsi tos plačiai išsišakojusios intrigos esmė, nieko nedavė. Po įnirtingų ginčų su bankų kreditorių advokatais Casaroli sutiko atlyginti dviejų šimtų keturiasdešimt keturių milijonų dolerių nuostolius, su sąlyga, kad ši suma nebebūtų didinama ir kad Vatikanui nebūtų primetama kokia nors kaltė. Tokia buvo Šventojo Sosto strategija: sumenkinti savo vaidmenį skandale, be didelių nuostolių apmokėti skolas ir atgauti moralinį autoritetą. Plati programa.

Casaroli pastangas apsunkino į Vatikaną plūstantis, italų spaudos perduodamas dažniausiai absurdiškas informacijos srautas. Pasak nepilnų liudijimų ir prasprūdusių prisipažinimų, buvo galima numanyti, kad IOR ir jo paslaptingasis pirmininkas jau labai seniai buvo įklimpę į nesuskaičiuojamas suktas operacijas ir kitas negarbingas Roberto Calvi machinacijas.

To nepavadinsi melu. Po 1970-ųjų ir vėliau Calvi pasinaudojo Vatikano administracijos uždarumu ir IOR, neturinčios nė menkiausio įtarimo ekstrateritorinės įstaigos, respektabilumu, kad pakeltų savo paties banko autoritetą; beje, šis bankas puikavosi katalikiškumu: nuo senų laikų “Banco Ambrosiano” samdomi tarnautojai turėdavo pateikti krikšto pažymėjimą! Pradėjęs nuo atsitiktinių prekybinių operacijų, Calvi įtraukė IOR į pagrindines Italijos ekonomikos sritis – leidybą, draudimą, regionų finansavimą ir t.t. Nepaisydamas rizikos.

Vienas Calvi tikslų buvo sutrukdyti savo banko, kurio reikalai jau seniai buvo prasti, išpirkimą per fasadines bendroves, perdavus IOR nedidelę kontrolę (dešimt procentų pelno), tuo pat metu ir painią, ir apsaugotą nuo įtarimų.

Už savo paramą IOR gaudavo atlyginimą, komisinius ir, žinoma, palūkanas. IOR pirmininkas monsinjoras Marcinkus, mėgdavęs pasigirti, niekada neslėpė, kad stengėsi investuoti savo pinigus ten, kur galėjo “iš jų gauti maksimumą”. Daugelis jį girdėjo kartojantį savo mėgstamą posakį:
– Bažnyčia valdoma ne “sveikamarijomis”!

Nuo “Opus Dei” iki mafijos

Ši byla būtų likusi tik didžiulė finansinė suktybė, jeigu, kaip parodė tyrimas, Calvi aplinka nebūtų susijusi su kai kuriomis įtartinomis aferomis, kelis kartus plačiai nuskambėjusiomis septintojo dešimtmečio pabaigoje Italijoje. Vaizduotes įkaitino groteskiškos “Ambrosiano” banko žlugimo aplinkybės, teatrališka jo pirmininko “savižudybė” ir netikėtas Vatikano įsipainiojimas į šią bylą.

Pirmiausia 1982 m. liepos mėnesį – vieno rangovo iš Sardinijos, Flavio Carboni, kuris pats slapstėsi nuo teisingumo, keistas pareiškimas, nukreipęs žvilgsnius į “Opus Dei”; po mėnesio jo žodžius pakartojo Roberto Calvi sūnus. Taigi “Ambrosiano” savininkas bėgęs į Londoną ne nuo Italijos teisingumo, kaip tada buvo manoma, bet susitikti su nežinomais “Opus Dei” viršininkais, žadėjusiais, anot Calvi įpėdinio, atgaivinti jo imperiją. Jeigu jau Vatikanas tapo įtrauktas į skandalą, tikėtina, kad ir tokia slapta organizacija, kaip “Opus Dei”, bus įsipainiojusi į tas tamsias kombinacijas. Ar tai buvo milžiniška sensacija, ar apsukri diversija? Ši smalsumą kaip reikiant pakursčiusi prielaida apskriejo pasaulį. Niekada net nebuvo bandoma kaip nors jos įrodyti.

Visiems žinomas Roberto Calvi priklausymas masonų ložei P2 išjudino antrą spekuliacijų bangą, įelektrinusią italų žiniasklaidą ir ilgam laikui mobilizavusią tyrėjus. Jau seniai ložė “Propaganda Massonica Due”* buvo didžiųjų Italijos vyrų, dominavusių visoje šalyje, ramstis, vėliau pavirtęs plačiausiai išsišakojusiu aferistų tinklu, kurio “garbiuoju viršininku” 1975 m. tapo avantiūristas ir neofašistas Licio Gelli – antikomunistas iki kaulų smegenų, turėjęs ryšių su Pietų Amerikos diktatoriais. Per keletą metų Gelli į savo tinklą įtraukė ne vieną tūkstantį “brolių”, tarp kurių buvo ir beveik visi Italijos slaptųjų tarnybų vadovai! Vis dėlto, kad ir ką sakytum, ložė P2 buvo įsipainiojusi į visus didžiuosius skandalus, kurie sukrėtė “švininės epochos” Italiją: tai Aldo Moro nužudymas (1978 m.), pasikėsinimas Bolonijos geležinkelio stotyje (1980 m.), bandymas nužudyti Joną Paulių II (1981 m.), tragiškas Vatikano tarnautojo dukters Emmanuelos Orlandi pagrobimas (1983 m.), tarptautinio antikomunistinio tinklo “Gladio” sukūrimas (1990 m.) ir t.t. Šimtams teismo tardytojų ir tūkstančiams spaudos straipsnių medžiagos nepritrūko.

Taigi Calvi lankydavosi toje keistoje ložėje, kur susitikdavo su politikais, žurnalistais, aukštais valdininkais, bankininkais ir teisėjais. Pasak jo našlės, vienas Milano teisėjas ir P2 narys jam pranešdavo apie visas prieš jį nukreiptas juridines procedūras, todėl Calvi pabėgo prieš pat jį suimant už machinacijas valiuta. Dabar jau niekas neabejoja, kad ložė P2 buvo įsitraukusi į “Ambrosiano” banko skandalą. Tačiau niekas nė viename tyrime neįtarinėjo kriminaliniais sandėriais popiežiaus Pauliaus VI ar net monsinjoro Marcinkaus.

Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė

Apie autorių

"Veido" archyvas
Bernard’as Lecomte’as (g. 1949 m.) laikomas vienu geriausių Vatikano specialistų. Buvęs katalikų dienraščio “La Croix” reporteris, “Figaro Magazine” vyriausiasis redaktorius dar parašė didelio pasisekimo sulaukusią Jono Pauliaus II biografiją, kuri išleista 2003 m. Knyga “Vatikano paslaptys” – apie vieną paslaptingiausių vietų pasaulyje, apie jos užkulisius, finansus, požemius, muziejus, popiežiaus išrinkimą pranešantį dūmelį… Autorius vieną po kito verčia Vatikano istorijos paslapčių puslapius: nuo komunizmo, didžiojo krikščionybės varžovo, atsiradimo iki dabartinio popiežiaus rinkimų. Kodėl būtent Mussolini įkūrė Vatikano valstybę? Kokia iš tiesų buvo Pijaus XII “tyla” nacizmo metais? Kodėl Bažnyčia paskandino kunigų “proletarų” patirtį? Kodėl vos nesužlugo Vatikano II susirinkimas? Nuo ko gi mirė Jonas Paulius I? Kas norėjo nužudyti Joną Paulių II? Daugelis šių probleminių ir aktualių klausimų ne kartą tyrinėti, tačiau tikriausiai niekada visiškai neišsisklaidys šešėliai, neaiškumai, nebus panaikinti tabu, verčiantys susimąstyti iš naujo…

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...