2013 Rugpjūčio 03

Jeruzale, jeigu tave užmirščiau

veidas.lt


Lietuvos knygynuose netrukus pasirodys vieno didžiausių XX a. prozos meistrų Williamo Faulknerio romanas “Jeruzale, jeigu tave užmirščiau”. “Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Šįkart jis atsikėlė ne iš karto. Gulėjo veidu į dugną, praskėtęs kojas ir rankas, beveik giedra nuolankios meditacijos poza. Žinojo, kad anksčiau ar vėliau teks atsistoti, juk visas gyvenimas susideda iš to, kad anksčiau ar vėliau tenka atsistoti, o paskui, po valandėlės, vėl atsigulti. Nepasakytum, kad buvo išsekęs iš tikrųjų, visiškai praradęs viltį arba itin bijojo atsikelti. Jam tik atrodė, kad netyčia jis pateko į padėtį, kur laikas ir aplinka, o ne jis pats buvo užhipnotizuoti: jis virto žaisliuku vandens srovės, tekančios į niekur, virš jo tvyro diena, kuri sudils be vakaro; kai tas žaidimas baigsis, jis bus ir vėl išspjautas į santykiškai saugų pasaulį, iš kurio buvo smurtu išplėštas, o kol kas nelabai svarbu, ar jis ką daro, ar nedaro. Tad jis dar pagulėjo veidu į dugną, dabar jau ne tik jausdamas, bet ir girdėdamas galingą, ramų srovės šnarėjimą po dugno lentomis. Paskui pakėlė galvą ir šįkart atsargiai palietė delnu veidą, vėlei išvydo kraują, tada atsitūpė ir, persilenkęs per planšyrą, nykščiu ir smiliumi suspaudė šnerves, išstūmė čiurkšlę kraujo ir jau valės pirštus į šlaunį, kai kažkoks balsas virš jo regos lauko tyliai ištarė: „Na, truputėlį užtrukai“, ir tada jis, neturėjęs lig šiolei pagrindo nei laiko pakelt akių virš borto, žvilgtelėjo aukštyn ir išvydo medyje sėdinčią ir į jį žvelgiančią moterį. Juodu skyrė ne daugiau kaip dešimt pėdų. Ji sėdėjo ant apatinės šakos viename iš medžių, sulaikiusių tas lūženas, už kurių jis užkliuvo, vilkėjo medvilniniu chalatu, kareivio munduru ir buvo užsivožusi skrybėlę nuo saulės, – moteris, kurios jis net nepasivargino apžiūrėti, nes jam pakako pirmo išgąstingo jos žvilgsnio, kad išvystų visą jos biografiją, visas prieš ją gyvenusias kartas, jinai galėjo būti jo sesuo, jei jis būtų turėjęs seserį, žmona, jei jis nebūtų patekęs į kalėjimą vos pasibaigus paauglystei, pritrūkus vos kelerių metų iki to laiko, kai net tokie vaisingi ir monogamiški vyrai, kaip jis, sukuria šeimą; ji sėdėjo, įsikibusi į medžio kamieną, basnirčia įsispyrusi į nesuvarstytus vyriškus aulinius, vos per jardą nesiekiančius vandens; tikriausiai buvo kieno nors sesuo ir, be abejonės, buvo (arba turėjo būti) kieno nors žmona, nors jis taip pat per jaunas pateko į kalėjimą, kad ne vien tik teoriškai patirtų, kas yra moteris.
– Akimirką net pamaniau, kad neketini grįžti.
– Grįžti?
– Po to pirmojo karto. Kai atsitrenkei į šiekštus pirmą kartą, paskui vėl įlipai į valtį ir nuplaukei.
Jis apsidairė, vėl atsargiai palietė veidą: ko gero, tai ta pati vieta, kur valtis jam smogė.
– Taip, – atsakė jis. – O vis dėlto aš čia.
– Gal galėtum pavaryti tą valtį artėliau? Gavau gerokai išsiriesti, kad užsiropščiau, man geriau būtų…
Bet jis nebesiklausė, jis ką tik pastebėjo, kad irklas dingo: šįkart, kai valtis mestelėjo jį į priekį, jis nusviedė irklą ne į valtį, o už jos.
– Jis čia, ant šiekštų, – pasakė moteris. – Gali pasiekti jį. Štai. Gaudyk.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...