Kada su vaiku pradėti kalbėtis “ta” tema? Tada, kai jis dar nekalba! Kodėl? Todėl, kad įprastumėte! Tiesiog mes esame labai susikausčiusi tauta: pasakai žodį “makštis”, ir visi nežino, kur akis dėti. Taigi įvardydami vaikams kūno dalis, jau žengsime pirmąjį žingsnį.

Beje, mokslininkai pastebi, kad paauglystė šiais laikais prasideda… aštuonerių. Tad nepavėluokite – svarbu, kad vaikai teisingos informacijos turėtų prieš pradėdami bręsti ir prieš pradedant kisti jų kūnui.

Kai mažasis rodo savo rankutę, sakykite, kad tai rankutė, kai varpą – kad varpa. Visų pirma išmoksite apie “tai” kalbėti, antra, vaikas supras, kad nėra temų, kuriomis negalima diskutuoti su tėvais. Be to, pokalbiai lytiškumo tema turi būti procesas, o ne paskaita, kuriai jūs pasiruošite ir “paskaitysite” vaikui, kai jis paklaus, iš kur atsiranda vaikai.

Reikia išsklaidyti mitą, kad kalbėjimas apie seksą paskatina vaikus pradėti ankstyvus lytinius santykius. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie yra apie tai kalbėjęsi su tėvais ir turi teisingos informacijos, elgiasi būtent atsakingiausiai. Tyrimai rodo, kad tokie vaikai vėliau pradeda lytinius santykius ir būna atsakingesni. Be to, juk jūs patys žinote, kad kalbėtis su ikimokyklinuku yra daug lengviau nei su paaugliu! Todėl “prisijaukinkite” šią temą, vaikui dar esant mažam.

Reikia tik pradėti

Tiesiog nebijoti ir pradėti. Juk tas pats būna ir slidinėjant – kai pirmą kartą atsistoji ant slidžių, atrodo, niekaip nenusileisi nuo toookio baisaus kalno… O vėliau negali patikėti, kad buvai taip išsigandęs! Žmogaus kūnas – lygiai tokia pat įdomi tema kaip ir kitos, kurias narsto tėvai su vaikais. Krikščionys gali žvelgti į tai kaip į žavėjimąsi Dievo kūriniu, o netikintys – kaip į Motulės gamtos ir evoliucijos stebuklą. Bet kuriuo atveju kūno nereikia gėdytis, reikia juo didžiuotis!

Kaip pralaužti ledus

Kaip ir visais vaikų auklėjimo aspektais, svarbiausia – abiem sutuoktiniams eiti ta pačia kryptimi. Tad iš pradžių pasikalbėkite su partneriu – juk jeigu jūs raudonuojate ir krenkščiojate kiekvieną kartą, kai prabylate, tuomet ir vaikas manys, kad tai kažkas gėdinga. Bet kokio viešo kalbėjimo galima išmokti – lygiai taip pat ir šia tema.

Galite pasirinkti jums tinkamą pokalbio laiką. Pvz., plaunate indus ir sakote: “Prisimeni, kaip tu manęs tada klausei apie tą ir aną? Tai va…” Tada nereikės žiūrėti vaikui į akis, o jūs galėsite pamažu prisijaukinti šią temą. Be to, vaikui atrodys, kad tai pati natūraliausia tema, nes juk neplautumėte indų, jei būtų kas nors laaaabai svarbaus!

Jeigu nežinote, ką atsakyti, taip ir pasakykite. Pažadėkite, kad pasidomėsite ir atsakysite į klausimą vėliau. Ir, žinoma, būtinai tai padarykite. Taip pat visad naudinga paklausti, ką mano pats vaikas, – žinosite, nuo kurio taško pradėti.
Vaikai mąsto konkrečiai

Visos abstrakčios sąvokos jiems tiesiog… visiškai nesuprantamos. Padėti gali aiškios, gražiomis nuotraukomis ir/arba paveikslėliais iliustruotos knygos. Pvz., “Mamos ir vaiko” knyga apie pilve gyvenantį kūdikėlį, kurį galima palyginti su braške, kiviu ir t.t. Tuomet vaikui lengviau susieti tai, kas nesuprantama, su tuo, kas aišku ir suprantama.

• Atsakykite į konkretų klausimą. Įsiklausykite, ko vaikas iš tiesų klausia. Daugelyje knygų aptariamos komiškos situacijos, kai vaikas, tarkim, klausia: “Iš kur aš?” Tėvai pradeda pasakoti apie jo pradėjimą, o jis iš tiesų norėjo žinoti, iš kokio jis miesto… Nereikia giliai įkvėpti ir vienu ypu išpyškinti galvoje šimtą kartų repetuotą tekstą. Geriau užduokite klausimus, kurie padės išsiaiškinti, ką iš tiesų nori sužinoti jūsų vaikas. Atsakydami į klausimą nesileiskite į detales. Atsakymas turi būti paprastas ir aiškus. Be to, nepasakokite visko nuo a iki ž. Geriausia naują informaciją (kaip ir bet kuria kita tema) pateikti mažomis porcijomis. Pvz., į klausimą: “Kodėl tau auga plaukai?”, visiškai pakanka atsakyti: “Todėl, kad mūsų kūnas keičiasi mums augant”.

• Paklauskite, ar vaikas viską suprato, ar nebeturi daugiau klausimų. Gerbkite jo norą žinoti daugiau. Mąstykite taip: jeigu vaikas pradėjo šią temą, tegul jis ją ir užbaigia.

• Nepamirškite, kad jūs perteikiate ne tik informaciją, bet ir požiūrį į ją. Tad pagalvokite iš anksto, ką jūs norite perduoti, juk kalbėdami formuojame požiūrį į seksualumą ir moralines vertybes. Ir turbūt tikrai nenorime įteigti, kad seksualumas – tai gėdingas blogis (o būtent tai ir nutiks, jei kalbėdami gėdysimės, – vaikas pajus, net jei nieko ir nepasakysime žodžiais!) Be to, šie vaikiški pokalbiai yra pasitikėjimo ir atvirumo pagrindas kalbantis apie seksą paauglystėje.

• O jei vaikas neklausia?.. Šios srities tyrinėtojai siūlo per daug nesidžiaugti ir patiems užmegzti pokalbį šia tema. Pavyzdžiui, kai laukiasi jūsų draugė.

Ko tikėtis iš tam tikro amžiaus vaiko?

2–3 metų turi išmokti visas kūno dalis. Kai kalbate apie lytinius organus, vadinkite juos taip, kaip jie vadinasi, o ne “pelytėmis” ir “užpakaliukais”. Viskas gerai, jei norite varpą vadinti “pimpaliuku”, bet vaikas turi žinoti ir tikrąjį pavadinimą. Įkvepiam – ir pasakom!

Tokio amžiaus vaikai mėgsta save liesti, lakstyti nuogi. Nuogumas daugiausia priklauso nuo to, koks jūsų šeimos požiūris į jį. Bet kuriuo atveju turite vaikui siųsti signalą, kad džiaugtis savo kūnu yra gerai, tačiau kai kas yra vieša, o kai kas – privatu. Ir kai tą pasakojate, atkreipkite dėmesį į savo kūno kalbą, toną, išraišką. Labai svarbu, kad jūsų žodžiai ir kūnas sakytų tą patį.

3–4 metų gali paklausti, iš kur atsiranda vaikai. Šio amžiaus vaikui įdomiausia vieta (!), o ne procesas (!). Sakykite, kad moterų pilve yra toks organas, kuris vadinasi gimda. Ten auga maži kūdikėliai. Beje, tokio amžiaus berniukai dar pareiškia, kad ir jų pilve augs vaikutis, o mergaitės – kad turės žmoną… Šio amžiaus vaikams reikia paprastų, trumpų ir teisingų atsakymų. Jie taip pat mėgsta liesti savo lytinius organus. Pakalbėkite apie viešą ir privatų elgesį bei apie leistiną ir neleistiną kūno lietimą (nebūtinai lytinių organų!). Vaikas jau turi žinoti, kad jo kūnas yra jo, ir kiti žmonės negali su juo daryti nieko, kas jam nepatinka.

4–5 metų susidomi, kaip vaikai gimsta. Galite pasakyti, kad pro vaginą (makštį) arba daktarai prapjauna mamai pilvuką, išima kūdikėlį ir vėl susiuva. Jiems įdomu, kaip veikia mūsų kūnas, todėl nenuostabu, kad įdomu gimdymas ir visa su tuo susiję. Jeigu vaikas paklausia, ką ten perkate, kai perkate higieninius įklotus ar tamponus, pats laikas pasakyti, kas tai. Ir “vaikas” nereiškia vien tik dukra.

5–6 metų pradeda domėtis procesu. Galite pasakyti, kad mamos gimdoje buvo kiaušinėlis, kuris susijungė su tėtės ląstele, kuri vadinama spermijumi, ir taip iš jų abiejų atsirado vaikutis. O kaip tas susijungimas įvyksta, kartais dar visiškai neįdomu…

6–7 metų vaikui jau gali būti įdomūs lytiniai santykiai. Galite pasakyti, kad moters ir vyro kūnai – kaip dėlionės detalės. Kai makštis susijungia su varpa, tėtės spermijai plaukia makštimi ir kitais takeliais link gimdos, kurioje tupi kiaušinėlis. Šių pokalbių metu jau naudokitės galimybe perduoti moralines nuostatas. Pvz., sakykite, kad seksas yra vienas iš būdų suaugusiems išreikšti meilę.

Nuogumas matant vaikams

Ar nekenkia vaikui, jei jis ketverių metų vis dar maudosi su mama ar tėte arba būna kambaryje, kuriame jūs persirengiate? Nuogumas esant natūralioms situacijoms (maudantis, persirengiant) vaikui tikrai nekenkia – tol, kol jūs patys gerai jaučiatės. Yra net sakoma, kad būtent toks elgesys – kai tėvai nesigėdija savo kūno – padeda vaikui susidaryti sveiką požiūrį į kūną. Sveikas požiūris – tai toks, kai mes mylime savo kūną tokį, koks jis yra, ir domimės jo sveikata. Todėl nenuostabu, kad žmonės, kurie myli savo kūną, labiau pasitiki savimi, yra geresnės nuomonės apie save, būna sveikesni ir neieško seksualinių partnerių vien tam, kad kompensuotų nesaugumo jausmą dėl savo išvaizdos.

Vis dėlto turbūt visi tėvai pasakys, kad vaikui augant ateina diena, kai arba vaikas, arba jie ima jaustis nepatogiai. Dažniausiai šis privatumo poreikis atsiranda vaikui pradėjus eiti į mokyklą.