2015 Gruodžio 07

Mada

J.Statkevičius: „Esame neturtingų ir pavydžių žmonių šalis“

veidas.lt

BFL / T.Lukšio nuotr.

Juozo Statkevičiaus nuoširdus ir atviras interviu “Veidui”: apie pasirinktą karjerą, gyvenimą, pomėgius ir madą.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Kas jums padėjo pasirinkti gyvenimo kryptį?

– Dar mokydamasis Kauno 24-ojoje mokykloje buvau geras plaukikas (12 metų lankiau baseiną), apie nieką kitą, išskyrus sportą, negalvojau, bet Amerikoje gyvenanti teta vis ragindavo mane piešti. Ji rašydavo: jeigu nori, kad tau ką nors atsiųsčiau, nupiešk man ką nors ir atsiųsk.

Dar ir dabar prisimenu, kaip mano tėvai sakė: ką tu uždirbsi iš tų sijonų?

Esu dėkingas ir savo mamos draugei Genutei Krištopaitienei, kuri jau anapilin išėjo. Ji, pamačiusi mano piešinius, liepė mamai juos į tuometį S.Žuko technikumą nunešti ir neapsiriko. Mama ėjo kartu su manimi. Drauge su ja nešėme mano piešinius (namie buvo likę tik blogieji pavyzdžiai, nes geruosius buvau išsiuntęs tetai), o juos priėmusios dėstytojos apstulbo. Jau tuomet jos matė, kad tai pirmo ar antro kurso lygio studento piešiniai. Labai didžiuojuosi, kad buvau priimtas į technikumą.

Daugybė žmonių man darė įtaką, kad tapčiau madų dizaineriu, nors tuo metu tai buvo tamsus miškas ir mažai kam įdomu. Dar ir dabar prisimenu, kaip mano tėvai sakė: ką tu uždirbsi iš tų sijonų? Bet man leido rinktis, ką noriu. Manęs taip lengvai nepastumsi: po Svarstyklių, tokiu savotišku ženklu gimęs esu, taigi rinkausi tai, kas iš tiesų patiko, ir iki šios dienos nesigailiu.

– Ar svarstėte, iš ko paveldėjote charizmą?

– Mano charizma, matyt, iš mamos, o jos – iš mano proprosenelio, kuris iš Napoleono armijos. Neži­nau, kas tiksliai telpa šioje sąvokoje, bet kad būtum cha­­­­riz­­­­ma­­tiškas, turi būti ir atitinkamas būdas, ir tam tikri charakterio bruožai. Bet visų pirma turi būti žmogiškumas, gebėjimas bendrauti su žmonėmis, o tai – didelis menas. Ne visi mandagūs, ne visi moka laiku pasakyti ačiū, ne visi moka draugystę tęsti. Didelis dalykas yra bendrauti su žmonėmis. Aš tuo užsiimu jau 27 metus: dirbu su žmonėmis teatre, su privačiais klientais, daug ko iš jų išmokau.

Charizma niekados negali pakišti kojos, nes ji arba yra, arba nėra. Arba tu kaip tešla, arba visus užkabini ir savo dėmesį jiems dalini.

– Kaip pats pristatytumėte save?

Aš lyg daktaras Aiskauda, kurio kiekvieną kartą vis reikia ir reikia, ir reikia.

– Esu nepaprastai smalsus ir niekad nesimėtau toli nuo savo specialybės. Man artima tai, kas susiję su grožiu: interjerų kūrimas ir ne tik tai.
Štai Maskvoje su mano pagalba kuriamas oro uostas. Yra daugybė dalykų, kurie man patinka: mėgstu kurti, fotografuoti, o nuo madų tiesiog džiūstu. Kartais jos tokios nuobodžios, kad jūs net neįsivaizduojate. Esu klientų įkaitas, paskendęs jų noruose. Aš lyg daktaras Aiskauda, kurio kiekvieną kartą vis reikia ir reikia, ir reikia.

Pusę gyvenimo atidaviau žmonėms, todėl man svarbu pajusti bent truputį malonumo kuriant kostiumus spektakliams ar lėktuvų interjerus. Dažnai tenka griebtis darbų todėl, kad negaliu išsimokėti. Taigi darau viską, kad tik užsidirbčiau: šioje šalyje užsidirbti vis dar labai sunku, nes viskas iš žmogaus atimama. Bet nieko nepadarysi, tokia šalis, tokios taisyklės ir tenka kažkaip prisitaikyti. Aš taikausi dirbdamas.

– Kartą pavadinote madą prostitute, pataikaujančia kiekvieno skoniui.

Taigi būni didžiausia prostitutė, užsimerki ir net neprisiuvi savo vardo etiketės.

– Mada tampa prostitute todėl, kad turi pataikauti klientui. Šis ne visada nori to, ką jam siūlo kūrėjas, bet juk būtent dėl to pas tave žmogus ateina. Esmė ta, kad ši demokratija labai keista ir nepatogi. Kartais dėl jos prarandi savo veidą, stilių, braižą. Daug dalykų netobulų, ypač Lietuvoje dėl mokesčių, tenka pataikauti ir imtis to, ko žmogus nori, nes kitaip neišgyvensi, neišmokėsi atlyginimų darbuotojams. Taigi būni didžiausia prostitutė, užsimerki ir net neprisiuvi savo vardo etiketės: reikalavimai ir klientas yra šventas dalykas. Nepaprastai sunku su tuo susitvarkyti ir suvokti, kad darai tai dėl pinigų, bet kitaip neišlaikytum didžiulės mašinos, kuri vadinasi „kutiūro“ namai.

– Ar kada svarstėte, kaip ši niša atrodytų be Juozo Statke­vi­čiaus?

– Nežinau, kaip ta Lietuva atrodytų, bet kad mados kultūros joje trūksta – akivaizdu, ir niekas tuo nesirūpina.

– Galbūt tai susiję su tuo, kad Lietuva – skurdi šalis?

– Mūsų valstybė nepaprastai skurdi. Nors ne tiek skurdi, kiek apvogta. Pikta. Lyderystės, kaip ir kultūros, mūsų šalyje niekas neskatina. Bet jei mūsų tvarka būtų kaip Japonijos, Lietuva būtų prašmatnesnė nei Šveicarija. Dėl informacijos gausos ir prarasto individualumo būti lyderiu labai sunku. Viską šiandien galime surasti paieškų sistemoje „Google“, bet kiek tai tikra ar originalu? Kas kita, kai remiesi savo pavyzdžiu ir supratimu. Kalbu apie politikos ir sporto lyderius, nors sporte rezultatai parodo, ko esi vertas, o madoje pristatant kolekciją kaskart tenka iš naujo tai daryti.

– Kritiškai atsiliepdavote apie lie­tuvių rengimosi stilių. Gal nuo­monė keičiasi?

– Nuomonei reikia laiko. Ji keičiasi ne taip greitai. Esame neturtingų ir pavydžių žmonių šalis, neturinti mados kultūros. Visą laiką gyvenome užguiti tai vienų, tai kitų, vis kažko bijojome.

Jei moki gyventi, aplink tave buriasi panašūs žmonės, tada tu ir sau, ir jiems įdomesnis.

Pirmiausia turėtume pradėti gyventi savo gyvenimą, išmesti kalėjimą iš galvos, atsipalaiduoti. Svarbu turėti vidinę laisvę. Žmonės žiūrėdami į mane stebisi, klausia, kaip galiu sau tą ar aną leisti. Aš tiesiog moku gyventi, o tai didelis dalykas. Ne aš, o aplinkiniai prisigalvoja kažkokių taisyklių ir gyvena kaip močiutės po užraktais, bijodami, ką žmonės pasakys, kad jie ne taip apsirengė, ne tą žodį pasakė.

Esame labai įtarūs, netrūksta manančių, kad žino, kaip iš tiesų viskas turėtų būti. Bet tiesa ta, kad gyvenimas – be taisyklių ir jame viskas normalu. Nėra dalykų, kurie blogi. Nekalbu apie kriminalus, bet menas gyventi – mums vienas svarbiausių. Jei moki gyventi, aplink tave buriasi panašūs žmonės, tada tu ir sau, ir jiems įdomesnis.

Juozas Statkevičius (BFL / T.Lukšio nuotr.)

– Kas svarbiausia jums pačiam?

– Svarbu atrasti save. Būti savimi, nemeluoti sau ir aplinkiniams yra didelis dalykas. Ne mažiau svarbu būti spalvingam, teatrališkam, šmaikščiam, kad vieną gražią dieną kažkas atkreiptų dėmesį. Kad nenutiktų kaip tai varlytei, kuri įkritusi į pieną plakasi plakasi ir lieka be jokio dėmesio. Kaskart atrandu savyje norą keistis ir vis kažką naujo atrasti, nes jei sustosiu – sensiu, o iš to nieko gero. Bet aš dar sugalvosiu jums įdomių ėjimų ir sprendimų.

Apskritai jaučiuosi 25-erių. Neseniai atradau sportą. Kadaise sportavau labai daug, o dabar atradau iš naujo. Mano figūra visada buvo gera, bet dabar dar labiau patobulėjo. Sportas man svarbus ir kaip atsipalaidavimas po sunkaus darbo.

– Jums vis vien, ką žmonės pa­sakys?

– Taip, aš nekreipiu dėmesio į žmonių nuomonę, nes kai kada ji būna pro šalį. Seniai išmokau pasistatyti sieną ir dirbti. Jeigu turiu tikslą, jo siekiu ir pats užsidirbu, labai erzina žmonių nesupratimas – lietuviai niekada nevertina to, ką daro kitas. Bet darbais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim. Man geriau baigti vieną darbą, negu sėdėti bare prie kampo apšnekinėjant žmones.

Tegul kuklinasi ir kuklūs būna tie, kurie nieko nenuveikė, o aš užsidirbu pats ir esu laimingas, sėkmingas ir dar varysiu taip iki senatvės.

– Feisbuke parašėte, kad gyvenimas – lyg juoda ir balta mada. Ko­dėl mūsų kasdienybė praranda spalvas?

– Kadangi mūsų gyvenimas internetinis, telefoninis ir nepaprastai spartus, renkamės pačius patogiausius variantus, juoda ir balta visada gerai – nesuklysi. Madoje, kaip ir gyvenime, viena diena balta, kita juoda, vis dėlto mes prarandame savo individualumą, tampame vienodi, „ofisiniai“, o greitas gyvenimo tempas diktuoja savo taisykles. Juoda ir balta – vienas patogesnių variantų.

– Kokią prognozuojate aukštosios mados ateitį?


– Niekas nežino, kokia ji bus. O jei žinotų, taptų neįdomu, kaip skaitant knygą ar žiūrint filmą, jei žinai, kas bus pabaigoje. Aš svarstau, kad greitai „kutiūras“ taps retenybe, kaip ir visi rankų darbai ar amatai. Bet vietoj jo atsiras naujų technologijų, medžiagų, kompiuterinių dalykų, kurie įvilks mus į naujus „kutiūrinius“ kompiuterinius drabužius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Vytas Vytas rašo:

    Šitas kriaučius nusibodo.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...