Atsirado ne toks jau mažas šansas, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai nepablogės tiek, kiek dabartinė Varšuva nusiteikusi juos bloginti. To šanso vardas – Jaroslawas Kaczynskis, kuris kitą savaitę gali būti išrinktas Lenkijos prezidentu. Žinoma, gali – tai dar nereiškia, kad bus. Tačiau dar vos prieš du mėnesius pati tokia mintis, kad kuris nors iš brolių Kaczynskių gali rimtai pretenduoti ir dar vieną kadenciją užimti Lenkijos prezidento rūmus, būtų sukėlusi nebent ironišką šypseną. Lenkijos valdančioji Piliečių platformos partija net savo stipriausio politiko – premjero Donaldo Tusko į prezidentus nekėlė. Nutarė, kad tokį nepopuliarų politiką, kaip tuometis prezidentas Lechas Kaczynskis, sugebės įveikti ir niekuo neišsiskiriantis Seimo maršalka Bronislawas Komorowskis. O jo brolis Jaroslawas buvo dar labiau nemėgstamas.

Viskas apsivertė po L.Kaczynskio žūties Smolenske. Lenkų požiūris į brolių Kaczynskių politiką iš esmės pasikeitė, tad pirmajame ture (kuris, pagal išankstinį valdančiųjų skaičiavimą, turėjo būti vienintelis) J.Kaczynskis atsiliko nuo B.Komorowskio vos 4,5 proc. Įvertinus tai, kad trečias likęs Grzegorzas Napieralskis arti pusės iš savo 14 proc. balsų gavo kaime, o kaimas tradiciškai balsuoja už Kaczynskius, galima teigti, kad antrajame ture abiejų kandidatų galimybės lygios. Ką tai reiškia Lietuvai?

Premjero D.Tusko ir užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio tandemo požiūrį į Lietuvą tiek dėl politinių nuostatų, tiek dėl rinkėjų sudėties, tiek dėl aklo priešiškumo prezidentui L.Kaczynskiui galima įvardyti kaip svyruojantį tarp abejingumo ir priešiškumo. O po L.Kaczynskio žūties ir glėbesčiavimosi su Vladimiru Putinu įvykęs atviras D.Tusko posūkis į Rusiją, galima sakyti, Lenkijos užsienio politikoje nepaliko Lietuvai jokios vietos.

Netrukus po to D.Tuską remiančioje Lenkijos spaudoje pasirodė keletas programinių straipsnių, tiesiu tekstu skelbiančių pastarųjų dviejų dešimtmečių Lenkijos Rytų politiką strategine klaida. Tai išsklaidė paskutines abejones, kad D.Tusko ir R.Sikorskio tandemas pasirengęs sandėriui su Maskva Lietuvos (ir pirmiausia “Mažekių naftos”) sąskaita.

Žinant, kad B.Komorowskis savo partijoje tėra antraeilis politikas, jo asmeninės simpatijos ir sentimentai Lietuvai, iš kurios kilusi grafų Komorowskių giminė, vargu ar atsvertų premjero ir užsienio reikalų ministro įtaką. Juolab kad D.Tuskas ir R.Sikorskis neslepia ketinimų paversti Lenkijos prezidento postą greičiau simboliniu.

Tuo tarpu J.Kaczynskio pergalė reikštų ankstesnės Lenkijos prezidentūros užsienio politikos, kurią įgyvendinant Lietuvai ir regiono energetinei nepriklausomybei nuo Rusijos teko itin svarbus vaidmuo, tęstinumą, kaip ir prezidento posto svarbos išsaugojimą.