2016 Gegužės 20

Vakaro skaitiniai

Ištrauka iš R.Gavelio „Vilniaus pokerio”

veidas.lt

Ričardo Gavelio (1950–2002) kūrybos lemtis veikiausiai panaši į tai, kas nutiko vieno turkų astronomo atradimui. Šis turkas, epizodinis Antoine’o de Sain-Exupery „Mažojo princo“ personažas, atrado asteroidą ir perskaitė apie tai pranešimą. Į astronomą niekas nekreipė dėmesio, nes jis buvo apsirengęs turkiškais drabužiais. Po kurio laiko astronomas perskaitė pranešimą vilkėdamas europietišką kostiumą, ir jį visi pastebėjo.

Pernai Prancūzijos leidykla „Monsieur Toussaint Louverture“ išleido R.Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“ (iš lietuvių kalbos vertė Margarita Le Borgne).

Vytautas Bikulčius savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (2016 m. gegužės 6 d.) vardija leidinius, kurie recenzavo, anotavo ar kitaip pastebėjo „Vilniaus pokerį“: „Le Monde“, „Le Magazine littéraire“, „La Quinzaine littéraire“, „Livres Hebdo“, „Le matricule des anges“, „Les Inrockuptibles“, „Artpress“ „Marianne“, „Philosophie Magazine“, „Midi Libre“, „L’intranquille“

***

Spjoviau į biblioteką ir išėjau į miesto gatves. Vilnius – pati įdomiausia knyga. Prie Lenino paminklo merginos, užsitraukusios aukštyn sijonus, deginosi kojas ir rūkė ci­ga­retes su anaša. Storos tetulės klaikiais rūbais rovė pavytusias gėles ir sodino naujas – čia vi­sad privalėjo būt pilna šviežių žiedų. „Aš ne­gimdysiu vaikų šitam pragarui, – šnekėjo ki­mus, žemas moters balsas. – Geriau juos iškart pa­smaugti. Kodėl turėčiau laukti, kol šitai padarys kiti?“ Parduotuvės kieme prie furgono spietėsi smalsios moterėlės: ką atvežė? Aplink sklandė atodūsiai, vienas didelis Vilniaus atodūsis, lietus ir vėjas, nebežinojau, ar aš besu aš, galbūt kaip tik aš pasakiau nepažįstamo vyro balsu: „Supranti, jausmas toks, tarytum jie bū­tų pamynę mano smegenis. Jie verčia mane paklusti: ramiai, santūriai, be triukšmo. Ir vis myga, myga padu tas mano smegenis“.

Naktį garsų maišalynė aprimdavo, jie pasigirsdavo po vieną. Trečią valandą nakties ūmai suburgzdavo taksi, gal keletą minučių artėdavo tuščia gatve, cypaudavo padangom, kol šaižiai spygtelėdavo po mano langais ir pagaliau aprimdavo. Vairuotojas visu garsu pasileisdavo „Lais­vės“ radiją ir lūkuriuodavo – kodėl jo niekas neįskundė? Paskui suūždavo, sudundėdavo visa gat­vė, sudrebėdavo langų stiklai, pašokdavau iš lovos ir pamatydavau galingų karinių sunkvežimių koloną dengtais kėbulais. Per Vilniaus naktį staugdama pralėkdavo mirties procesija, brezentu apsimuturiavusių ginklų smaigaliai. Tyla nebegrįždavo. Rodės, Vilnius pasikliauja ma­nim, įteikia man visą savo naktį – ligi pat rytinio šla­vėjų bruzdesio. Troleibuso linijų taisytojai įžū­liai stukseno plaktukais į geležinius stulpus ir visa gerkle kvatojo iš nešvankių istorijų. Parsi­vilk­davo namo pavargę girtuokliai. Ant suolelio tarp retų krūmų neradusi vietos porelė ilgai kan­kino tylą slaptingu šnabždesiu. Pagaliau su­šla­mėjo suknelė, ausis sugildė raiškios smulkme­nos: kelnaičių gumos pliaukštelėjimas, drėgnas, lipnus akto pradžios garsas. Panelė tyliai aik­čiojo rusiškai, vaikinas maldė ją lietuviškai, paskubom girgždindamas suolelį. Kitapus gatvės sustojo radiofikuota mašina, girtutėlis milicininkas skubiai iššoko ant šaligatvio ir ėmė vemti į šiukšlių urną.

Vilnius brukte bruko man savo naktinį gyvenimą. O diena prasidėdavo mūsų kvartalo katinu, ilgaplaukiu rudu banditu su me­ta­fiziniais polinkiais. Jis laukdavo suraustoje pie­­velėje priešais namą. Tiriamai nužvelgdavo mane ir niekinamai nusigręždavo. Jis kaskart ti­kė­josi iš manęs kažko reikšmingo ir kaskart nu­sivildavo. Niekuo negalėdavau jo nudžiuginti. Su­sigėdęs ilgai žiūrėdavau į abejingai atgręžtą ka­tino nugarą ir nervingai besirangančią uodegą. Kitą rytą jis vėl manęs laukdavo. Jis vis dar kažko vylėsi su tikro fanatiko atkaklumu. Man buvo gėda. O gal ne man – tikrai nebežinojau, ar aš besu aš. Man rodės, kad aš esu visi. Buvau tie rytiniai girtuokliai, susėdę prie fontano, laukiantys, kol vienuoliktą (tik vienuoliktą!) atidarys gėrimų skyrių. Tai mano veidas buvo raudonas, susiraukšlėjęs, užtinusiais paakiais. Mano rankos drebėjo, o gerklė mėšlungiškai rijo seiles.

Ma­čiau trapias bobules, grįžtančias iš bažnyčios, gyvus lietuviško sodžiaus reliktus. Jos vilkėjo tamsiais rūbais ir ryšėjo baltutėles skareles. Jų blauzdos buvo nuogos, pro permatomą pergamentišką odą švietė mėlynos gyslos ir subliuškę pilki raumenys. Jų veidai buvo jau ne šio pasaulio. Jos eidavo, susikibusios po dvi, paremdamos pečiais viena kitą. (Aš pats buvau tokia bobulė, vaikų ištraukta iš kaimo, tyliai marinama kamarėlėje be langų.) Tarpais, kad nepamirštum, kam priklauso Lietuva, pro šalį didingai praeidavo rusų karininkų žmonos su milžiniškais kuodais iš peroksidu nubalintų plaukų. Po vieną jos ne­vaikščiojo. Slinkdavo po dvi, po tris, įžūliai šaudy­damos akim į šalis, tik ir laukdamos, kad jas kas užkabintų. Aš mačiau viską. Pamačiau tris mūsų kvartalo laisvus bepročius, ypač įsidėmėjau vieną: storulį, visad apsirengusį kariška unifor­ma be antpečių, su tuščiu pistoleto dėklu. Jis trainiojosi prie amžinai rausiančių gatvę darbininkų ir atsainiai sekė jų darbą, tarpais reikšmingai prasegdamas pistoleto dėklą. Matyt, jame tūnojo senas lagerio prižiūrėtojų dinastijos genas.

Vilniuje niekas nesivystė, Vilniuje viskas vien iro ir aižėjo. Senas iškrypėlis, ekshibicionis­tas Vilnius nė sekundės nebandė prisidengti savo buko bejėgio falo. Man paskaudo akys. Vilnius išūžė man ausis. Mano smegenys pavargo nuo įspūdžių.

„Paverskime Vilnių pavyzdinės tvarkos mies­tu!“

„Partijos birželio plenumo nutarimus – į gy­venimą!“

„Viską, ką Partija numatė – įvykdysime!“

Man reikėjo žmogaus. Man reikėjo žmogaus, kuris kartu su manim galėtų matyti ir girdėti. Vienas aš jau nebetvėriau. Man būtinai reikėjo žmogaus, tačiau niekas negalėjo pagelbėti šioje paieškoje. Joks menas, jokia filosofija nepataria, kaip rasti žmogų. Didieji protai užsiima didžiais dalykais, bet niekas nepaaiškina ši­to sakytum paties paprasčiausio, bet svarbiausio.

Kaip man reikėjo ieškoti žmogaus? Kur? Pagal ką: kvapą, formą, žodžius?

Deja, aš irgi nieko nepatarsiu. Aš nežinau, kaip radau Lolitą. Radau dalimis: iš pradžių kūną, o paskui – po truputį, be galo sunkiai – ir dvasią. Ji nė nežino, kad turi atstoti man visus manuosius numirėlius ir net šlykštųjį mylimąjį Vilnių. Ji nežino, jog kartais turi atstoti man mane patį. Ir ačiū Dievui, kad nežino. Jei žinotų, turbūt pabūgtų tokios klaikios atsakomybės.

Dabar nebestypsau nuogas priešais veidrodį, neklausinėju savęs, ką ji manyje įžvelgė. Bet vis abejoju, ar jai reikia tikrai manęs. Nesuartėjom ligi galo, tarp mūsų stūkso neregima siena. Kar­tais noriu ją išgriauti, ištaškyti, bet vos užsimoju kumščiu, ūmai pabūgstu. Šitame pasaulyje neįmanoma išsipildžiusi laimė. Nugriovęs visas sienas, sutapęs su Lolita, turėčiau arba mirti, arba už­mušti ją. Gal ir gerai, kad jos dvasia vis iš­sprūsta, pasislepia oloje tarsi bugštus žvėrelis. Iš už tos sienos ji stulbina mane keisčiausiais pa­sakymais, neįspėjamu elgesiu.

– Norėčiau būt tavo sesuo, – nelauktai sako, žvelgdama pro langą į kreivą lietų. – Norėčiau jaust, kad esam vienos sėklos dalis… Nors esu tau daugiau negu sesuo… Mes darom kažką ne­leistina, mėgaujamės dvasine kraujomaiša. Ge­riau jau iš tikrųjų būčiau tavo sesuo. Bent žinočiau, kam ryžausi… Dabar nieko nebežinau… Baisu jau vien tai, kad mudu esam, kiekvie­nas atskirai. Bet šimtąsyk baisiau, kad esam kartu… Palietusi tave, visa nutirpstu. Man ro­dosi, jog tu esi mano mirtis… Mes darom kaž­ką Dievo uždrausta. Mes artimesni nei brolis ir sesuo… Mums nevalia būt kartu… Žinau, už tai man bus baisiai atmokėta, bet vis vien tavęs noriu – labiau už viską pasauly. O kartu noriu nuo tavęs bėgt, bėgt, bėgt – kuo toliau…

Ji nori palikti mane, nes aš esu jos meilė ir mirtis. Nereikia nė tų slaptingų baisumų – ji gali paprasčiausiai išeiti pas kitą. Vien tokia galimybė varo mane iš proto. Pati mūsų meilė yra beprotybė. Staiga panoriu, kad Lolitą ištiktų baisi nelaimė. Trokštu, kad ji susilaužytų kojas ir stuburą, kad susibjaurotų veidą, kad liktų niekam niekam nereikalinga. Kad kiekvienas, ją pamatęs, pajustų gailestį, dar geriau – pasibjaurėjimą. Jos niekam niekam nebereikės – o man ji bus reikalinga bet kokia. Tik ta­da, kai visas pasaulis nuo jos nusigręš, ji supras, kaip ją myliu. Tiesiog mėgaujuosi šio troškimo beprotybe, matau prieš akis Lolitą, kuri priklauso man vienam – nedalijamai, amžių am­žiams. O kažkur, pačiame dugne, rangosi šlykštus dvokiantis kirminas: mano beprotybė ra­miai tvirtina, kad galėčiau pats šitai padaryti, pats ją subjauroti. Pakaktų tik…

Ji pagaliau nusigręžia nuo lango ir pažvelgia į mane giliomis rudomis akimis. Mano tariama beprotybė sprogsta kaip muilo burbulas. Dvokiančio muilo, išvirto iš lagerio lavonų. Kokią teisę turėčiau pasiglemžti ją vien sau? Kokią teisę?

Argi žmogus gali norėti, kad Dievas priklausytų jam vienam?

– Mes per daug kalbam, – sako ji. – Stengiamės būt pernelyg protingi… Kodėl negalėtume daryti tai, ko norisi, ir nesukt sau galvos? Kodėl žmogus taip nori pateisinti savo buvimą, kodėl negali tiesiog būti, ir tiek?

Galėčiau jai papasakot, kas nutinka, kai žmogus trokšta tiesiog būti. Lageryje mes visi norėjom tiesiog būti, tiesiog išlikti. Tokią egzistenciją Jie rengia mums visiems. Galėčiau jai paaiškinti, kodėl nekenčiu Beketo, paties doriausio nūdienos rašytojo. (Aš nekenčiu Be-keto, nors imdamas jo knygą juntu pagarbų virpulį. Jis galbūt vienintelis pajėgė pažvelgti į žmogų abejingomis Dievo akimis. Jis dorų doriausiai parodė vargšo iškanuoto žmogaus būklę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Jis parodė tai, kas yra, tačiau atsisakė net užsiminti, kodėl taip yra, kas dėl to kaltas. Jis kategoriškai atsisakė bent miglotai paminėti Juos. Jis paliko žmogų vieną, nes pažvelgė į jį Dievo akimis. Į žmogų reikia žiūrėti žmogaus akimis!)

Lolita stovi priešais mane kaip išsipildęs sapnas. Nežinau, ar noriu jai melstis, bet bučiuot kojas noriu tikrai. Koks menkas esu prieš ją! Jai reikia kur kas tyresnio, vertesnio, galingesnio žmogaus. Aš pats rasiu jai kitą žmogų, kuris bus jos vertas. Beveik nebeturiu savos valios. Vien gaudau menkiausias jos norų užuominas, manęs tiesiog nebėra, noriu vien įtikti jai, padaryti tai, ko galbūt nori ji. Manęs tikrai nebėra – nieko nebenoriu pats, esu vien jos atspindys. Nieko nebematau – vien ją. Ji užstoja man visą pasaulį, pati tapo visu pasauliu, ir, dievaži, tatai man yra laimė. Pavojinga laimė – nevalia, kad vienas žmogus atstotų visą pasaulį.

Bet mes jau einam gatve, tad niekas nesvarbu – nei šlapi šaligatviai, nei lietus, nei ilgakūnis šleivas šuo, prisiplakęs prie mudviejų, senas mano pažįstamas. Jos šlapi plaukai blizga it anglies luitai, po lietpalčiu niršiai juda stangrūs klubai. Nepažįstu šitos moters ligi galo. Ji nešneka apie savo buvusį vyrą. Ji atsisako persikraustyti pas mane, juo labiau – už manęs tekėti. Ji kategoriškai nenori turėti vaikų – apie tą jai geriau nė neužsiminti. Bet neaiškina – kodėl. Ji nuo manęs slapstosi.

Negi nejaučia, ką galėčiau dėl jos padaryti? Jeigu ji būtų vargana raupsuotoji nupuvusiais pirštais, išbučiuočiau tuos strampgalius po vieną, pats užsikrėsčiau raupsais, gerai suvokdamas ką darau. Jeigu ji pavirstų chrizantema (ji panaši į chrizantemą), aš būčiau kapas, ant kurio ji augtų. Kad ir kas ji būtų, iškart pažinčiau ją ir tapčiau jos šešėliu. Net jei ji virstų neapčiuopiamu minties tvariniu, slaptingu sapnu, aš būčiau jos sapnuotojas.

Leidžiamės apleistu parko takeliu į pakalnę, šimtąjį kartą pamanau, kaip mudu čia nederam. Peraugę Romeo ir Džuljeta juodo Vilniaus širdy. Mes nederam prie tyliai verkiančio miesto, prie bedvasio kanukiško gyvenimo. Vilnius nepriima tokių aistrų, tokių minčių, tokių poelgių. Mūsų tuoj pradės nekęsti (jau nekenčia). Iš mūsų juoksis pilku lojančiu juoku. Vilniuje meilė neįmanoma. Mes esam pusiau apvirškinti mėsos gabalai – argi tokiem gali būti leista mylėti? Argi galima įsivaizduoti Romeo ir Džuljetą, išgyvenančius savo tragediją kanalizacijos vamzdyje, ligi juosmens ekskrementų sraute, negalinčius pajudėti, berankius ir bekojus?

Artėjam prie upės, jaučiu liūdno vandens dvelksmą. Slapta siena tebestūkso tarp mudviejų, klastingo lietaus siena. Nuo vandens kyla šalta migla, kito kranto veik nematyti. Migla gaubia Lolitos kojas, pamaži kyla aukštyn prie liemens, glosto ją drėgnais pirštais. Aš pavydžiu net šitai miglai. Lolita mano, niekam nevalia jos glostyti. Galiu sunaikinti net tą miglą, net vėją, įsisiautusį jai tarp krūtų. Maga sudeginti knygas, kurios jai patinka, apie kurias ji galvoja ir šneka. Maga sunaikinti muziką, kurios ji klausosi viena. Pavydžiu jos visa kam. Mudviejų meilė tikrai yra beprotybė. Vis prisimenu, kaip prie lagerio tvoros dėl vilkės baltu kaklu susipjovė du vilkai. Jie viską pamiršo, netgi žmogaus baimę. Draskėsi ir kandžiojosi, lyg būtų vienudu visam pasauly. Nugalėjo senasis, pretendentas gėdingai nušlubčiojo į šalį, tačiau dangus nepagailėjo ir laimėtojo. Pusė lagerio stebėjo jo pražūtį. Senasis pilkis susipyko su visu pasauliu. Jis zujo paskui baltakaklę vilkę ir gynė ją nuo visko. Šiepė iltis ir urzgė ant mūsų. Puldinėjo sausas šakas ir milžiniškus Sibiro uodus. Kartais, kaukšėdamas dantimis, graibstė tuštumą, niekam neregimus fantomus, kaudavosi su lietaus lašais. Galbūt aš esu tasai vilkas.

Knygą galite įsigyti ČIA

 

 

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...