2016 Gegužės 11

Vakaro skaitiniai

Ištrauka iš J.P.Sartre’o „Egzistencializmas – tai humanizmas“

Veidas.lt

Šį kartą pateikiame ištrauką iš vieno žymiausių XX amžiaus filosofų Jeano Paulio Sartre’o (1905–1980) veikalo „Egzistencializmas – tai humanizmas“. Tai yra paskaita, kurią autorius skaitė 1945 m. spalio 29 d.

***

Čia norėčiau apginti egzistencializmą nuo kai kurių jam mestų priekaištų.

Visų pirma, jam buvo priekaištaujama dėl to, kad stumia žmogų į tam tikrą nevilties kvietizmą, mat jeigu išeities nėra, reiktų laikyti, kad veikti šiame pasaulyje visiškai neįmanoma, ir visa tai galiausiai perauga į kontempliatyvią filosofiją, o kadangi kontempliacija yra prabanga, tai mus veda prie buržuazinės filosofijos. Šitaip daugiausia priekaištauja komunistai.

Marksistų kritika

Kiti mums priekaištavo dėl to, kad pabrėžiame niekšišką žmogaus pusę, kad visur atskleidžiame tai, kas negarbinga, įtartina, klampu ir nepaisome žmogaus prigimties grožio, šviesiosios jos pusės, pavyzdžiui, pasak panelės Mercier, katalikiškos pakraipos kritikės, mes užmiršome vaiko šypseną. Tiek komunistai, tiek katalikai mus kaltina, kad nevertiname žmogiško solidarumo ir traktuojame žmogų kaip pavienę būtybę. Pasak komunistų, taip yra daugiausia todėl, kad mes remiamės gryna subjektyvybe, t.y. dekartiškuoju aš mąstau, t. y. Ta akimirka, kai žmogus pasiekia patį save per savo vienatvę ir dėl to mes esą nebesugebame sugrįžti prie solidarumo su kitais, kurie egzistuoja už „aš“ ir kurių aš negaliu pasiekti per cogito.

Katalikų kritika

Savo ruožtu krikščionys mums priekaištauja, kad neigiame žmogaus darbų realumą ir rimtumą, nes jei panaikiname Dievo įsakymus ir amžinąsias vertybes, belieka tik visiškas nepagrįstumas, kiekvienas gali elgtis kaip tinkamas ir iš savo požiūrio taško nesugeba pasmerkti kitų požiūrio ir veiksmų. Šiandien aš ir pabandysiu atsakyti į šiuos skirtingus priekaištus. Kaip tik todėl ir pavadinau šią trumpą paskaitą „Egzistencializmas – tai humanizmas“.

Daugelis tikriausiai nustebs dėl to, kad kalbu apie humanizmą. Taigi pamėginsime pažiūrėti, kaip jį suvokiame. Kad ir kaip ten būtų, iš karto galime pasakyti, kad egzistencializmu laikome doktriną, įgalinančią žmogiškąjį gyvenimą ir, kita vertus, tvirtinančią, kad bet kokia tiesa ir bet koks veiksmas neatsiejami nuo tam tikros žmogaus aplinkos ir jo subjektyvybės.

Pesimizmas ir egzistencializmas

Kaip žinia, pagrindinis mums metamas kaltinimas yra tai, kad egzistencializmas išryškina neigiamą žmogaus gyvenimo pusę. Neseniai teko girdėti apie vieną ponią, kuri, jai susinervinus ir išsprūdus nešvankiam žodžiui, teisinasi: „Regis, tampu egzistencialiste.“

Vadinasi, egzistencializmas tapatinamas su kažkuo bjauriu. Štai kodėl kai kas teigia, kad esame natūralistai.

Natūralizmas ir egzistencializmas

Bet jei tokie esame, keista, kad gąsdiname, stulbiname gerokai labiau, nei šiandien gąsdina ar piktina natūralizmas tikrąja to žodžio prasme. Tuos, kurie lengvai pakelia tokį Zola romaną kaip Žemė, supykina vos po ranka pasitaiko egzistencialistinis romanas. O tie, kurie vadovaujasi liaudies išmintimi – anaiptol ne linksma – mus laiko dar liūdnesniais. Ir vis dėlto, ar esti pesimistiškesnių posakių nei „galvok apie visus, bet nepamiršk savęs“ ar „velniu apsigimęs, velniu pasisiuvęs, velnias ir bus“?

Liaudies išmintis

Gerai žinoma, kiek šia tema galėtume pacituoti nuvalkiotų tiesų, patvirtinančių vieną ir tą patį: už valdžią didesnis nebuvai ir nebūsi; prieš vėją nepapūsi; aukščiau bambos neiššoksi; bet kuris poelgis, peržengiantis tradicijos ribas – tai romantizmas; bet kokia pastanga, nesiremianti laiko patikrinta patirtimi, yra pasmerkta nesėkmei; o patirtis rodo, kad žmonės visada yra linkę į blogį, kad yra būtini tvirti atramos taškai, nes kitaip įsivyrautų anarchija. Vis dėlto tie, kurie žarstosi šiomis pesimistinėmis patarlėmis, tie, kurie kaskart išvydę daugiau ar mažiau atstumiantį poelgį sušunka „Tai taip žmogiška!“, tie, kurie minta realistinėmis litanijomis – būtent tie priekaištauja egzistencializmui už per didelį niūrumą, ir priekaištauja taip, kad kyla klausimas, ar jam iš tiesų prikišamas jo pesimizmas, o ne optimizmas. Ar nebus taip, kad doktrina, kurią pabandysiu jums čia pateikti, iš esmės gąsdina tuo, kad palieka žmogui galimybę rinktis? Norint tai išsiaiškinti, reikia ištirti šį klausimą filosofiniu požiūriu. Taigi, kas yra egzistencializmas?

Egzistencializmo „mada“

Dauguma vartojančių šį žodį ne juokais sutriktų, jei tektų jį paaiškinti, nes šiandien kokį nors muzikantą ar dailininką įvardyti egzistencialistu tapę mada. Pavyzdžiui, vienas Clartés žurnalistas pasirašinėja Egzistencialisto slapyvardžiu. Iš tiesų šiandien šis žodis yra toks paplitęs ir taip plačiai vartojamas, kad jau nieko nebereiškia. Rodos, kad trūkstant avangardinių doktrinų, tokių kaip siurrealizmas, skandalų ir sensacijų ištroškę žmonės jų ieško šioje filosofijoje, kuri šiuo požiūriu nieko negali pasiūlyti. Tiesą sakant, tai mažiausiai skandalinga, itin griežta doktrina, daugiausiai skirta specialistams ir filosofams. Vis dėlto ją nesunku apibrėžti.

Yra dvi egzistencializmo mokyklos

Problemų atsiranda tik todėl, kad esama dviejų egzistencialistų tipų: vieni – krikščioniškieji, prie kurių priskirčiau ir Jaspersą bei katalikiško tikėjimo Gabrielį Marcelį, kiti – egzistencialistai ateistai, prie kurių reiktų priskirti Heideggerį, prancūzų egzistencialistus ir mane patį. Juos vienija prielaida, kad egzistencija yra pirmesnė už esmę, kitaip tariant, kad atspirties tašku pasirenkama subjektyvybė. Kaip tai suprasti?

Egzistencija yra pirmesnė už esmę

Kai kalbame apie pagamintą daiktą, kaip antai, knygą ar popieriaus pjaustiklį, žinome, kad jį pagaminęs meistras rėmėsi tam tikra sąvoka, tiksliau, pjaustiklio konceptu, taip pat iš anksto žinojo gamybos techniką, kuri yra tos sąvokos sudėtinė dalis ir tam tikras receptas.

Techninis požiūris į pasaulį

Taigi pjaustiklis – tai tam tikru būdu pagaminamas daiktas, o kartu kažkas, kas turi apibrėžtą paskirtį, todėl neįmanoma įsivaizduoti žmogaus, gaminančio popieriaus pjaustiklį ir nežinančio jo paskirties. Taigi galėtumėme teigti, kad pjaustiklio atveju esmė – jo gamybą ir apibrėžtį lemianti idėja ir savybių visuma – yra pirmesnės už jo egzistenciją. Taip apibrėžiamas priešais mane esančio popieriaus pjaustiklio ar knygos buvimas.  Čia susiduriame su techniniu požiūriu į pasaulį, kai gamyba laikoma pirmesne už egzistenciją.

Žmogus ir Dievas XVII a. filosofijoje

Kai mąstome apie Dievą Kūrėją, šis Dievas paprastai tapatinamas su aukščiausio lygio meistru. Kad ir kokią doktriną paimtume, – ar tai būtų Descartes’o, ar Leibnizo filosofija, – visada daroma prielaida, kad valia daugiau ar mažiau seka supratimą ar bent jau jį lydi, ir kad kurdamas Dievas tiksliai žino, ką kuria. Taigi žmogaus sąvoka Dievo prote panaši į popieriaus pjaustiklio sąvoką gamintojo prote, o Dievas kuria žmogų remdamasis tam tikra technika ir samprata lygiai taip pat, kaip meistras gamina popieriaus pjaustiklį pagal tam tikrą apibrėžimą ir techniką. Tokiu būdu žmogus kaip pavienis individas realizuoja tam tikrą sąvoką, slypinčią dieviškajame sumanyme. XVIII amžiaus mąstytojai ateistai atmetė Dievo sąvoką, bet išsaugojo idėją, kad esmė pirmesnė už egzistenciją.

Šią idėją aptinkame bemaž visur: Diderot, Voltaire’o ir net Kanto filosofijoje. Žmogus turi tam tikrą žmogiškąją prigimtį, ši prigimtis, t. y. žmogaus sąvoka, būdinga kiekvienam žmogui, o tai reiškia, kad kiekvienas yra konkretus universalios žmogaus sąvokos pavyzdys. Kanto filosofijoje ši sąvoka kyla iš universalijos, kad tiek laukinis – gamtos – žmogus, tiek ir buržua apibrėžtini vienodai ir pasižymi tomis pačiomis pamatinėmis savybėmis. Vadinasi, ir čia žmogaus esmė yra pirmesnė už gamtoje aptinkamą istorinę egzistenciją.

Ateistinis egzistencializmas

Ateistinis egzistencializmas, kuriam atstovauju, yra nuoseklesnis. Jis skelbia, kad jei Dievas neegzistuoja, tai esti bent jau tam tikra būtybė, kurios  egzistencija yra pirmesnė už jos esmę, būtybė, egzistuojanti anksčiau, nei galima ją apibrėžti kokia nors sąvoka, ir kad tokia būtybė – tai žmogus ar, kaip teigia Heideggeris, žmogiškoji realybė. Ką reiškia tai, kad egzistencija yra pirmesnė už esmę?

Egzistencialistinė žmogaus samprata

Tai reiškia, kad žmogus visų pirma egzistuoja, yra aptinkamas, pasirodo pasaulyje, ir tik po to yra apibrėžiamas. Jei žmogus egzistencialistiniu požiūriu neapibrėžiamas, taip yra todėl, kad iš pradžių jis yra niekas. Jis bus tik vėliau ir bus tuo, kuo save pavers.  Vadinasi, nėra jokios žmogiškos prigimties, nes nėra jokio Dievo, kuris ją sumanytų.

Žmogus yra tai, kuo save padaro

Žmogus yra ne tik toks, kokį pats save suvokia, bet ir toks, koks nori būti, o kadangi jis save suvokia jau egzistuodamas, kadangi nori savęs jau įpuolęs į egzistenciją, žmogus yra ne kas kita, kaip tik tai, kuo jis pats save padaro. Toks būtų pirmasis egzistencializmo principas. Taip pat tai vadinamoji subjektyvybė ir tai, kas mums prikišama šiuo žodžiu. Tačiau ką gi norime tuo pasakyti? Ogi tik tai, kad žmogus yra aukštesnio rango nei akmuo ar stalas. Mes norime pasakyti, kad žmogus pirmiau egzistuoja, t. y. Jis visų pirma yra tas, kas save meta į ateitį, ir tas, kas sąmoningai suvokia projektuojąs save į ateitį.

Projektas

Taigi, žmogus pirmiausia yra metmenys, projektas, gyvenamas subjektyviai, o ne samana, puvėsis ar žiedinis kopūstas. Iki to projekto niekas neegzistuoja, danguje nėra jokio proto, o žmogus bus visų pirma tai, kuo jis save suprojektuos. Ne tai, kuo jis norės būti. Nes tai, ką mes paprastai vadiname „valia“, yra sąmoningas sprendimas, kurį dauguma mūsų priima jau po to, kai save suprojektuoja. Aš galiu norėti įstoti į kokią nors partiją, parašyti knygą, sukurti šeimą, tačiau visu tuo tik reiškiasi pasirinkimas, kuris pirmapradiškesnis, spontaniškesnis už tai, ką vadiname „valia“.

Tačiau jei iš tiesų egzistencija – pirmesnė už esmę, žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra.

Žmogus yra visiškai atsakingas

Taigi pirmasis egzistencializmo žingsnis – atiduoti į žmogaus rankas visa, kas jis yra, ir užkrauti ant jo pečių visišką atsakomybę už savo egzistenciją. O teigdami, kad žmogus yra atsakingas už save, turime omenyje ne tai, kad jis atsakingas vien už savąją individualybę, o tai, kad jis atsakingas už visus žmones. Subjektyvizmas turi dvi reikšmes, ir mūsų oponentai tuo žaidžia. Viena vertus, subjektyvizmas reiškia, kad individualus subjektas renkasi pats, o kita vertus, kad žmogus negali peržengti žmogiškosios subjektyvybės. Būtent antroji reikšmė ir yra gilioji egzistencializmo prasmė.

Pasirinkimas

Teigdami, kad žmogus save pasirenka, turime omenyje, kad kiekvienas iš mūsų save pasirenka, tačiau tuo taip pat norime pasakyti, kad save pasirinkdamas jis pasirenka ir visus žmones. Iš tikrųjų, nėra tokio veiksmo, kuris kurdamas žmogų, kuriuo norime būti, tuo pačiu metu nekurtų žmogaus vaizdinio – koks jis mūsų vertinimu turėtų būti. Pasirinkti būti tuo ar anuo reiškia tuo pačiu metu teigti mūsų pasirinkimo vertę, nes mes niekada nepasirinksime blogio; tai, ką pasirenkame, visada yra gėris, ir niekas negali mums būti gera, kas nėra gera visiems.

Žmogus pasirenka save pasirinkdamas už visus

Kita vertus, jei egzistencija yra pirmesnė už esmę ir mes norime egzistuoti tuo metu, kai formuojame savo vaizdinį, tai šis galioja visiems ir visam mūsų laikmečiui. Tokiu būdu mūsų atsakomybė yra gerokai didesnė, nei galime įsivaizduoti, nes ji įtraukia visą žmoniją.

Individualus veiksmas įtraukia visą žmoniją

Jeigu esu darbininkas ir nusprendžiu verčiau prisidėti prie krikščioniškos profesinės sąjungos nei būti komunistu, jei šiuo sprendimu noriu parodyti, kad susitaikymas iš esmės yra priimtiniausia žmogui išeitis, kad žmogaus karalystė – ne šioje žemėje, į visa tai esu įtrauktas ne tik aš pats: aš noriu būti susitaikęs už visus, todėl mano veiksmas įtraukia visą žmoniją. O jei noriu, – ir tai dar individualesnis atvejis, – susituokti, susilaukti vaikų, net jei tos vedybos priklauso vien nuo mano situacijos, aistros ar nuo mano troškimo, šitaip aš įpareigoju vienpatystei ne tik save, bet ir visą žmoniją.

Knyga jau netrukus pasirodys prekyboje

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...