2016 Kovo 25

Iš arčiau

Ispano Luiso sėkmės istorija Lietuvoje

Veidas.lt

Luisas Velasco / Asmeninio archyvo nuotr.

Atvykti į Lietuvą ir susižavėti Vilniumi, nemokant kalbos atrasti darbus ir nebijoti juos keisti, ieškant to labiausiai patinkančio, kurtis šiaurėje, kai visi svajoja apie nuolat šviečiančią saulę. Trumpai − Luisas Velasco, ispanas, jau pusantrų metų gyvenantis Lietuvoje. Jūsų dėmesiui − įdomus jo interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt.

Giedrė Simanauskaitė, euroblogas.lt

– Luisai, paprastas klausimas – kodėl Lietuva, kaip tu atsiradai čia?

– Aš prieš tai gyvenau Indonezijoje, kur mokiausi pagal „Darmasiswa“ stipendiją ir ten gyvendamas labai susidraugavau su lietuviais. Sugrįžęs į Europą keliavau po skirtingas šalis ir draugams pakvietus, atvažiavau į Lietuvą. Žinai, man labai patiko Vilnius ir pasirodė, jog čia yra daug galimybių veikti.

– Tai nuo ko pradėjai?

– Pirmiausia susiradau namus, o tada jau ėmiau ieškotis draugų ir darbų. Greičiausias variantas buvo imti mokyti ispanų kalbos, imtis individualių pamokų. Iš tikrųjų, didelis pliusas, jei moki kalbą, kuri paplitusi pasaulyje, nes visada gali atrasti žmonių, kurie nori ją išmokti. Toks darbas nesuteikė itin daug pajamų, tad ieškojau toliau.

Draugė, kuri kartu mokėsi Indonezijoje, pasiūlė sukurti dizainą ir parengti spaudai knygą. Taigi, ėmiausi ir šio darbo. O per ieškojimus atsirado ir kūrybos mokytojo darbas lauko darželyje. Praleisdavau su vaikais visą dieną miškuose ugdydamas jų kūrybines galias.

– Lauko darželis ir ispanas miške žiemą. Skamba beveik kaip anekdotas.

– Tai man buvo didelis iššūkis. Žiema, aš apsirengiu visus savo turimus drabužius ir miškuose galvoju tyliai: „I am not worried about those kids, they won’t die, they are Lithuanians, I am worried about myself.“

Pamokytas draugės Raimondos į plastikinius butelius prisipildavau karšto vandens ir pasikišdavau juos po kaldra, kad galėčiau sušilti ir užmigti.

Pirmoji žiema buvo tikrai sunki, nes nebuvau tinkamai pasiruošęs, nuomojausi butą sename name, kur švilpavo vėjai, tad pamokytas draugės Raimondos į plastikinius butelius prisipildavau karšto vandens ir pasikišdavau juos po kaldra, kad galėčiau sušilti ir užmigti. Ši žiema buvo daug daug lengvesnė.

– Ir kaip tavo gyvenimas klostėsi praėjus žiemai?

– Vidurį žiemos nusprendžiau, jog man per šalta visą dieną leisti lauke ir norėjosi grįžti prie savo tiesioginio darbo ir aistros – vizualinių sprendimų. Tad susiradau AVON ir tapau jų grafikos dizaineriu Baltijos šalyse.

– O tu šiuos darbus dirbai legaliai?

– Atvykęs į Lietuvą išsiėmiau individualios veiklos pažymėjimą, kuris čia kainavo daug mažiau nei mano gimtojoje šalyje – manau, pirmuosius mėnesius mokėdavau gal 27 eurus, o Ispanijoje toks darbo statusas kainuoja daugiau kaip 300 eurų. Tai buvo dar vienas pliusas rinktis gyvenimui Lietuvą.

– Kaip tau sekėsi susitvarkyti visus dokumentus, jog įsitvirtintum Lietuvoje?

– Aišku, mano situacija dėkinga, jog esu ES pilietis, tad viskas daug lengviau. Visus dokumentus susitvarkiau vienas pats, kartais turėjau sunkumų ir juokingų situacijų stengdamasis susikalbėti su institucijų darbuotojais, bet viskas galiausiai pavykdavo.

– Ką veiki dabar?

– Dabar dėstau Vilniaus Gedimino technikos universitete fotografiją ir dirbu su Jurgiu Didžiuliu. Esu atsakingas už jo kūrybos vizualizacijas – video kūrimą, vizualizacijas „Facebook“, grafinio dizaino sprendimus. Šį savaitgalį netgi turėsiu progos drauge groti gitara. Labai stengiuosi ir daug repetuoju šiuo metu.

– Jurgiu Didžiuliu? Kaip tau visa tai pavyksta?

– Lietuvos grožis yra tai, jog šioje mažoje šalyje visi visus pažįsta, o norint užmegzti kontaktą, tą padaryti gana paprasta, su žmonėmis čia susitikti lengva. Taip pat čia žmonės vertina tave bei tavo darbą, jei stengiesi ir viską darai kokybiškai. Manau, jog visus savo darbus Lietuvoje gavau per santykius su žmonėmis: mane rekomendavo, man pasiūlė prisijungti, suvedė su žmonėmis, kurių ieškojau arba aš jiems parašiau tiesiogiai.

Beje, video, kurį tuomet nufilmavau Lietuvoje, tapo vienu geriausių Indonezijos video, išrinktų net žurnalo „Rolling Stones“.

Su Jurgiu buvo visai linksma istorija – menų inkubatoriuje „Rupert“ susipažinau su vienu menininku, o jis mane pamatęs iš karto pasakė – tau būtina susipažinti su Jurgiu. Praėjusią vasarą aš pabaigiau darbus ir ieškojausi veiklos. Vienas draugas atvyko iš Indonezijos ir paklausė, ar galėtume nufilmuoti videoklipą jo muzikai Lietuvoje. Staiga, gal po mėnesio gaunu žinutę iš „Rupert“ sutikto draugo, kad jie susitikę su Jurgiu ir kviečia mane ateiti ir susipažinti.

Aš kaip tik buvau pas draugę iš kurios skolinausi kamerą šiam video ir kiek suabejojau: eiti ar neiti, tačiau mano draugė paskatino susipažinti su Jurgiu. Jis pamatęs mano rankose kamerą, pasakė „turiu daug geresnę, galiu tau paskolinti“ − taip mes tapome draugais. Na o po to ir bendradarbiais. Beje, video, kurį tuomet nufilmavau Lietuvoje, tapo vienu geriausių Indonezijos video, išrinktų net žurnalo „Rolling Stones“.

– Ar tau reikėjo lietuvių kalbos, jog susirastum darbą čia?

– Ne, niekur, visiems pakako, jog kalbu angliškai. Aš į Lietuvą atvykti pakviečiau ir savo draugą Jesusą, kuris dėl krizės Ispanijoje negalėjo rasti darbo pagal savo profesiją, o čia per dvi savaites žmogus susirado tai, ką daryti mėgsta.

– Tai kaip tavo gyvenimas Lietuvoje apskritai?

– Labai gerai, man čia patinka, tiek daug veiklos, jog nuo atvykimo neturėjau laiko atostogoms.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...