2012 Rugpjūčio 13

Išlaisvėję mokiniai klasėse kuria chaosą

veidas.lt


Lietuvos mokyklos susiduria su opia problema: griežtą sovietinį autoritarizmą pakeitė ne nauja tvarka, o nevaldoma mokinių anarchija.

Nuskambėjo skambutis ir į klasę suvirto būrys įsiaudrinusių penktokų. Per pertrauką įsišėlę vaikai ir toliau stumdosi, aidi garsus juokas, skrieja replikos. Praėjo jau penkios minutės, bet triukšmo nė kiek nesumažėjo: vieni ir toliau kovoja paaugliškas kovas; kiti garsiai svarsto, kas buvo užduota namų darbų, o keli vaikai jau įsivėlė į diskusiją su mokytoja, prašančia klasę nutilti ir susikaupti darbui.
„Nė kiek neperdedu sakydama, kad vaikams į suolus susodinti ir jiems nuraminti man kaskart prireikia mažiausiai 15 minučių. Jei pasiseka, likusį pusvalandį galime mokytis, bet kartais netenka nė tiek – pakanka, kad kuris nors iš klasės smarkuolių paleistų kokį juokelį, ir vėl kaip sniego lavina nusirita šurmulys bei linksmybės“, – pasakoja vienos Vilniaus mokyklos mokytoja, dėstanti gamtos ir žmogaus pažinimą.
Mokinių nedrausmingumas – nuolatinė kas savaitę rengiamų klasės valandėlių, tėvų susirinkimų tema. Deja, padėtis nė kiek nesikeičia – būti nedrausmingam dabar madinga, o būti griežti šiuolaikinės mokyklos mokytojai nebeturi teisės.

Vakarų visuomenės problema

Nevaldomas mokinių elgesys – toli gražu ne unikali lietuviška problema. Ją kartu su teoriškai labai patraukliomis demokratijos ir vaikų teisių normomis perėmėme iš Vakarų Europos, kuri ir pati dabar jau suvokia patekusi į įsisiautėjusių mokinių gerokai susilpnintos mokyklos aklavietę. „Įdomu, kada Lietuvoje suprasime, kad iš Vakarų galime mokytis nebent to, kaip negalima elgtis švietimo sistemoje“, – ironizuoja vienos stipriausių Lietuvoje mokyklų Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.
Jo vadovaujamoje mokykloje mokinių drausmės problema neegzistuoja – čia nuo 9-os klasės po sudėtingų egzaminų atrankos susirenka mokytis tik labai gabūs mokiniai, kurie paprastai yra labai motyvuoti ir nori mokytis. „Tačiau tai nereiškia, kad aš nematau, kas darosi už mano mokyklos sienų. Neabejingi ir savo darbą mėgstantys Lietuvos mokytojai jau seniai kalba apie tai, kad dėl visiško drausmės nebuvimo mokyti vaikus Lietuvoje vis sunkiau. Mokinių nedrausmingumo klausimą kelia profesinės pedagogų organizacijos. Deja, iki aiškaus ir garsaus problemos įvardijimo, švietimo politikų dėmesio neprieiname – ką jau kalbėti apie jos sprendimo būdus. O problema tikrai opi: esu įsitikinęs, kad švietimo kokybė yra tiesiogiai susijusi su mokinių drausme“, – sako vienas geriausių Lietuvos pedagogų.
Galime guostis nebent tuo, kad, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje mokinių drausmės problema dar opesnė ir gilesnė. Kaip pastebi Matthew Hunterio pseudonimu pasivadinęs britas mokytojas, kurio pastabas spausdina leidinys „Lietuvos švietimas. Kelias iš krizės. Refleksijos ir diagnozės“, britų švietimas jau yra pasiekęs tokią būklę, kuriai esant drausmė tapo keiksmažodžiu. Žinoma, taip yra nutikę tik su valstybinėmis mokyklomis, nes vargu ar viso pasaulio turtuoliai skubėtų atverti savo pinigines labai brangioms privačioms Anglijos mokykloms, jei jose vietoj geriausių pedagogų pamokų jų atžaloms tektų klausytis dar tik bręstančių išdykusių bendraamžių svaičiojimų, o griežtą discipliną ten būtų pakeitęs nevaldomas chaosas.
Iš dienraščio „The Guardian“ pateiktos apklausos sužinome, kad 40 proc. Didžiosios Britanijos mokytojų skundžiasi mokinių chuliganizmu, o 50 proc. mokyklą ketinančių palikti mokytojų nurodė mokinių elgseną kaip pagrindinę priežastį. Tame pat dienraštyje pabrėžiama, jog 2010 m. atliktas Nacionalinės mokytojų sąjungos tyrimas atskleidė: net 92 proc. mokytojų mano, kad per jų mokytojavimo metus mokinių elgsena pablogėjo, o 79 proc. teigė negalintys veiksmingai mokyti dėl prasto mokinių elgesio.
M.Hunteris teigia, kad britų švietimo sistemos erozija prasidėjo dar septintajame dešimtmetyje, kai išpopuliarėjo liberalios idėjos, teigiančios, jog prievarta autoritetu yra atgyvena ir vietoj jos mokinius reikia ne versti mokytis, bet skatinti jų motyvaciją tai daryti, o paklusnūs mokiniai imti lyginti su Hitlerio kariuomenės kareiviais.

Be autoriteto – be krypties
S.Jurkevičius tokias idėjas laiko absurdiškomis ir visiškai netinkamomis jaunimo ugdymo ir mokymo sistemoje. „Paprastas pavyzdys: ar norėdami įpratinti vaiką tvarkyti šeimos vakarienės indus mes turime jį motyvuoti, ar tiesiog liepti tai daryti, nes tai yra jo pareiga?“ – lygina pedagogas.
Jis pabrėžia, kad mokymasis pats savaime nėra nei linksmas, nei lengvas užsiėmimas, tačiau vaikai privalo išmokti susikaupti, įsigilinti, daug ką netgi išmokti mintinai. „Juk visiškai aišku, kad vaikas nepradės kalbėti užsienio kalba, neatlikęs sunkaus ir nuobodaus parengiamojo darbo – neišmokęs gramatikos, žodžių, taisyklių. Tik po sunkaus darbo ateina saldus pasiekto rezultato jausmas – ir taip yra visur visą gyvenimą“, – pagrindinius mokykloje įgyjamus įgūdžius primena mokyklos direktorius.
Tačiau, kaip teigia M.Hunteris, paradoksas toks, kad atsipalaidavus drausmės klausimais ta drausmė tampa pagrindiniu rūpesčiu. „Griežtose mokyklose, kuriose taisyklių laikymasis nuosekliai užtikrinamas, moksleiviai žino, ko gali tikėtis už savo elgesį, tad mokytojai gali susitelkti ties ugdymu. O štai mokyklose, kuriose drausmė yra atpalaiduota, gero elgesio užtikrinimas tampa visas jėgas iššvaistančiu mūšiu“, – sako britų pedagogas.
Jis cituoja savo tautietę švietimo politikos teoretikę Hannah Arendt, kuri dar 1961 m. savo esė apie švietimą numatė drausmės eroziją Vakarų mokyklose ir rašė: „Šiuolaikinio pasaulio auklėjimo problemą lemia tai, kad auklėjimas savo paties prigimtimi negali išsiversti be autoriteto ir tradicijos, bet kartu turi gyvuoti tokiame pasaulyje, kuris nebėra nei struktūruojamas autoriteto, nei siejamas tradicijos.“
Pasak Vilniaus licėjaus direktoriaus, Lietuvoje mokykla ir mokytojai jau seniai bijo laikytis griežtos bei tvirtos pozicijos ir tik kai kurie pavieniai pedagogai sugeba pasiekti retenybę – užtikrinti tvarką ir drausmę savo pamokose. „Bet jei būtų garsiai įvardijama, kad mokinių drausmė yra problema, ir pati švietimo sistemos viršūnė užtikrintų, kad blogas elgesys nebus toleruojamas, tylos ir tvarkos būtų daugiau kiekvienoje pamokoje“, – neabejoja S.Jurkevičius.

Problemų šaknys – šeimoje

Psichologė Inga Šulcienė pritaria, kad nedrausmingi mokiniai iš tiesų yra didelė mokyklos problema. „Mokytojai dažnai jaučiasi bejėgiai, savo autoritetu negalintys paveikti vaikų elgesio. Jie neretai jaučiasi išsekę, pavargę ir nebeturintys priemonių, padedančių dirbti savo darbą. Juos stebina vaikų elgesys, demotyvacija, patyčių mastai“, – tvirtina specialistė.
Tokios suirusios tvarkos priežasčių ji siūlo ieškoti šeimoje. „Vaikai negimsta savaime drausmingi, paklusnūs, turėdami gerą vertybių sistemą. To juos reikia išmokyti, o pirmieji mokytojai yra tėvai. Nuo to, kokios pozicijos laikysis tėvai, auklėdami mažylį, vėliau paauglį, bei kokį pavyzdį rodys patys, priklausys tai, koks jis bus užaugęs, ar ne tik žinos savo teises, bet ir mokės prisiimti atsakomybę bei pareigas“, – nekintančias tiesas primena I.Šulcienė.
Ji pastebi, kad šiuolaikiniams tėvams netinkamas vaikų elgesys jau gana anksti tampa didele problema. „Neretai tėvai klaidingai įsivaizduoja, kad vaikų poreikiai turi būti tenkinami besąlygiškai. Tėvų nenuoseklumas, negebėjimas nubrėžti aiškių ribų, taisyklių nebuvimas – vienos dažniausiai pasitaikančių priežasčių, lemiančių netinkamą vaikų elgesį“, – aiškina psichologė.
Psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė taip pat mano, kad sumaištis mokyklose yra pašlijusios tėvų auklėjimo sistemos padarinys: „Senoji – griežta, besąlyginiu paklusimu suaugusiems paremta sistema atgyveno, o naujos aiškios tvarkos dažniems tėvams sukurti nepavyksta.“
Pasak specialistės, tėvai neretai svyruoja tarp dviejų kraštutinumų – perdėto griežtumo bei kontrolės ir visiškos laisvės be nubrėžtų ribų. Tačiau, psichologės teigimu, būtent aiškių taisyklių sukūrimas, ribų nubrėžimas yra sėkmingos auklėjimo ir ugdymo sistemos esmė. „Tai pagrindas, kuriuo remiantis bendradarbiauti gali tėvai ir vaikai, mokytojai ir mokiniai“, – pataria ji.
I.Šulcienės vertinimu, reiklumu tėvai siekia vaikus integruoti į šeimą, vėliau ir į visuomenę, keldami jiems suaugusiųjų reikalavimus, mokydami disciplinos, gebėjimo prisitaikyti ir atsižvelgti į kito poreikius. „Tėvai yra pirmieji, kurie frustruoja vaiką neleisdami, drausdami, ribodami, taip mokydami ir parodydami, kad pralaimėjimai, mažos nesėkmės yra natūrali gyvenimo dalis. Tėvai, kurie patys sunkiai toleruoja vaiko nesėkmes, suvokdami tai kaip priekaištus sau, perteikia tai ir vaikui. Vaikai, augantys tokiose šeimose, neretai nežino savo norų bei reikalavimų ribų, o pamažu susidaro nuomonę, kad visas pasaulis – nuolatos jų paslaugoms. Šią nuostatą vaikas gali atsinešti ir į mokyklą“, – sako psichologė.
Ji pabrėžia, kad aiškios ribos suteikia saugumo jausmą ir patiems vaikams.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Aurimas Aurimas rašo:

    Šiaip čia jau nuo pačių pedagogų priklauso, kaip mokiniai su jais elgsis. Jeigu pedagogas nuo pat pradžių leisis lipamas per galvą, tada mokiniai nuolat taip ir elgis.

    Dar vienas minusas, daugelyje Lietuvos mokyklų pedagogai yra jau pensijinio amžiaus moterys. Manot, kad mokiniai tokių klausys? Nė velnio. Norit, kad mokiniai klausytų mokytojo? Paskirkit dirbti kokį užsilikusį iš Hitlerio konclagerių prižiūrėtoją vokietį (arba bent tokio tipo) – kaip mat baigsis nesąmonės.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...