2011 Liepos 10

Ironiškai apie kultūriškai vienodėjančią ES

veidas.lt

"Veido" archyvas

Ji taip didžiuojasi, kad yra prancūzė, sakė ji, nes Prancūzijos revoliucija yra moderniosios Europos pagrindas. Liberté, fraternité, égalité principai peržengė valstybių ribas ir tapo kiekvieno žmogaus teisėmis, o galiausiai ir tais principais, kuriais vadovaujantis buvo sukurta visa Europa. Po to, kai ji atsiskyrė nuo vyro, o duktė pradėjo lankyti darželį, ji pajuto didžiulį energijos antplūdį ir prisipirko krūvas knygų bei pasiūlė jas drauge skaityti ir aptarti. Kaip būtų smagu, sakė ji, po tiekos metų nuobodulio ir beveik idiotiško materializmo su jos paveikslų rėmais besiverčiančiu vyru, pradėti naujus ir intelektualius santykius. O be to, tai būtų labai naudinga man, sakė ji. Tai man padėtų sustiprinti savigarbos jausmą, jausmą, kad esu žmogus, kuris kažkur eina. Taigi, mes skaitėme Šatobrianą, Benžameną Konstaną, hercogienę d’Abrantes ir Mišlė, nes tai buvo jos specifinė studijų sritis, Ksenofontą, Tukididą, Platoną ir Aristofaną, nes tai buvo mano studijų sritis, ir mudu kartu juos aptarinėjome, paprastai pasimylėję dieną pensione, kuriame ji apsistodavo, kai atvažiuodavo į Milaną dėstyti. Mes gulėdavome siauroje lovoje, vis dar apsikabinę, vis dar karšti ir drėgni, ir aptarinėdavome po, regis, ištisų abipusio garbinimo ir oralinio sekso valandų, ir visada su buteliu “Martinio”, nes ji negalėjo gyventi be šalto kaip ledas balto “Martinio”, Platono idėjų pasaulio sampratą ir stengėmės susieti ją su tuo, kaip Revoliucija, taip sakant, atmetė žmones vardan to, kad būtų sukurta žmogaus idėja, idealus žmogus, nes, be abejo, ar bent jau man taip atrodė, būtent šis pokytis yra égalité sampratos ir visam pasauliui bendro civilinio kodekso pagrindas. Žmogus turi būti ne savimi, o idėjos įsikūnijimu. Žmogus turi būti europietis. Arba mudu pastebėdavome, kad Plutarcho aprašytosios Spartos vaizdai nelabai kuo skiriasi nuo pasakojimų apie stalinistinę Rusiją, nelabai kuo skiriasi, kiek kitokiu požiūriu, nuo Teroro valdžios ar nacistinės Vokietijos, – atrodo, tai Europos ypatybė, – ir tuo pačiu nuo tų įvairių policinių valstybių, kaip atradome Benžameną Konstaną vienoje savo eilutėje sakant: “Nėra jokių tironijos, siekiančios išrauti konsensuso požymius, ribų.” O tada, visai rimtai aptarinėdami visus šiuos dalykus – tradicinę moralę, valstybinį terorą ir triukšmingas žiniasklaidos reklamos kampanijas – gerdami “Martinį” ir rūkydami “Gauloises Blondes” cigaretes, kurias ji rūko, mes vėl pradėdavome mylėtis, prisimindami, kaip visi didieji vyrai aistringai mylėjo moteris: Taleiranas, šiek tiek kukliau Šatobrianas, jau nekalbant apie Alkibiadą, ir kaip didžiosios moterys, apie kurias kalbėjome, lygiai taip pat, lygiai taip pat aistringai, mylėjo vyrus: Ariadnė ir hercogienė d’Abrantes, madam de Stal ir Medėja, ir kaip Napoleonas, be abejo, melavo poniai de Stal, sakydamas, kad geriausios yra tos moterys, kurios gimdo daugiausia vaikų, taip kalbėjo spartiečiai, nes geriausios moterys, savaime aišku, sakiau aš, pakildamas akimirkai kvėptelti oro nuo savo triumfo skonio, geriausios moterys yra tos, kurios labiausiai sujaudina ir geriausiai dulkinasi. Tada dulkindamiesi po tų ilgų ir mokslingų pokalbių galbūt švelnioje rudens vakaro šilumoje, pro atvirą langą iš amžinai plušančios Lombardijos gatvių atsklindant tramvajų žvangesiui, mes jautėmės tokie juslūs ir tokie protaujantys, ir protavimas atrodė juslumo dalis, o juslumas protavimo dalis, ir abu kartu tuo pat metu šventi ir atveriantys prasmę, nors sunku būtų tiksliai pasakyti kieno. Jų šventumo turbūt.
Bet kaip infantilu! Galvoju dabar, staiga atsisėsdamas kitoje siauroje lovoje ir jausdamas per pečius nubėgantį drebulį, o per veidą nuslenka geltona šviesa. Kaip neišpasakytai infantilu! Kaip be galo keista, sakau sau, kaip strėlė pašokdamas šioje siauroje lovoje ir drebėdamas šiame varganame viešbučio kambaryje, kaip infantilu, kad tu išvis galėjai leistis į tokius pokalbius! Koks žeminantis jausmas galvoti, kad tu nepastebėjai paprasčiausios viso to tuštybės, netikro skatinimo įsivaizduoti, kad esi išmintingas ir bendrauji su išmintingu žmogumi, aptarinėji idėjų pasaulio, kilnaus laukinio, visuomenės sutarties ar kt. sąvokas, kai vienintelis dalykas, iš tiesų reiškęsis pigiuose pataluose tame pigiame pensione, kuriame virš lovos kabo prekybos centre pirkta Madona, o palei duris – Milano katedros dagerotipas, buvo senas vylingas bybio ir putės suokalbis. O kas gi dar? Prisimenu, kaip po ne tokio jau ir nesuprantamo užsikosėjimo per tą absurdišką stube vakarienę nuėjau į tualetą nusimyžti, suimti save į rankas, pamačiau ten ant sienos vieną keverzonę ir žiūrėdamas į ją galvojau, kol garsiai surikau (virš pisuaro, pagaminto pagal idealų standartą): Kiek mažai padeda filosofija! Dabar, minkštai praslenkant pravažiuojančių mašinų šviesoms, man kyla mintis, kad filosofija man tiek mažai padeda todėl, kad tokie filosofavimai, kokiais mes svaidėmės toje siauroje lovoje Navigli kvartale, grandiozinės mintys ir aštrios įžvalgos, kurias mes šnibždėdavome vienas kitam, paralelės tarp tūkstantmečių ir malonūs susitapatinimai su didžiaisiais Vakarų istorijos ir mitologijos veikėjais tebuvo tik dar vienas abipusio gundymo įrankis, lygiai kaip odos kvapas ir skaistumas, kaip jos prancūziško juoko, jos užsienietiško balso tonas ir akcentas, kaip žemyn sminganti jos karoliukais papuoštos juodos šifono suknelės iškirptė ir svaiginantis žinojimas apie po ja esančią pupyčių įrangą (kolinizmas). Vien pati mintis tau yra erotinis prisiminimas, štai kaip yra, dabar turiu pripažinti, atsisėsdamas siauroje lovoje Strasbūro viešbutyje, kuris galėtų būti vienas iš daugybės viešbučių, kuriuose mes kažkada buvome apsistoję. Taip, galvojimo svaigumas, kalbu apie tokį svaigumą, kai priartėji prie paslapties ir šventumo, svaigumą, darantį gyvenimą įdomų, yra toks pat kaip ir svaigumas, kai pasineri į jos putę tomis švelniomis milanietiškomis popietėmis, ore aidint tramvajų žvangesiui ir ant sienos vogčiomis krentant blausiai, medaus spalvos saulės šviesai. Mintys, kaip ir viešbučių kambariai, primena man ją. Galbūt tai paaiškina, kodėl aš po napoleoniškojo žlugimo staiga lioviausi skaityti. Dvejus metus, sakau sau, skaitei daug, nepasotinamai, su begaliniu pasitenkinimu ir nepaprastai maloniu galios ir savigarbos jausmu, nes skaitymas buvo susijęs su ja ir su tuo, ką jūs kalbėdavote su ja, su tuo, kuo ji norėjo tave paversti ir kuo tu norėjai dėl jos būti, kol staiga tu daugiau nebegali skaityti. Ir ne tik kad negali skaityti, bet visko, ką iki to laiko buvai perskaitęs, reikšmė staiga bauginamai pasikeitė, netgi apsivertė aukštyn kojomis, iš savigarbos į pasibjaurėjimą savimi, iš tikėjimo savo nuojauta į įsitikinimą savo aklumu, įsitikinimą, gimusį iš ironijos, kad tu tiek daug kartų skaitei apie tą išgyvenimą, kurį dabar pats patiri, būtent, apie išdavystę, apie jausmą, kad esi atkirstas, apleistas dievų, apie atrastą ir prarastą jausmų stiprumą, – ir, negana to, kad skaitei apie jį, dar ir savo žmoną privertei tą patį išgyventi, – tačiau vis dėlto netikėjai, kad vieną dieną tai gali atsitikti tau pačiam, kaip kad žmonės, ko gero, niekada iki galo netiki, tai yra iki galo neįsisąmonina ir nesusitaiko su tuo, kad mirs. Staiga lioveisi skaityti. Ko gero, “Juoda skleidžia magiją” yra pirmoji knyga, kurią rimtai pamėginai skaityti po pusantrų metų. Galbūt tuo galima paaiškinti tavo netinkamą pyktį dukrai? Kad ji pakvietė tave vėl pradėti skaityti pasiūlydama šitą kvailą magiškų ir politkorektiškų seksualinės aistros galių pasaką! Koks gluminantis jausmas, sakau sau, vėl krisdamas į patalus, koks grėsmingas jausmas, kad šiandien, tiesą pasakius, štai šį vakarą, turistiniame autobuse, grįžtant iš stube vakarienės, tu vėl atsisėdai šalia jos, jos, vilkinčios savo juodą šifono suknelę su visa po ja esančia prancūziška pupyčių įranga, ir vėl išgirdai, kaip ji sako, vis-a-vis įžanginį trumpą pasitarimą apie Europos Parlamento Peticijų komitetą – jo funkcijas, taip sakant, kaip to organo, kuris atitaiso visas neteisybes, – kad liberté, fraternité, égalité principai yra moderniosios Europos pagrindas…

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Sadauskas

Box
Apie autorių ir knygą

Timas Parksas (gim. 1954) – garsus šiuolaikinis britų rašytojas. Studijavo Kembridžo ir Harvardo universitetuose, nuo 1981 m. gyvena ir dirba Italijoje. Daugelio grožinės literatūros, publicistinių ir mokslinių knygų autorius, talentingas vertėjas.
Leidyklos “Baltos lankos” išleista, literatūros tendencijas atspindinčių kūrinių serijai “Orientyrai” priskiriama T.Parkso knyga “Europa” ironiškai traukia per dantį kultūriškai vienodėjančią ES. Tačiau pirmiausia – tai meilės romanas. Autobuse, kuriuo grupė universiteto dėstytojų iš Venecijos vyksta į Strasbūrą įteikti peticijos Europos Teisingumo Teismui, vienas jų sutinka savo buvusią merginą.
Su be galo subtiliu humoru parašyta knyga verčia susimąstyti, koks didelis neatitikimas egzistuoja tarp oficialiai skelbiamų tikslų, kalbų, reikalavimų ir tikrosios veikėjų dvasinės būsenos, troškimų bei jausmų; kaip smarkiai subjektyvūs asmeniniai išgyvenimai gali pakeisti visos grupės sprendimus ar poelgius ir, priešingai, – koks stiprus yra standartizuotas visuomenės mąstymas ir kaip jis priverčia individą užgniaužti savo tikruosius jausmus ir “eiti su visais”.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...