BFL

Lietuva pastaraisiais metais gali pasigirti keliomis svarbiomis pergalėmis energetikos srityje: dvi jungtys su Lenkija bei Švedija leido dar labiau diversifikuoti atitekančios elektros energijos šaltinius, be to, vartotojams tai atpigino elektros energiją. Tačiau gamybą stabdo ar riboja kai kurios elektrinės, pagaminamos elektros kiekis išlieka mažas, negana to, pasigirdo perspėjimų, kad elektros pajėgumų maždaug po dešimtmečio gali pritrūkti. Ar tokios strategijos gairės – neatsakingos?

Gytis KAPSEVIČIUS

Gamyba, importas ir energijos poreikis

Kasmet šaliai reikia vis daugiau elektros energijos, tačiau vietiniai pajėgumai to pasiekti neleidžia: energijos poreikis 2015 m. buvo 10,86 TWh elektros energijos, šalyje pagaminta 4,598 TWh. Pra­ėju­siais metais Lietuva importavo 69 proc. suvartotos elektros energijos. Tiesa, pernai pagaminta ir 13 proc. daugiau energijos nei 2014 m. Elektros per­davimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ duome­nimis, poreikis padidėjo 1,4 proc., ir tai buvo di­džiausias elektros suvartojimas nuo 2009-ųjų.

Viena vertus, elektros jungtis su Švedija ir Len­kija leido gana apčiuopiamai apsirūpinti pigia ener­gija, kita vertus, gausų elektros eksportą, kaip Ig­nalinos atominės elektrinės laikais, galima už­miršti ilgam laikui. Naujoje Vyriausybei pateiktoje Na­cionalinėje energetikos nepriklausomybės strate­gijoje kalbama apie naujas elektros jungtis su Šve­dija ir Lenkija iki 2025 m., kurios leistų dar pa­didinti importuojamos elektros pajėgumus.

Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojas, energetikos ekspertas dr. Valdas Lukoše­vi­čius teigia, kad didelės importo apimtys nėra problema: „Nėra aiškių kriterijų, koks turėtų būti gamybos ir importo balansas, – yra tik paprasta logika ir samprotavimai. Kad ir ką mes šiuo metu gamintume, beveik viskas brangintų elektrą galutiniam vartotojui. Galima importuoti kad ir 100 proc. elektros energijos, jei tai yra geriausia galutiniam vartotojui, bet su viena sąlyga: reikia būti pasiruošusiems bet kokiems netikėtumams, pavyzdžiui, už­sienio rinkos gali bet kada pasikeisti. Reikia užtikrinti patikimumą, taip pat ir elektros tiekimo kokybę – išlaikyti dažnį, įtampą. Dabar esame buvusios Sąjungos sistemoje, ir ji mums užtikrina kokybišką elektros parametrų aprūpinimą, o pigumą užtikrina importuojama elektros energija.“

V.Lukoševičiaus teigimu, sistemos patikimumą garantuoti reikia mums patiems – pašalinti perdavimo linijų nesklandumus (šiais metais keletą kartų taisyta jungtis iš Švedijos) ir būtinai išlaikyti savo elektrą generuojančias elektrines: Lietuvos elektrinę Elektrėnuose, Kruonio hidroakumuliacinę elek­­­trinę. „Turint pakankamai politinės valios ir su­­pratimo, šituos įrenginius reikėtų palaikyti aukštame parengties lygyje. Tai yra būtina, ir tai optimaliausias scenarijus Lietuvos vartotojui, kai turime pigią importinę elektrą ir visus generavimo įrenginius, parengtus bet kokiam netikėtumui“, – teigia V.Lukoševičius.

„Litgrid“ generalinis direktorius Daivis Vir­bic­kas taip pat nemano, kad dideli importo skaičiai – problema. „Elektros importas yra visiškai normalus apsirūpinimo elektra būdas, tik svarbu, iš kokių šalių importuojame. Jei iš Europos Sąjungos valstybių, elektros importas priklauso tik nuo kainos rinkoje. Jei elektra importuojama iš trečiųjų šalių, importas priklauso nuo kainos ir nuo trečiosios ša­lies suinteresuotumo parduoti arba ne. Nuo naujųjų elektros jungčių eksploatacijos pradžios im­por­tas iš trečiųjų šalių – Rusijos ir Baltarusijos tenden­cingai mažėja“, – pastebi jis.

Baltijos šalys dažnai vertinamos kaip vientisas energetinis regionas ir, nepaisant nedidelių Lie­tu­vos gamybos pajėgumų, į jį bendrai per metus im­­portuojama tik apie 10–20 proc. suvartojamos elek­­tros. Latvija ir Estija didžiąją laiko dalį pagami­na tiek, kad perteklių gali eksportuoti.

Tačiau kartu D.Virbickas atkreipia dėmesį, kad visi importuoti negalime, – kažkam reikia ir gaminti. Ypač tai bus aktualu po Lietuvos elektros sistemos sinchronizavimo su žemyninės Europos tinklais, kurį planuojama įgyvendinti iki 2025 m. Ne­pai­sant to, ar tuomet liksime importuojančia šalimi, ar ne, greičiausiai vis viena teks taikytis prie kaimynų.

„Vasaros pradžioje ENTSO-E paskelbė ES šalių elektros rinkų adekvatumo analizę: 28 iš visų 43 elektros perdavimo sistemų operatorių planuoja tenkinti elektros poreikius importuodami elektrą iš kaimyninių valstybių. Jei tokia tendencija tę­sis, natūraliai kils klausimas, iš kur importuosime. Kur ta elektra bus gaminama? Elektros jungtys už­tik­rina galimybę ir importuoti, ir eksportuoti elektrą. Todėl naujieji elektros generatoriai jungtis ir da­ly­vavimą bendroje elektros rinkoje galėtų išnaudoti ir elektros eksportui. Jei vis dėlto liksime tik im­por­­­tuojančia šalimi, po sinchronizacijos projekto im­­­­­porto galimybes diktuos sistemos patikimumo rei­­­kalavimai. Preliminariais mūsų ekspertų vertinimais, perorientavus Baltijos šalių elektros sistemas sin­chroniniam darbui su žemyninės Europos tinklais, gali tekti užtikrinti, kad pastovi generacija Bal­tijos šalyse sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. elektros vartojimo ir daugiau“, – aiškina D.Virbickas.

Atsinaujinančios energijos galimybės

Tradiciniai elektros gamybos pajėgumai taip pat turės keistis: Energetikos ministerija įspėja, kad šiuo metu Lietuvoje esantys elektros energijos ga­mybos įrenginiai (Vilniaus TEC-3, Lietuvos termofi­­kacinės elektrinės 7 bei 8 blokai) toliau funkcionuoti negalės. Kita vertus, Vilniuje ir Kaune statomos dvi kogeneracinės jėgainės – abi per metus leis­­tų pagaminti iki 1,1 teravatvalandės (TWh) elek­­tros energijos. „Litgrid“ ilgalaikė elektros po­rei­kio analizė leidžia prognozuoti, kad elektros var­tojimas per 10 metų, atsižvelgiant į galimus ekono­mikos svyravimus, didės vidutiniškai 1,3 TWh. Op­timistinė prog­­­nozė iki 2030 m. numato, kad ben­dras elektros energijos poreikis gali būti iki 13,5 TWh.

Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės stra­tegijoje, kuri praėjusį mėnesį buvo pateikta svars­­­tymui, numatoma, kad tarp atsinaujinančių ener­­­gijos išteklių (AEI) elektros suvartojimo dalis 2050 m. pasiektų 70 proc. 2012-ųjų Energetinės ne­pri­­klausomybės strategijoje buvo numatyta, kad jau 2050-aisiais bus atsisakyta iškastinio kuro. Tie­sa, tokia strategija buvo rengiama tikint, kad iki to laiko bus pastatyta Visagino atominė elektrinė. Pristatant naujas strategijos gaires paskelbta, kad VAE projektas bus įšaldytas (nors jis ir iki tol nebuvo aktyviai vykdomas jau beveik ketverius metus), tad ir prognozė buvo sumažinta iki 70 proc.

Kol kas atsinaujinanti energija atrodo santykinai perspektyvi. Iš viso naudojant vandens, vėjo, sau­lės ir kitų rūšių atsinaujinančią energiją 2015 m. pa­gaminta beveik 2,3 TWh elektros energijos. „Lit­grid“ duomenimis, hidroelektrinėms teko apie 1 TWh, vėjo jėgainėms – 0,8 TWh, saulės energija, biomase, biodujomis ir atliekomis kūrenamoms elek­trinėms – 0,46 TWh.

Šios srities plėtra prognozuojama ir šiais metais. Vi­sa AEI energetika per tris 2016 m. ketvirčius su­ge­­neravo bendrą 1,290 TWh energijos kiekį, o 2015 m. tuo pačiu laikotarpiu šis skaičius siekė 1,118 TWh. Nurodoma, kad pusę jos sudarė vėjo ener­gija ir jos dalis turėtų dar didėti: šaltesni mėnesiai vėjo energetikai yra palankiausi ir gamyba šau­na į viršų.

Bendras jos pagamintos elektros kiekis kasmet didėja: 2013-aisiais pagaminta 2,002 TWh (45,52 proc. visos pagamintos energijos), 2014-aisiais – 2,122 TWh (52,34 proc.), 2015-aisiais – 2,279 TWh (49,56 proc.) elektros energijos. Tačiau tokį santykinai didelį atsinaujinančios energijos kiekį turime dėl paprastos priežasties – mažai gaminame. Įvertinus visą suvartojamą energiją, 2015 m. atsinaujinančių šaltinių elektros energija sudarė apie 20 proc. viso šalies poreikio.

Iš kur traukti reikiamų pajėgumų?

Prieš porą metų KTU mokslininkų atliktos studijos, kuriose nagrinėti plėtros scenarijai iki 2030 m., išvadose teigiama, kad tinkamai pertvarkiusi ener­gijos ūkį Lietuva iš atsinaujinančių išteklių ga­lėtų pasigaminti nuo 24 iki 35 proc. suvartojamos elek­tros energijos. Skaičiuojant pagal didžiausią pa­­teiktą „Litgrid“ poreikio prognozę tai galėtų bū­ti 3,24–4,65 TWh. Palankiausia tai pasiekti naudojant vėjo ir biokuro elektrines.

Nors tokia energija, buitiškai kalbant, dažnai lai­­koma „nemokama“, ji atsiremia į paprastą realybę: palyginti nedidelėje šalyje jos perspektyvos taip pat toli gražu ne begalinės, be to, skirtingos energijos rūšims numatoma nevienoda ateitis.

Pabrėžtina, kad tos šalys, kuriose atsinaujinanti energija siekia arti 100 proc. pagaminamos energijos, praktiškai visą ar didžiąją dalį jos gauna iš hidroelektrinių. Tai, apskritai kalbant, daugiausiai ener­gijos generuojantis sprendimas. Lietuvoje šiuo me­tu veikia 82 mažosios ir dvi didžiosios hidroelek­trinės (Kruonio ir Kauno). Net ir Lietuvoje iš hi­­droenergijos pagamintos elektros rodiklis iki šiol sie­kė didžiausią dalį (1 TWh) tarp visų atsinaujinan­čių energijos šaltinių. Vis dėlto naujų hidroelek­trinių praktiškai nebestatoma po to, kai 2004 m. pa­keistas Vandens įstatymas, draudžiantis tvenkti Ne­muną ir kai kurias kitas Lietuvos upes. Upes tvenkti trukdo ir aplinkosaugos draudimai bei įstatymai.

Kad ir kaip būtų, Lietuvoje tai apskritai nelaikoma perspektyvia sritimi, ir neatrodo, kad greitu lai­ku tai bus peržiūrėta. „Grynai ekonominiu po­žiū­riu normalios hidroenergetikos potencialo Lie­tu­vo­je praktiškai nėra, tai nelabai perspektyvu. Lat­­vijoje dauguma energijos tokiu būdu generuojama tik todėl, kad tarybiniais laikais ten buvo pastatyta hidroelektrinių kaskada, kuri Latvijai atiteko už ačiū. Dabar jie gali savo pigia energija konkuruoti rinkoje, bet jeigu reikėtų tokius įrenginius statyti šiais laikais, tokia elektra būtų jau gerokai brangesnė“, – teigia V.Lukoševičius.

Tiesa, pasak jo, išplėsti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės pajėgumus būtų naudingas žingsnis. Ši elektrinė suprojektuota taip, kad galėtų veik­ti aštuoni jos blokai, tačiau spėta pabaigti tik keturis, toliau statyba nebuvo tęsiama. Pa­staraisiais metais kalbos apie penktojo bloko įrengimą suintensyvėjo, tačiau kol kas realių darbų ne­nuveikta.

„Neabejoju, kad Kruonis bus išplėstas iki pabaigos. Ši elektrinė tampa labai svarbi, kai elektros sistemoje yra daug smulkių gamintojų. Jeigu ne da­bar, tai ateityje Kruonio elektrinė bus labai vertingas objektas“, – mano V.Lukoševičius.

Vandens generuojamą energiją vejasi vėjo elek­trinės, nors ir jų potencialas nėra neribotas. 2015 m. šios jėgainės pagamino 0,8 TWh elektros. Tiesa, jų panaudojimą riboja ne tik šalies teritorija (ne visi re­gionai vienodai vėjuoti), bet ir valstybinis reguliavimas – įstatymais apibrėžta prie tinklų jungiamų vė­jo jėgainių leidžiama suminė galia. Vėjo jėgainėms sausumoje prisijungti prie tinklo yra išduodami leidimai, todėl buvo nustatytas galios kriterijus – 500 MW bendras galingumas. Tačiau plėtra buvo tokia sėkminga (daugiausia dėl sričiai tenkančių subsidijų), kad kvota jau išdalinta. Ją iki 2020 m. žadama padidinti dar 250 MW.

Skaičiuojama, kad vėjo jėgainės iki 2030 m. gali pa­­siekti dvigubai didesnę galią nei šiandien – 1000 MW. Vėjingiausia vieta yra Lietuvos pajūris (kur vėjo greitis vidutiniškai siekia iki 6–6,5 m/s), tačiau ši zona nėra didelė, todėl ieškoma ir kitų alternatyvų. Planuojama nuo 2020 m. pradėti vėjo jėgainių plėtros darbus Baltijos jūroje. Kol kas tokia statyba, nors ir numatyta kaip reali galimybė, dar nėra tin­kamai reglamentuota.

Statyba jūroje – savitos problemos. Tokias elektrines ten statyti brangiau ir sunkiau, nors vėjai ten pučia galingesni ir jos gali pagaminti daugiau elektros energijos – vadinasi, atsiperka greičiau nei sausumos jėgainės.

Kiti su AEI susiję sprendimai taip pat gana komp­likuoti. Saulės energijos panaudojimas – be­ne geriausias elektros energijos gamybos decentralizavimo pavyzdys: įsirengę saulės energiją naudojan­čias, nuolat pingančias saulės baterijas, namų ūkiai, viešieji pastatai ar įmonės galėtų generuoti bent dalį savo reikmėms reikalingos energijos. Kita vertus, tiek jų vertė bendrame elektros generavimo kontekste, tiek efektyvumas lieka ribotas dėl gamtos sąlygų. Šiandien saulės elektrinių pagaminamos energijos kiekis yra nedidelis, be to, pagaminta energija brangi, nes superkama gerokai didesnėmis nei kitų sričių AEI kainomis.

Biomasė, kaip ir saulės energija, yra kol kas ne­daug naudojamas ir nedidelę dalį generuojantis elek­tros išteklius. Vienas labiausiai viliojančių to­kios energijos aspektų – galimybė gamybai naudoti vietinį biokurą, taip sukuriant ir papildomą pridė­­tinę vertę. Tačiau V.Lukoševičius nemano, kad tai galėtų tapti elektros gamybos išsigelbėjimu. „Bio­­masė tikrai yra galimybė, bet kokios to apimtys? Biomasė gali būti naudojama tik kogeneracijoje, o ši priklauso nuo šilumos poreikio. Lietuvoje ši­lu­mos poreikis, kaip žinome, yra apie pusę metų. Todėl šitos galimybės greitai išsisems, kogeneracija iš biomasės negali būti energijos gamybos pagrindas“, – teigia ekspertas.

Gamybą kol kas palaiko subsidijos

Ne paslaptis, kad didesnę atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą lemia sričiai dosniai skiriamos subsidijos. Jų pagaminama elektra priklausomai nuo rūšies buvo superkama didesnėmis nei rinkos kainomis. 2014 m. importas sudarė 72 proc. Lie­tu­vos suvartotos elektros energijos, subsidijuojama ga­myba – 18 proc.,  konkurencinga gamyba –

10 proc. 2015 m. santykis šiek tiek pasikeitė: konkurencinga gamyba liko 10 proc., importas sumažėjo iki 69 proc., subsidijuojama gamyba padidėjo iki 21 proc..

Būtina priminti, kad iki šiol buvo subsidijuojama ne tik žalioji energetika, bet ir kiti šalies energijos gamintojai, pavyzdžiui, Lietuvos elektrinė ir ki­tos termofikacinės elektrinės.

Kompensavimo gamintojams tvarka apibrėžiama Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių ener­getikos įstatymo 20 straipsnyje. Pagal įstatymą kompensavi­mas numatomas 12 metų nuo leidimo gaminti elek­tros energiją išdavimo dienos, o vėliau gaminto­jai patys galės įsilieti į rinką ir konkuruoti savo kai­nomis. Tiesa, nauji tarifai, kuriuos reguliuoja Vals­ty­bi­nė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kasmet ma­žėja. Tačiau kilovatvalandės kaina kol kas yra didesnė: vėjo ir biomasės kainos skirtumas ne itin didelis, o saulės energijos – gana ženklus.

Subsidijos elektros projektams administruojamos per viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokestį, kuris įskaičiuojamas į galutinę vartotojų elektros kainą. Dar pernai 39 proc. šio mokesčio dalies teko atsinaujinančiai energijai, 33 proc. – Lietuvos elektrinės gamybai, 12 proc. – jung­­ties „Nord Balt“ finansavimui, 12 proc. – ki­toms termofikacinėms elektrinėms. Tačiau 2016 m. viskas pasikeitė: kogeneracinės elektrinės nebegau­­na subsidijų, todėl, pavyzdžiui, Lietuvos elektrinė paleidžiama tik esant didelėms elektros kainoms ar sutrikus elektros tiekimui. Tokia pati funkcija šiai elektrinei žadama ir kitais metais. Dėl šios prie­žasties dar išaugs atsinaujinančių energijos iš­teklių pagamintos elektros dalis, tačiau greičiausiai vėl sumažės bendra pagamintos energijos suma.

Būtent dėl kvotų termofikacinėms elektrinėms atsisakymo sustabdyta ir Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės veikla.

V.Lukoševičius teigia, kad vertinant subsidijų tei­­­­kimą reikėtų kelti klausimą, kas geriau ne tik var­to­­tojui, bet ir valstybei. „Klausimas gali būti tik mak­­­­roekonominis ir fiskalinis. Jeigu nuosavos elek­tros generacija, kad ir brangesnė galutiniam var­to­tojui, duoda valstybei didelį efektą, tarkime, nau­do­jamas vietinis biokuras, vykdomi tarptautiniai įsipareigojimai išteklių srityje, klimato kaitos problemų sprendime, tokį segmentą reikia plėtoti ne­pai­sant ekonominių ar techninių aplinkybių. Ta­čiau ki­tų prielaidų ar būtinybės būtinai gaminti bran­gią, bet nuosavą elektrą nėra“, – mano ekspertas.

Vienas iš aplinkosauginių įsipareigojimų, ku­riuos pagal Europos Sąjungos direktyvą prisiėmė Lietuva, – iki 2020 m. pasiekti, kad ne mažiau kaip 23 proc. suvartojamos energijos būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šis tikslas pasiektas 2014 m.

Tiesa, šis rodiklis vertinamas bendrai su šilumos, transporto ir elektros rodikliais – būtent pirma­jam ir teko didžiausia šių išteklių dalis. 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA