2015 Spalio 18

Ir nebus kirminams restorano

veidas.lt

BFL

Galina Dauguvietytė tvirtino niekada nesijaudinusi dėl to, ką apie ją mano kiti. O pati apie save išpasakojo tiek, kiek retam pavyksta. Todėl jai virtus pelenais norisi atsigręžti į tą išpasakotą gyvenimą ir apmąstyti, ar sugebėjome paklausti pačių svarbiausių dalykų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Išėjus žymesniam, sočiai gyvenimo ragavusiam senjorui, įprasta graudentis: pavėlavome, nepastebėjome, nepakalbinome, o juk tiek daug žmogus galėjo papasakoti. Galinos Dauguvietytės atžvilgiu panašiai virkauti būtų kvaila. Nes jos gyvenimas (žinoma, tiek, kiek pačios savininkės buvo leista) išpasakotas daugybę kartų, raštu ir žodžiu, prie diktofonų ir televizijos kamerų. Vien internete esančių vaizdo įrašų su kalbančia ponia Galina peržiūra užtruktų kelias paras.

Ir vis dėlto: ką mes iš tų pasakojimų gebėjome pasiimti? Kiek jie atspindėjo tikrąją Galiną, o kiek – specialiai auditorijai kuriamo Dauguvietytės personažo įvaizdį? Kiek kuriant šį personažą būta beatodairiško atvirumo, o kiek – komercinio išskaičiavimo? Tai klausimai, į kuriuos literatūros ir žurnalistikos istorikai, tyrinėjantys G.Dauguvietytės fenomeną, atsakymus dar privalės rasti.

Rašytoja, pati neparašiusi knygos

Jau dabar aišku, kad tie atsakymai anaiptol nebus vienareikšmiai. Literatų stovykla iš pat pradžių nepatikliai dilbakiavo į pagyvenusią jiems į koleges leidyklos peršamą išskirtinės kilmės damą, kurios pavarde puoštos knygos ištisiems mėnesiams apsigyvendavo perkamiausių knygų „topuose“.

Ir negalėtum to nepatiklumo pripaišyti vien primityviam kito sėkmės pavydui, nuo kurio daugybę kartų savo tekstuose yra atsižegnojusi pati ponia Galina. Nes iš tiesų nėra visiškai teisinga laikyti rašytoju žmogų, kuris pats nepaliko jokio literatūros kūrinio, jei tokiais nelaikytume kelių kultiniais tapusių TV serialų scenarijų.

Bet šie ramiai dūla archyvuose ir vargu ar bebus išspausdinti. Tokia visų scenaristų dalia: reguliariai atnašauti aukas besočiam eterio dievui Kronui, kuris, kaip ir visi dievai, nepageidauja, kad atnašautojai sulauktų daugiau garbės už jį patį.

Intriguojantis G.Dauguvietytės gyvenimas – ne išrašytas, o išpasakotas. Leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė liudija, kad pasiūlymas tapti rašytoja pačią režisierę iš pradžių gerokai įbaugino, ir tik įtikinta, jog pačiai nereikės valandomis rymoti prie darbo stalo, avantiūriste pati save vadinusi Galina tokiai idėjai pasidavė. Pašnekesiai ant svetainės sofutės, šiaip ar taip, užėmė svarbią jos gyvenimo dalį.

Pokalbiams, kuriuos į diktofoną įrašinėjo žurnalistė Inga Liutkevičienė, erdvaus buto Vinco Mykolaičio-Putino gatvėje šeimininkė ruošdavosi ypatingai: kiekvienąkart būdavo tiksliai numačiusi tos dienos temas. Dviejų valandų trukmės įrašyto pasakojimo pakakdavo vienam knygos skyriui.

Žurnalistės iššifruotam pokalbio tekstui G.Dauguvietytė retai turėdavo pretenzijų: tik retkarčiais paprašydavo išbraukti ar pridurti kokį žodį. O tai, kad tekstas privalėdavo išsaugoti visas Galinos pasakojimo spalvas, ne vien normine leksika nutapomas, jau buvo abiem suprantamas dalykas.

Įdomu, kad šio amžiaus pradžios Lietuvoje toks „diktofoninis“ knygos rašymo būdas dar nebuvo įprastas ir todėl plačiai aptarinėtas. Turėti „asmenininį memuarų rašytoją“, kurio pavardės nebūtų knygos viršelyje, iki tol sau leisdavo tik ypač aukšti pareigūnai arba labai turtingi verslininkai. Tai nebuvo pigus malonumas.

Pristatydama pirmuosius „Perpetuum mobile“ leidimus pati G.Dauguvietytė anaiptol neslėpė knygos „įkalbėjimo“ fakto ir negailėjo padėkų savo kantriajai bendraautorei, tačiau trumpalaikė žiniasklaidos atmintis tai pamažu stūmė užmarštin. Dauguvietytė rašytoja visiems buvo patogesnė už Dauguvietytę – tiesiog pasakotoją.

„Kai mane pavadina rašytoja, apima juokas. Niekada į tą gerbiamų rašytojų kastą nepretendavau, nepretenduoju ir nepretenduosiu. Aš esu tuo, ką veikiau visą gyvenimą, – režisierė, aktorė. O rašymas… Nė pati nežinau, kaip su tuo rašymu išėjo“, – teigė Galina.

Tačiau „rašytojos“ titulas vis atkakliau ją persekiojo, o ir pati autorė, duodama interviu, vis dažniau nejučiomis užsimindavo: „Kaip aš rašiau savo knygoje…“

Greičiausiai tai ir turėjo galvoje šmaikštusis Vytautas Kernagis, po „Post scriptum“ pristatymo užsiminęs, kad pirmąją knygą „Perpetuum mobile“ parašė režisierė Galina Dauguvietytė, o antrąją – žymi rašytoja Dauguvietytė. Tūkstantinei skaitytojų auditorijai reikėjo būtent rašytojos – pasakotojos jai buvo per mažai.

Operos, dramos ir transliacijos

Ne tik pasakotojos talentas, unikali atmintis ar teatrinė šeimos legenda lėmė G.Dauguvietytės knygų populiarumą. Tai buvo originaliai mąstanti, stipri asmenybė, kurios daugialypių gabumų nei teatras, nei kinas, nei televizija nesugebėjo iki galo realizuoti.

Iš pirmo žvilgsnio tai paradoksalu, nes Galina negailėdavo karčių žodžių tiems, kurie, turėdami Dievo dovaną, nesugebėjo ja pasinaudoti. Pavyzdžiui, laidoje „Vakaro autografas“ entuziastingai išbarė savo pirmąją meilę grafiką Valerijoną Galdiką, su kuriuo kadaise kartu vaidino Žemaičių teatre Telšiuose, už tai, kad per kuklų savo būdą netapo europinio garso dailininku, nors buvo to vertas: „Po svietą žmonės vežioja kažkokias mazones ir jama pinigus, o tu talentingas žmogus ir negali susitvarkyt… Aš būčiau tave patvarkius.“

Žemaičių teatre G.Dauguvietytė vadino save Galina Daugaite, nes nenorėjo būti tapatinama su garsiuoju tėvu Borisu Dauguviečiu. Tačiau aktorystės po trumpos patirties Lietuvos dramos teatre G.Dauguvietytė savo noru atsisakė – muzika traukė labiau. Vėliau kategoriškai nesutikdavo vaidinti scenoje, nors tokių režisierių  pasiūlymų sulaukdavo – retkarčiais vaidindavo tik televizijos studijose arba kino aikštelėse.

Kaip žiūrovė irgi labiau vertino operą, ne dramą: prisipažindavo, kad joje jos „kėdės ir drabužiai prasėdėti“. Populiariausias operas G.Dauguvietytė mokėjo atmintinai, todėl savo tikruoju, bet nerealizuotu pašaukimu įvardijo operos režisūrą.

Ir nors studijuodama muzikologiją Lietuvos konservatorijoje pasižymėjo išraiškingu mecosopranu, kuris taip žavėdavo jos atliekamų romansų klausytojus, nepanoro tapti ir dainininke – Galinai užteko jos gitaros. Kodėl? Atsakymas irgi pateiktas: profesionali solistė privalėtų rūpestingai saugoti balsą ir mesti rūkyti. O Galina, kuri, motinos siaubui, po karo pradžioje išgyventų bombardavimų pradėjo rūkyti drauge su tėvu, cigarečių atsisakyti jau nebenorėjo. Ir taupyti balso stygas sąmoningai tylint ištisomis dienomis buvo anaiptol ne jos būdui.

Tačiau išradinga moteris netruko savęs išreikšti ir pačios beprotnamiu vadintoje televizijoje. Lenkijos radijas, transliavęs populiarų linksmų laidelių ciklą „Kuznecovų šeima“, pakišo mintį apie panašų televizijos serialą. Viešėdama Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge) iš tenykščių kolegų išgirdo, kad jie taip pat bandė sukurti kažką panašaus į „Kuznecovų šeimą“. O sukonkretinti ore tvyrojusią idėją režisierei pavyko per vieną nemigos naktį komandiruotėje Radviliškyje, praleistą šalia geležinkelio bėgių priešais traukinių stotį stovėjusiame viešbutyje „Ramybė“. Ironiškas pavadinimas pasufleravo pirmojo vaidybinio „Petraičių šeimos“ siužeto temą.

Jis Lietuvos televizijos buvo parodytas 1964 m. Iš pradžių publicistinės laidos dalimi buvę siužetai ilgėjo ir galiausiai virto valandą eterio užimančiu savarankišku satyriniu serialu. Jame vaidindavo ne kviestiniai teatro aktoriai, o  „beprotnamio“ kolegos – televizijos laidų režisieriai, greičiau perprasdavę tiesioginio eterio reikalavimus. Serialo populiarumas augo kaip ant mielių, ir netrukus jame vaidinantys tapo geriau žinomi už pripažintus kino ir teatro aktorius.

Atsakymai į tuos pačius klausimus

Tačiau ar apie teatrą, operą ir televizijos serialų ištakas G.Dauguvietytės priešais kameras klausinėdavo naujos kartos televizijų žurnalistai? Anaiptol. Populiariausias jos duotų interviu temas nėra sunku išvardyti.

Tai – „trys su puse vyro“ bei su jais siejamų režisierės meilės išgyvenimų istorijos, požiūris į seksualinę revoliuciją, bohemą, vaikus ir „paslaptys“, padedančios išsaugoti grožį bei aštrų protą žiloje senatvėje. Šioje vietoje, be „žolių bliūdo“, režisierė visuomet paminėdavo ir popiečio miegą: netgi darbo grafiką televizijoje sugebėdavo susidaryti tokį, kad jis nemaišytų po namie valgomų pietų valandėlę kitą numigti.

Įdomu vaizdo įrašuose stebėti jos, televizijos profesionalės, laikyseną studijoje ir kartais akyse atsispindinčią reakciją į šimtąjį kartą girdimus tuos pačius klausimus. Jei tie klausimai mažiau patyrusių klausėjų būdavo „vyniojami“ ilgai, vingriai ar pernelyg egzaltuotai, Galina neištvėrusi mandagiai tiradas nutraukdavo ir, taupydama eterio laiką, išberdavo seniai parengtus atsakymus, atnaujintus tos dienos nuotaikomis ir aktualijomis.

Sugebėdavo tą pačią istoriją perteikti vis naujai, nors niekas to nė nereikalaudavo. Atvirkščiai: primygtinai norėdavo dar kartą išgirsti, kaip ji pirmąkart ištekėjo už prancūzo, kuris jos paliktas iš širdgėlos išvyko kariauti į Vietnamą, arba kaip pavėlavusi į oro uostą sustabdė su savo avantiūristu mylimuoju (tuo, kuris tebuvo „pusė vyro“) kylantį lėktuvą.

Netgi atsakymai į pasikartojančius „gyvenimo receptų“ klausimus (tarkim, apie tai, kaip pavyko daugiau nei keturis dešimtmečius išsaugoti paskutinę santuoką, kuo stebėjosi netgi pačios Galinos motina Nelė Vosyliūtė) švytėdavo originaliu sąmoju ir nė iš tolo neprimindavo standartinių patarimų.

„Manęs dažnai klausia, kaip tavo vyras gyvena. Sakau – turbūt gerai. „Kaip tai turbūt?“ Aš sėdžiu, žiūriu televizorių arba skaitau knygą ir girdžiu, kaip jis koridoriumi iš savo kambario praeina į tualetą ir nuleidžia vandenį. Vadinasi, viskas gerai.“

Netikėtais klausimais G.Dauguvietytės susitikimuose nesugebėdavo užklupti ir jos knygų skaitytojai. Tų susitikimų stebėtojai L.Varanavičienei susidarydavo įspūdis, kad G.Dauguvietytė asmeniškai pažinojo visas bent kiek žinomas Lietuvos personas, nes bet kurią paminėjus kaipmat galėdavo papasakoti su tuo žmogumi ją pačią siejančią originalią istoriją. Sugalvoti klausimo, kuris Galiną būtų išmušęs iš vėžių, nebuvo šansų, nes visus bent kiek įdomius gyvenimo reiškinius ji jau būdavo apsvarsčiusi ir turėdavo aiškią poziciją.

„Esu paprasta. Niekada gyvenime nesu užrietusi nosies. Žmonės man labai dažnai skambina telefonu, patys susiieško numerį telefonų knygoje ir paskambina – tiesiog šiaip paplepėti. Klausimų neišvengiu ir parduotuvėje ar troleibuse. Nesišalinu žmonių ir nevengiu atsakyti į klausimus. Bendrauti man malonu“, – dažnai tvirtino G.Dauguvietytė.

Ir tik retkarčiais kalbėdama atsidusdavo: „Ak, ta knyga… Iki jos aš taip ramiai gyvenau.“

Sakė tai, ką galvojo

Po kiekvienos knygos, kurias vieną nuo kitos skyrė ketverių metų intervalai, G.Dauguvietytė aistringai kartodavo, kad ši tikrai ir neabejotinai bus paskutinė. Bet palaidojusi vyrą ryžosi antrajai – kad įrodytų sau, jog tebėra stipri. Po to ir trečiajai, pavadintai „Dialogais su savimi“. Nes standartiniai klausimai apie dietas, vyrus ir garderobą jau buvo mirtinai įkyrėję. O kalbėti ant svetainės stalo gulinčiam diktofonui – vis geriau, nei nuobodžioms bobulytėmis ant parko suoliukų.

„Atvirumas – mano charakterio bruožas. Aš visą gyvenimą sakiau ir tebesakau tai, ką galvoju“, – kartojo Galina.

Ir tikrai neslėpdavo, ką mano apie greičiau nei pensija kylančius komunalinius mokesčius (dėl jų pačiai teko parduoti iš mamos paveldėtą žiedą su briliantu), apie naujo karo baimes, kurias laikė tuščia propaganda, ir pabėgėlius, kuriuos siūlė ištremti į JAV. Tačiau ypač skaudžiai sureagavo į 2012 m. surengtas Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimo iškilmes Kaune, nes buvusį Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovą kaltino ketinimu sušaudyti jos tėvą B.Dauguvietį vien už tai, kad šis vadovavo teatrui, kuriame vaidino ir žydai aktoriai.

„Per jo laidotuves Kaune Vytautas Landsbergis pasakė gražią kalbą, esą J.Ambrazevičius buvo vos ne nepriklausomybės gimdytojas. Iš tiesų jis buvo fašistas!“ – tąkart rėžė G.Dauguvietytė, kuri stengėsi laikytis atokiau nuo politikų, tačiau gindama savo tėvo atminimą galėjo ryžtis daug kam.

Tėvas, kuriam nuo vaikystės jautė didžiulį prieraišumą ir kurį visuomet užstodavo savo reiklios motinos akivaizdoje, atsimokėdavo jai tuo pačiu. „Tėvas man nebuvo autoritetas – jis buvo mano draugas. Žinojau visus jo „griekus“ ir visuomet jį pateisindavau. Tai buvo labai gražus vyras. Mama Nelė Vosyliūtė – irgi nepaprastai graži, bet XVIII amžiaus pažiūrų: neidavo nei kortomis lošti, nei su poniomis kavutės gerti. Ji mane „muštravojo“, reikalaudama doros, principingumo ir sąžiningumo. Kažkada aptikau savo mokyklos pažymių dienoraštį: ten, kur stovėdavo dvejetai ir trejetai su minusu – ten tėvo parašas, o ten, kur geresni pažymiai – motinos“, – pasakodavo Galina.

Šalia tėvo Rasų kapinėse ji iš pradžių ir norėjo būti palaidota. Vėliau amžinam poilsiui numatė jo gimtinę – Dauguvietynės sodybą Biržų rajone. Tik, žinoma, jokio karstų vežiojimo: „Nieko nėra baisiau už bobą, visų apžiūrai gulinčią karste. Nuo to vaizdo mane net purto… Aš už tai, kad tik nepalaidotų į žemę ir nekristų ant viršaus grumstai. Kremuotis dar ne taip baisu. Aš – egoistė, ir nebus kirminams nei gerų pietų, nei geros vakarienės.“

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...