2010 Balandžio 08

Vainius Smalskys, Dangis Gudelis

Ir mūsų valdžiai, ir visuomenei trūksta racionalumo

veidas.lt

Viešąją erdvę nuolat krečia korupcijos ir nekompetencijos skandalai. Projektas “Vilnius – Europos kultūros sostinė” (VEKS) vertinamas kaip nepavykęs, Lietuvos įvaizdžio idėjai kurti išleista dešimtys milijonų litų, bet nieko vertingo nesukurta, paaiškėjo, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymui išleisti milijardai, bet branduolinio kuro atliekų saugyklos taip ir nepastatytos. Užtat Seimo narys Linas Karalius stebina žaibiškais snieglenčių sporto propagavimo projektais. Visuomenė įelektrinta ir vis mažiau patenkinta viešojo sektoriaus administravimo kokybe. Kokios tokio prasto viešojo sektoriaus administravimo priežastys? Apie tai “Veidas” kalbasi su Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto docentais dr. Vainiu Smalskiu ir dr. Dangiu Gudeliu.

VEIDAS: VEKS, IAE uždarymas ir daugelis kitų viešųjų projektų administravimo požiūriu atrodo tragiškai. ES remiamų projektų viešųjų pirkimų bylos – teismuose. Kodėl mums taip prastai sekasi administruoti viešuosius projektus? Ar mes, lietuviai, esame nemokšos ir nesugebame kokybiškai spręsti viešųjų reikalų?

V.S: Tokių projektų dar nebuvome darę, neturime gebėjimų ir patirties. Tai didelė problema. Nemokame suburti žmonių, gerų komandų, kurios tai gali kokybiškai atlikti. Daug nekompetencijos. Dešimčių ir šimtų milijonų valdymas reikalauja gebėjimų ir patirties. To stokojame.

D.G: Kaip mokslininkas, manau, kad yra bent kelios priežastys. Pirma, trūksta kompetencijos. Žmogaus racionalumas yra ribotas. Antra, turime moralės problemą. Ji kyla dėl to, kad žmonės sąmoningai elgiasi morališkai oportunistiškai. Mūsų lūkesčiai neatitinka padėties, kurioje esame. Viešosios politikos formavimas grindžiamas tuo, kad žmogus yra racionalus, kad sugeba pasirinkti teisingą sprendimą. Bet turime suprati, kad racionalumas – ribotas. Herbertas Simonas už tokios riboto racionalumo teorijos sukūrimą gavo Nobelio premiją. Žmogus dažnai veikia dėl savo, o ne viešųjų interesų.

V.S.: Mes nesame susiformavę kaip moderni valstybė. Valstybinį gyvenimą pradėjome nebūdami pakankamai modernūs. Visuomenė ir tarnautojai nelabai suvokia, kam reikalinga valstybė ir kas tas viešasis interesas. Dėl to kyla daugybė problemų. Tautos egzistencijos prasmės suvokimas yra labai svarbus. Dažnai pavydime estams, kad jiems geriau sekasi ir jie geriau strateguoja. Bet kodėl? Estija – modernesnė valstybė, estai geriau suvokia savo valstybės prasmę. Jie 50 metų anksčiau už mus išsivadavo iš baudžiavos, anksčiau suformavo savo nacionalinę inteligentiją, tvirčiau suvokė valstybinį darbą. Tai juos išvedė į priekį.

VEIDAS: Bet mes juk turėjome LDK istoriją. Didžiausią kartu su lenkais Europos valstybę, modernius Lietuvos Statutus. Gal esame modernesni nei estai?

V.S.: Tai yra klaida. Czeslawas Miloszas sakė, kad moderni lietuvių tauta sukurta per filologiją. Mūsų pradinės pozicijos, palyginti su Estija, lyg ir panašios. Bet valstietiškoji estų tauta susiformavo anksčiau. Panaikinus baudžiavą anksčiau jie formavosi kaip modernesnė tauta. Todėl jie daug ką suvokia geriau, taip pat ir viešąjį interesą. Juos septynis šimtus metų vokiečių baronai bizūnu talžė, taigi racionalumo daug įmušė.

VEIDAS: Vokietis nukasa sniegą prie savo namo, nes tai laiko savo pareiga, o lietuvis jau laiptinę laiko priešo teritorija.

V.S.: Yra savininkų civilizacija ir bendruomenininkų civilizacija. Lietuvis yra pusiau azijietiškas bendruomenininkas. Jis savo pareigas suvokia kitaip.

D.G: Sprendimų, kaip pagerinti Lietuvos viešąjį administravimą, kuriame vyrauja moralinis oportunizmas, yra. Pirma, sistema organizuota taip, kad tiek iš perkančiosios organizacijos, tiek iš užsakovų, tiek iš tiekėjų reikalaujama racionalių sprendimų. Ne visada pavyksta, nes techniniai reikalavimai nėra tobuli. Racionalumas yra ribotas. Visi savanaudžiai, visi žiūri, kad kas nors ko nors nepavogtų, vyrauja nepasitikėjimas. Priimant sprendimus tenka vadovautis bandymų ir klaidų metodu. Neskirti per daug laiko visoms alternatyvoms apskaičiuoti, o duoti daugiau laisvės bandyti ir mokytis iš klaidų. Tai pasitikėjimo kredito suteikimas. Bet reikia reikalauti atskaitomybės už rezultatus. Jei matomos klaidos, turi būti didinama kontrolė ir atskaitomybė. Būtina minimizuoti riziką. Sudarinėti ir pasirašyti sutartis ne dėl viso didelio projekto, o dėl projekto dalių. Išaiškėjus klaidai būtų keičiamas rangovas. Geriau dirbti su mažais projektais ir išvengti didelės rizikos.

VEIDAS: Vyriausybė bando sukurti sistemą, kad ir valstybės tarnyboje pinigai būtų mokami ne už pareigybę, o už atliktą darbą. Kaip dirbs valstybės įstaigos, kai iš jų bus reikalaujama rezultatų?

D.G.: Nemanau, kad tas modelis tinka visais atvejais. Kai galima rezultatus kiekybiškai apskaičiuoti, tai įmanoma. O atliekant procesą, kurio rezultatai nėra aiškūs, tenka prižiūrėti patį procesą. VEKS atveju atskaitomybė už rezultatus negali pasiteisinti, nes menas nėra išmatuojamas. Kainos kriterijus subjektyvus, vieniems Vytauto Mačiūno kūriniai verti milijonų, o kitiems nieko neverti. Tais atvejais, kai nėra aiškaus sutarimo, kaip įvertinti, visą procesą reikia demokratizuoti – į sprendimus įtraukti visuomenę. Kodėl VEKS negalėjo rengti interneto svetainėse apklausų, kurio renginio ar atlikėjo norėtų piliečiai? Kai visuomenė dalyvauja procese, viskas vyksta pasitikėjimo dvasia ir daug skaidriau.

VEIDAS: Ar viešojo ir privataus kapitalo bendradarbiavimas koncesijos projektuose galėtų būti sėkmingas?

D.G: Kažkada buvau didelis viešojo ir privataus kapitalo bendradarbiavimo šalininkas. Privatus kapitalas gali investuoti į viešąjį sektorių ir tikėtis naudos. PPP (public private partnership) principas atrodo patraukliai. Vakaruose tai suprantama kaip viešųjų pirkimų pakaitalas. Koncesijos projektas yra kaip alternatyva viešiesiems pirkimas su daugeliu tiekėjų. Privati bendrovė, tarkime, valstybiniame plote pastato mokyklą ir už tai gauna dalį patalpų savo reikmėms. Sukuriama vieša gėrybė ir šalia jos – privati gėrybė. Visa tai atlieka vienas koncesininkas. Taip projektas stambinamas, padidėja rizika, kad jei padarysime klaidą, turėsime nemalonių pasekmių. Nėra greitos galimybės pakeisti tiekėją. Todėl tokio didelio projekto privalumų neįžvelgiu, matau daugiau rizikos.

V.S.: Koncesijos projektai yra tam tikros kvazirinkos formavimas viešajame sektoriuje. Vakaruose esama teigiamos patirties. Bet mes nežinome, ar tie kvazirinkos projektai Lietuvoje neišsirutulios į kažkokius neigiamus reiškinius. Kaip matome, ne viskas, kas veikia Vakaruose, veikia ir Lietuvoje.

VEIDAS: Vyriausybė ir ministerijos yra aplipusios viešosiomis įstaigomis, kurios atlieka panašias funkcijas, kaip ir valdžios įstaigos. Ar tai geras viešojo sektoriaus administravimo modelis?

D.G: Viešųjų autonomiškų įstaigų steigimas – naujosios vadybos principas. Jį buvo pradėta taikyti Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Anglijoje. Tokių įstaigų steigimo pagrindinė idėja buvo sukurti tam tikras konkurencijos galimybes. Tos įstaigos turėtų varžytis dėl projektų. Tarp tų įstaigų ir valstybės turėtų būti pasirašytos sutartys, kuriose įvardijami rezultatai. Jei rezultatų nėra, neturi būti ir finansavimo. Lietuvoje modeliu pasinaudota, o apie rezultatus pamiršta.

VEIDAS: Ar moderni vadyba mūsų nemoderniam mentalitetui nėra per ankstyva? Koks vadybos modelis mums tinkamiausias?

D.G: Tie modeliai Lietuvoje yra naujovė, o daugelyje kitų šalių ir JAV jie jau kritikuojami, siūlomos alternatyvos. Tenka eiti klaidų ir bandymų keliu ir žiūrėti, kas pasiteisina, o kas ne.

V.S.: Krizės sąlygomis kalbama apie dar didesnį valstybės dalyvavimą. Prancūzijos prezidentas siūlo grąžinti valstybės valdymą daugelyje rinkos sričių. New public governement, piliečių dalyvavimas viešojo sektoriaus valdyme, – vis svarbesnis. Bendruomenės spaudimas iš apačios labai paveikus. Dar nežinia, ar mes perėjome Maxo Veberio biurokratinį modelį, gimusį Vokietijos ir Prancūzijos administraciniuose modeliuose, ar panaudojome visas jo teikiamas galimybes. Mūsų valdymo kultūros rytietiška atmosfera kelia daug nerimo. Ji mus formavo du šimtus metų ir išsiveržti nėra lengva.

D.G: Aš manau, tuos modelius reikia derinti.

VEIDAS: Visuomenės lūkesčiai, siejami su geru viešuoju administravimu, yra dideli. Ar turime teisę tokius lūkesčius puoselėti?

V.S.: Piliečiams reikia save tapatinti su valdžia. Jiems atrodo, kad jie nuo valdžios toli, bet valdžia yra visuomenės veidrodis. Kartais visuomenės lūkesčiai būna nerealūs. Žmonės iš valdžios nori daugiau, nei yra verti gauti. Problema nebūtinai ta, kad kažkas vagia, bet ta, kad nesugeba. Iš vienos civilizacijos einame į kitą ir tam 20 metų nepakanka. Manau, daug ką turime vertinti atlaidžiau.

D.G: Nemanau, kad visuomenės lūkesčiai per dideli. Jei lūkesčiai dideli, galima tikėtis, kad vyks ir pokyčiai. Tiek visuomenei, tiek valdžiai būdingos riboto racionalumo problemos. Visi daro klaidų ir iš jų reikia mokytis. Manau, visuomenė turėtų atlaidžiau vertinti, bet neatsisakyti didelių lūkesčių. Atlaidesnis vertinimas sukurs inovacijų galimybes. Valdžios pareigūnas, jaučiantis visuomenės palaikymą, gali drąsiau daryti tam tikrus netradicinius žingsnius ir sprendimus. Čia kaip ir versle. Galime pasmerkti tuos, kurie bankrutuoja, bet tai reiškia, kad žmogus daugiau nebebandys užsiimti verslu. Tuomet galime niekada neturėti Billo Gateso.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...