2010 Rugsėjo 24

Raimundas Milašiūnas

Ir kodėl gi mums vis tai nutinka?

veidas.lt

Šis klausimas – tai klasika. Kiekvienam psichoanalitikui, o ir apskritai su psichika dirbančiam specialistui žinoma, kad žmogus gyvena pasiremdamas tam tikrais vidiniais modeliais. Susikuria jis juos vaikystėje ir vėliau papildo jau gyvendamas sąmoningesnį suaugusiojo gyvenimą. Ir tie modeliai tarnauja vis didesniam saugumui, net išgyvenimui.

Juk žinom, kad jei pirštą į ugnį kartą įkiši, tai daugiau jau nė per kur prie jos nesiartinsi. Štai ir turim modelį: bėk nuo ugnies, kad nenudegtum. Bėda ta, kad neretai tie modeliai ne kažin kokį džiaugsmą kelia. Netgi priešingai – neretai lyg guminė timpa vis traukia atgal į sunkių išgyvenimų liūną. Juk ir be ugnies neišgyvensime, ir ne tik pirštams nudeginti ji skirta. Bėgsi nuo jos – tai tik sausą plutą grauši, o galėtum bent lėkštę karštos sriubos turėti.

Jei dar vaikas būdamas susigalvojau, kad tėvų nedėmesingumas man reiškia ir visuotinį atstūmimą, tai žūtbūtinai ir užaugęs stengsiuosi nuo aplinkinių bėgti. Tik šįkart save apgaudinėdamas: neva aš pats savo gyvenimą valdau – juk aš atstumiu, o ne manęs šalinasi… Bet ir vėl džiaugsmo maža. Ir iš tikrųjų kokia gi nauda iš to pabėgimo, juk vis tiek vienišas jaučiuosi. O čia, žiūrėk, ir vėl naujos galimybės: naujieji kaimynai į svečius kviečia. Nueičiau, bet ar tik ne iš pareigos su manim bendrauti nori – kaimynai vis dėlto esam? Tai ir nusprendžiu neiti. Kam paskui gailėtis, kai daugiau bendrauti nebenorės? O kitądien sužinau, kad visi aplinkiniai susirinko, tik manęs trūko. Linksma buvo, susipažino vieni su kitais, draugais ne vieni tapo. O aš ir vėl vienas sėdžiu. Ir tą patį klausimą sau galvoje keliu: “Ir kodėl gi man vis tai nutinka?”

Kiekvienas pas mane atėjęs pacientas tokį klausimą užduoda, nes jau pernelyg ilgai kažkokioje klampynėje murkdosi. Kiti seniai jau sėkmę nuo gyvenimo medžio raško, o jis vis dar vaisių laukia. O medis juk tik į žemę atremtas, šaknys paviršiuje draikosi. Tai ir laukia su tuo pačiu klausimu, lūpose sustingusiu: “Ir kodėl gi man vis tai nutinka?”

Ir gerai, kad žmogus tokį klausimą kelia. Juk pagaliau pamato, kad negerai su juo kažkas darosi. Tai ir spręsti ar keisti kažką pabandyti galime. Mažas žmogus – maža ir bėda. O ką daryti, jei ne vienas? Jei visa tauta tokį klausimą užduoda: “Ir kodėl gi mums vis tai nutinka?”

Toks klausimas pastaruoju metu ne kartą į galvą vis lenda. Pasklaidai laikraščius, pasiskaitai interneto įrašus, palygini save su kokiais vakariečiais ir liūdnoka darosi. Pasirodo, ten krizė jau baigėsi… Bet ir vakariečių nereikia – estai mus dar kartą už nugaros paliko. Nuo sausio jie eurus rankose vartys, o mes dar litais “džiaugsimės”. Slovėnai jau kartą mus paliko, bet tada bent jau amžini priešai estai apie eurus tik svajojo, o mes ties finišo linija stovėjome. Gaila, kad taip ir pasilikome stovėti, kai anie ne tik pasivijo, bet ir pirmyn nurūko. Na, ir ką? Ar nekyla pažįstamas klausimas?

Kažkaip sutapo, kad neseniai per vieną iš naujienų laidų nuskambėjusi informacija apie estų laimėjimą buvo palydėta pasakojimo apie naują paminklą, atidengtą laisvės kovotojų motinoms. Graži idėja, motinoms paminklų niekada nebūtų per daug. Kitą dieną Baltijos kelią prisiminėme. Ir vėl paminklą ręsti pradėjome. Gražu ir tai, bet truputį keista, kad mūsų kaimynai, su kuriais viename kelyje stovėjome, kažkodėl tik į mūsų monumentą savo plytas įmūrijo.

Ir nejučia šventvagiškos mintys kirbėti ėmė. Ar ne per daug paminklų mes statome? Kadaise leninams ir kapsukams monumentus kūrėme, dabar – kitų atminimą įamžiname. Suprantu, kad kai kurie skaitydami šiuos žodžius tiesiog sustingo: kaip galima sovietinius stabus su mūsų didvyriais lyginti? Tokius skubu nuraminti: nieko su niekuo nelyginu. Tiesiog bandau suprasti, kodėl mes vis iš paskos kitiems velkamės. Ir ar ne čia dalis to šuns pakasta?

Čia vėl palyginimas su psichoterapija į galvą ateina. Kai mes dirbame su savo pacientais, nemažai apie jų praeitį kalbamės. Tačiau negalime ir “užsižaisti”, nes niekur nenueisime ir nieko ateičiai nesukursime – juk ir taip žmogus lyg gumine timpa prie praeities prisirišęs. Ne veltui savo pacientams sakau: praeities nepakeisime, su ja tik atsisveikinti ir išsiskirti tegalime. Nemažai laiko praeina, kol žmogus “čia ir dabar” gyventi, o ne už praeities laikytis išmoksta. Ir tik tada į priekį pajuda ir kartais laimingesnis tampa.

Taip ir su mūsų tauta norisi pasikalbėti. Mes esame linkę vis kapstytis po praeitį, vis didingus Didžiosios Kunigaikštystės laikus apraudoti. Ir kad vieninteliai iš Baltijos šalių savo valstybę turėjome, nepamirštame pridurti.

Ir kad iš sovietijos pirmieji pabėgome, kitiems primename… O kitiems, atrodo, tai nė motais. Jie ramiai į ateitį žiūri, ir kad savo valstybės viduramžiais neturėjo, nė kiek nesisieloja. O kol mes savo istoriją apraudame, jie naują sukuria. Deja, bet atrodo, kad už mūsų šviesesnę.

Istorijos pamiršti nevalia. Be jos netenkame pagrindo po kojomis. Tačiau paskendę joje prarandame sąlytį su šia diena ir imame gyventi svajonėse. Ir vėl sąsajų su psichoterapija randu. Nemažai laiko joje skiriame žmogaus fantazijų pasauliui pažinti. Čia ir sapnų ar kitų mūsų psichikos simbolių tyrinėjimai padeda. Tačiau neretai pajuntame, kad žmogus pernelyg tuose simboliuose ir fantazijose skęsta. O kai fantazijos užvaldo, tikrovė išnyksta. Ir gyvena tuomet nelaimėlis kažkur tarp dangaus ir žemės, niekaip ant jos abiem kojom neatsistodamas. Ir vėl į priekį nejuda, o tik savo sunkią dalią aprauda. Ir vėl tenka priminti, kad “čia ir dabar” gyvename.

Taip ir su mūsų simboliais, matyt, nutinka. Statome paminklus vadams, broliams, motinoms, galiausiai ir sau patiems – kaip kitaip paminklą Baltijos kelio dalyviams pavadintume? Bet juk tai simboliai! Gal ir litai vis dar didingą praeitį simbolizuoja, tai jų atsikratyti neskubame? O simboliai juk kartais tikrovę iš po kojų išmuša. Ir vėl į tą ratą pakliūname: idealizuojame praeitį, monumentus-simbolius kuriame, taip pamažu išorinę tikrovę į fantazijų pasaulį iškeisdami. Ir gal savęs dabarties kontekste įvertinti nebesugebame, nes prie guminės timpos patys prisirišame? Tada ir ateitimi nebesirūpiname, šviesiausius protus į užsienį išleisdami. O jie kitiems ateitį kuria – juk ne vien statybininkai, bet ir mokslininkai tėvynę palieka…

Tada liūdnai pajuokauti norisi: gal netrukus ir paminklų kam statyti nebebus. O gal tada tik ir pajudėsime į priekį, o ne vien ties finišo linija liūdnai stovėsime, kol kiti pro mus sėkmingai ją kirs.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. albis albis rašo:

    Nuostabus straipsnis! :)

  2. Adomas Adomas rašo:

    O ką čia ir bepridursi.Gavom tą nepriklausomybę, kaip ir kitos respublikos, bet vietoje valstybei naudingų darbų,mūs vadukai pradėjo dar negirdėtą ir nematytą mūsuose valstybės išvogimą.
    “Demokratai ir superdemokratai” davairavo iki to, kad dabar atrodo esame labiau rusams priklausomi ne kaip kadais. Vot ir žiūrim ką turim, kai neprašomi uždarėm atominę, pragėrėm šelfą su visa nafta, o tą kur išgaunam, švedams damokėdami atidavėm. Ką ten ir bekalbėti apie ‘Jūrą”, ar “Achemą”ar Mažeikius. Patrijotai-padliecai mėgaujasi žmonių nuolankumu.Ir kada pabus BLINDA?


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...