2011 Liepos 18

Ingrida Šimonytė

Ingrida Šimonytė: “Atsipalaiduoti dar tikrai negalime”

veidas.lt

Dabar jau akivaizdu, kad prieš pat krizę Lietuvoje siautėjusi populizmo banga, kai Vyriausybė taškėsi pinigais, o ne kaupė rezervą, dabar verčia mus kentėti itin sunkius padarinius. Tačiau finansų ministrė abejoja, ar iš klaidų buvo pasimokyta: pasak jos, Lietuvoje vėl tvyro visiškai nepagrįstas lūkestis, kad tuoj tuoj iš kažkur atsiras laisvų pinigų ir bus galima važiuoti toliau, taip ir neįvykdžius esminių viešojo sektoriaus efektyvinimo reformų.

VEIDAS: Viena Finansų ministerijos vadovių dirbote dar prieš krizę. Visiškai jos išvengti neturėjome jokių galimybių, tačiau ką Lietuva galėjo padaryti kitaip, kad krizė nebūtų buvusi tokia sunki? I.Š.: Buvau ministerijos sekretorė, technokratė – mano priedermė buvo informuoti apie situaciją ir pasiūlyti politikams alternatyvų, o sprendimą visada renkasi politikai. Ūkio krizės priežastys buvo globalios – pasaulio finansų krizės nulemtas paklausos smukimas eksporto rinkose, taip pat atsiradusi per didelė priklausomybė nuo kredito srauto, kurį staiga “atjungė”. Tačiau Lietuvos viešųjų finansų krizės priežastys yra ir nacionalinės: ji kilo dėl to, kad iš bumo gaunamos laikinos pajamos buvo skiriamos nuolatiniams įsipareigojimams – mokėti didesnes pensijas, algas – finansuoti. Pajamos dingo, įsipareigojimai liko – atsivėrė deficito smegduobė. Galėjo būti ir kitaip. Rengiant 2008 m. Lietuvos biudžeto projektą Finansų ministerijos ekonomistai rekomendavo 4 proc. perteklių vietoje deficitinio biudžeto, bet politikai pasirinko kitaip. Jie manė, kad krizė neprasidės, o bus tik tiesiog šioks toks ekonomikos sulėtėjimas, todėl jokios apsaugos nereikalingos.

VEIDAS: Ar galėtumėte dabar, praėjus laikui, sąžiningai įvertinti vadinamąją naktinę mokesčių reformą ir įvardyti, kurie tada priimti sprendimai nedavė naudos ir buvo neteisingi, o kokiems reikalingiems sprendimams tąsyk pritrūko politinės valios? I.Š.: Situacija buvo ekstremali, sprendimų reikėjo greitai, todėl būtų buvę paprasčiau tiesiog padidinti vartojimo mokesčių tarifus, net nebandant krizės sąlygomis daryti reformos. Tačiau buvo pasirinktas kitas kelias – bandymas pasiekti vienodus visų mokesčių tarifus, kurie lėmė keletą, mano nuomone, visiškai nereikalingų sprendimų: didinti pelno mokestį ar mažinti pajamų mokestį. Ar dabar kas nors dar atsimena, kad pastarasis buvo sumažintas? Dėl įvairių lengvatų naikinimo – krizės sąlygomis, kai kitiems tenka prisiimti didesnę mokesčių naštą, paliktos išlygos ir išimtys atrodytų keistai. Žinoma, kai tie sprendimai sutapo su pačiu blogiausiu krizės momentu, daug kam norėjosi krizės pasekmes “sukabinti” ant mokesčių pasikeitimų. Bet juk, pavyzdžiui, statybos mokesčių pakeitimai nelabai paveikė, o apimtys vis tiek krito perpus – tiesiog baigėsi skolinti pinigai. Ar reikėjo apskritai didinti mokesčius? Taip, reikėjo. Jeigu to nebūtų buvę padaryta, deficitas ir skola būtų keletu milijardų litų didesni arba būtų reikėję daug drastiškiau mažinti išlaidas. Juk ir kitos deficito kamuojamos šalys didino ir didina mokesčius – kvaila manyti, kad visas jas uzurpavo kažkoks mokesčių kėlimo maniakų būrys. VEIDAS: Vėlgi iš laiko perspektyvos – kaip vertinate Lietuvos sprendimą per patį krizės įkarštį skolintis finansų rinkose, o ne iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF)? I.Š.: Niekada nelaikiau TVF kaži kokiu “velniu”, bet labai rizikinga dabar tiesiog imti lyginti palūkanas ir sakyti: štai kaip gerai skolintis iš TVF. Kaip ir kalbėti apie tai, kad Lietuva ir taip darė viską, ko būtų pareikalavęs TVF, – taip buvo tik 2009 m. ir iš dalies 2010 m. O, tarkime, jau tvirtindama šiųmetį biudžetą, kokias konsolidavimo priemones priėmė Lietuva? Jokių, išskyrus išlaidų nedidinimą. Buvo pasitikėta ekonomikos augimu ir mokesčių administravimo kokybės padidinimu. O Latvijai teko dar kartą kelti mokesčius – dėl tarptautinių kreditorių spaudimo.

VEIDAS: Kad ir kaip skaičiuotume, mes tebeturime pernelyg išpūstą viešąjį sektorių. Deja, net ir krizė šios opios problemos išspręsti nepadėjo. Dėl kokių priežasčių nevyksta esminės aparato mažinimo ir veiklos efektyvinimo reformos? I.Š.: Dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nevyksta, pavyzdžiui, mokesčių didinimas ar išlaidų mažinimas, – tai nepatinka žmonėms. Juk tie, kurie bus “suefektyvinti”, paprastai visai to nenori. Tada diskusijai pasitelkiami įvairūs emociniai elementai – medicininės pagalbos ar išsilavinimo prieinamumas, saugumas, nutylint kokybę, kad, tarkim, policininkas, neturintis degalų nuvažiuoti į įvykio vietą, negali užtikrinti saugumo. Paprastai tą bandoma paversti finansų ministro problema, bandant įteigti visuomenei, kad pinigų kažkur yra, tik ministras tiesiog jų neduoda. Laukiama, kol ateis toks, kuris duos. Ir ateina – bet tik trumpam. Todėl kiekviena krizė problemą parodo vis skaudžiau. Reformos nevyksta, nes nėra jas palaikančiųjų. Yra tiesiog lūkestis, kad vėl atsiras kokių nors laisvų pinigų ir toliau bus galima taip pat gyventi. Po šios krizės tokios viltys tikrai mažai pagrįstos, kol nepavyks susitvarkyti su skolos ir jos aptarnavimo išlaidų didėjimu.

VEIDAS: Labai palanki motinystės išmokų tvarka Lietuvoje buvo virtusi kone masine nesąžiningo pasipelnymo sistema. Bet iš esmės gimstamumą skatinančių priemonių Lietuvai labai reikia. Kokie Vyriausybės sprendimai galėtų paskatinti gimstamumą? I.Š.: Nebijau pasirodyti nieko nesuprantančia senmerge, bet esu įsitikinusi, kad vaikus žmonės gimdo iš meilės, artumo ir tarpusavio supratimo, o jei jų gimimą lemia tik išmokos ar mokesčių dydis – labai liūdna, ir nemanau, jog tokiu atveju būtų kuriama geresnė visuomenė. Ekonominė aplinka ir pats vakarietiškas gyvenimo būdas – aktyvios profesinėje srityje moterys, žmonių noras pagyventi sau – lemia tai, kad sprendimas turėti vaikų atidedamas vėlesniam laikui ir jų susilaukiama mažiau ar nesusilaukiama iš viso. Nemanau, kad išmokos ar mokesčiai gali tai pakeisti, – daug efektyviau būtų tiesiog atjungti elektrą. Tačiau viešųjų finansų sistema turi atsižvelgti į padėtį, į kurią patenka susilaukusieji vaikų, nes jie augina būsimus mokesčių mokėtojus, todėl ir mokesčių sistemoje, ir išlaidų politikoje paramos auginantiesiems vaikus elementai natūralūs, ir pati esu jų šalininkė. Vis dėlto kol perskirstymas per biudžetą toks mažas, o pajamų mokestis tesiekia 15 proc., Lietuvoje ta parama tegali koncentruotis į stokojančiuosius išteklių.

VEIDAS: Kodėl euro įsivedimas, nepaisant pastarųjų dramatiškų pokyčių pačioje euro zonoje, išlieka kaip strateginis Lietuvos tikslas? I.Š.: Lietuva jau dvidešimtmetį yra valiutų valdybos šalis. Esame viena koja euro zonoje su jos rizikomis ir problemomis. Toks tarpinis būvis negali tęstis kaži kiek. Tačiau dar turime atitikti narystės kriterijus. Beje, atitiktis jiems nekenktų, net jeigu apskritai neketintume ten stoti, – tai, kas daroma, daroma dėl mūsų ekonomikos sveikatos, o ne dėl euro. Reikia tikėtis, kol atliksime tuos namų darbus, savo namų darbus atliks ir euro zona.

VEIDAS: Palankias Lietuvos biudžeto subalansavimo prognozes grindžiate ekonomikos augimo prielaidomis. Tačiau galima nauja Europos finansų krizė dėl pavojingų židinių Pietų Europoje – jau net ne futurologų, o nemažos dalies ekonomistų prognozė. Ką ji reikštų Lietuvai? I.Š.: Grindžiu ne tik ekonomikos augimo prielaidomis – visuomet akcentuoju ir būtinybę susilaikyti nuo pagundos manyti, kad visos problemos jau už nugaros. Netikrumo pasaulyje vis dar labai daug. Todėl negalima manyti, kad štai gyvenimas pagerėjo iš esmės ir galime atsipalaiduoti, – bet koks krestelėjimas vėl gali reikšti ženklius išmėginimus, jei dabar atsipalaiduosime.

VEIDAS: Kaip vertinate siūlymus visiškai nuo mokesčių atleisti veiklą tik pradedančius labai smulkius verslininkus? Ar tokia priemonė nebūtų pavėlavusi – juk jos labiausiai reikėjo sunkiausiais krizės metais? I.Š.: Nesu tikra, ar tai siūlantieji yra susipažinę su Lietuvos mokesčių sistema. Kokius tuos milžiniškus mokesčius moka pradedantys verslininkai? Galbūt pelno? Tam reikia uždirbti pelno. Galbūt turto? Tam reikia turėti turto. Todėl reali prievolė, atsirandanti nuo veiklos pradžios, yra socialinio draudimo įmokos už samdomus darbuotojus. Tarkim, atleistume nuo šios prievolės – bet juk tai draudimo įmoka. Ar darbuotojas mainais sutiks atleisti “Sodrą” nuo pensijos jam mokėjimo už tą laikotarpį? Vargu. Todėl, jeigu nėra pradinio kapitalo, iš kurio galima būtų mokėti socialinius mokesčius, galbūt tam smulkiausiam verslininkui verta padirbėti individualiai, sustiprėti, o tada jau samdyti ir imtis atsakomybės už kitus asmenis?

VEIDAS: Lietuvos obligacijų pajamingumas šiuo metu yra mažesnis nei platinimo krizės metais. Ar nėra svarstoma galimybė dabar antrinėje rinkoje išpirkti brangesnes obligacijas, pasinaudojus šiuo metu pigesniais pinigais, ir taip sutaupyti reikšmingas sumas? I.Š.: Būtume prasti iždo valdytojai, jeigu to nesvarstytume. Deja, galimybes tai įgyvendinti riboja labai objektyvios aplinkybės – dauguma investuotojų į Lietuvos vertybinius popierius yra tikri, kad Lietuvai bankrotas negresia, tad jie tikrai neskuba atsikratyti tų vertybinių popierių per antrinę rinką. Taigi, nors teoriškai atrodytų labai patrauklu ir tų galimybių ieškome, realybėje manevro laisvė maža, nes skaičiuoti moka ne tik Finansų ministerija, bet ir patys investuotojai.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...