2014 Spalio 04

Povilas Kavaliauskas

Infekcinių ligų tyrėjas: „Negaliu smerkti žmonių už jų tamsumą“

veidas.lt

Lietuvoje vis dar gilus atotrūkis tarp mokslo ir plačiosios visuomenės. Galbūt todėl stokojame žinių apie medicinines vakcinas ir jų poveikį?

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

„Jei tik valstybės lygiu skirtume daugiau lėšų tuberkuliozės prevencijai, susektume ankstyvąsias šios ligos formas, išvengtume stipraus šalutinio vaistų poveikio ir sumažintume sergančiųjų tuberkulioze procentą“, –  neabejoja oru plintančias infekcines ligas tiriantis Vilniaus universiteto mokslininkas Povilas Kavaliauskas, 2011 m. už savo pasiekimus mokslo tyrimų srityje įvertintas iškiliausių mokslininkų.

VEIDAS: Nors tuberkuliozė, arba džiova, vadinama Dievo rykšte, dauguma ja užsikrėtusiųjų serga besimptome lėtine ligos atmaina. Vadinasi, kai kada nė pats ligos nešiotojas neįtaria ja sergantis?

P.K.: Jei žmogus viešoje vietoje ima badytis peiliu, iškviečiame policiją ir izoliuojame jį kaip žudiką. Tačiau jei gatve einantysis serga atvira tuberkuliozės forma ir skleidžia debesis bakterijų, izoliuoti jo, deja, negalime. Pasitaiko, jog individas nusprendžia nesigydyti, motyvuodamas tuo, kad vaistai pasižymi itin bjauriu šalutiniu poveikiu (išgėrus tabletes kamuoja stiprus pykinimas, padidėja tikimybė apkursti). Tačiau medikams tinkamai dozuojant vaistų kiekį ši rizika minimali – šalutinis poveikis sušvelninamas.

VEIDAS: Kaip elgtis, jei viešojoje erdvėje buvome susitikę su tuberkuliozės platintoju?

P.K.: Tuberkuliozė – lėtinė infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikobakterijos. Iš daugelio kitų jos išsiskiria savo gyvybingumu. Tarkime, meningokokai be žmogaus organizmo gyvybingi išlieka vos pusvalandį, o tuberkuliozės sukėlėjai be savo šeimininko gali parazituoti iki trijų mėnesių. Tai be galo gyvybingos bakterijos, gebančios pasklisti į aplinką. Pakanka, kad atvira tuberkuliozės forma sergantis žmogus nusikosėtų ar nusičiaudėtų, į aplinką pažerdamas daugybę mikobakterijų, ir mes jau tampame šios ligos platintojais. Kilus įtarimui, kad buvo kontaktas su sergančiuoju tuberkulioze, patartina pasitikrinti po dviejų mėnesių (tuomet jau bus galima susekti infekciją).

VEIDAS: Iš statistinių duomenų matyti, kad sergamumo tuberkulioze pikas mūsų šalyje buvo pasiektas 2000 m. Šiandien jis smuktelėjęs, tačiau užkrečiamumas šia liga – vis dar vienas opiausių sveikatos klausimų.

P.K.: Mokslininkų apskaičiuota, kad bendraudami žmonės per valandą keturis kartus apsikeičia savo mikroorganizmais: bakterijomis, virusais ir ląstelinėmis nuolaužomis. Plinta tuberkuliozė oro lašeliniu būdu, taigi užsikrėsti ja galime važiuodami viešuoju transportu, apsipirkdami prekybos centre ar lankydamiesi kino teatre (bakterijos itin mėgsta drėgną ir karštą terpę). Pakanka, kad atvira tuberkuliozės forma sergantysis pakosėtų, ir imuninei sistemai nusilpus bakterijos ims sparčiau daugintis prišaukdamos nepageidaujamą ligą. Negydoma tuberkuliozė progresuoja ir panašiai per dvejus trejus metus baigiasi skausminga mirtimi. Tačiau liūdniausia, kad tiksliai nežinoma, kiek šios ligos nešiotojų, pasižyminčių lėtine ligos atmaina, mūsų šalyje yra.

VEIDAS: Pagal kokius požymius galime pažinti kasmet pusantro milijono gyvybių nusinešančią tuberkuliozę?

P.K.: Svorio kritimas, stiprus naktinis prakaitavimas, šiek tiek aukštesnė nei įprasta kūno temperatūra – pajutus šiuos simptomai reikėtų pasitikrinti dėl sergamumo tuberkulioze. Negydoma liga tampa negailestinga (plaučius paveikia taip, kad žmogus tiesiog uždūsta, – tai viena baisiausių ir labiausiai sekinančių mirčių).

Sergamumo tuberkulioze mastai Lietuvoje dideli (Higienos instituto duomenimis, vien per 2013 m. nuo plaučių tuberkuliozės mirė 150, 2012 m. – 192 žmonės) – tesame raudonas taškas pasaulio ir Europos epidemiologiniame žemėlapyje, todėl svarbu reguliariai tikrintis dėl šios infekcijos. Efektyvesnio prevencijos būdo šiuo metu, deja, nėra: vis dar neišrastas vaistas, galintis išgydyti šią ligą. Nereikėtų pamiršti, kad gyvenant globaliame pasaulyje pakanka vos vieno užsikrėtusiojo, kuris tampa viruso ar bakterijos nešiotoju, ir užkratas plinta labai plačiai.

VEIDAS: Ir vis dėlto ką galime pakeisti savo valstybės ribose, kad sergamumas tuberkulioze mažėtų?

P.K.: Jei mūsų valstybė skirtų daugiau dėmesio ir lėšų tuberkuliozės prevencijai (quantiferono testo taikymui, kuris parodo latentinę tuberkuliozę, kol ši dar nevirtusi liga, o tebėra kaip bakterija viename ar kitame žmogaus organe), galėtume susekti ankstyvąsias ligos formas. Tai itin palengvintų medikų dalią: išvengtume be galo stiprių šalutinių poveikių ir galiausiai sumažintume sergančiųjų tuberkulioze procentą šalyje. Visa bėda, kad quantiferono testas kainuoja šiek tiek brangiau, nei šiuo metu vaikams taikomas mantu testas.

VEIDAS: Vien praėjusiais metais Lietuvoje atviros formos tuberkuliozė diagnozuota 87 vaikams, tačiau tai ne kliūtis tėvams ir toliau neskiepyti savo atžalų. Kaip vertinate tokį poelgį?

P.K.: Suprasdamas, kaip veikia skiepai, esu absoliutus jų šalininkas. Negaliu smerkti žmonių už jų tamsumą, bet šiuo atveju tamsumas liečia aplinkinius. Siekiant išvengti mirštamumo nuo difterijos ar kokliušo kito kelio nei skiepai nėra, tačiau, kaip rodo realybė, atsiranda tėvų, kurie nusprendžia, kad jų vaikui skiepai nereikalingi. Deja, dėl infekcinių ligų bėda ta, jog pakanka ir vieno sergančiojo, kad būtų užkrėsti visi kiti, o tai jau ne vienos mamos apsisprendimas…

Beje, kuo jis grįstas? Mamyčių klubo forumu, kuriame siūloma gydyti vėžį soda arba apsivyniojus šventintu popieriumi? Matyt, šiuo atveju didžiausia Lietuvos bėda ta, kad nesama tinkamos komunikacijos tarp mokslo ir plačiosios auditorijos, todėl žmonės, vertindami vakcinas, interpretuoja jas kaip tinkami ir dažnai tiesiog nusišneka.

VEIDAS: Kuo pagrįstumėte onkologinių ligų protrūkį šiandienos visuomenėje?

P.K.: Ląstelėje turi įvykti10–15 mutacijų, kad ji taptų vėžinė. Tačiau žinodami, kiek įvairiausių medžiagų, galinčių paveikti mūsų genus (pradedant kava ir baigiant dažyto stalo derva), yra mūsų aplinkoje, tuo nebesistebime. Rūkome, vartojame alkoholį, maitinamės keptu, virtu ir tręštu maistu. O kur dar virusai, galintys sukelti vėžines infekcijas (pvz., persirgus virusiniu hepatitu C išlieka didelė rizika vėlyvuoju gyvenimo tarpsniu susirgti kepenų vėžiu, o Epšteino-Baro ar citomegalo virusai gali sukelti limfomas).

VEIDAS: Ar galima paaiškinti, kodėl kai kurie mikroorganizmai mutuoja greičiau, nei mokslininkai pajėgia sukurti naujus vaistus?

P.K.: Yra teorija, kad modernioji mūsų ląstelė (iš kurios mes sudaryti) – mikrobinės kilmės. Greičiausiai mikrobų evoliucijos kelias išsišakojo į dvi dalis: pirmu atveju kaip mutacija atsirado žmonės ir kiti gyvūnai, o antruoju nuėjo likę mikroorganizmai, kurie ilgainiui bandydami gauti maisto šaltinių ėmė puldinėti į pirmąjį kelią pasukusius mikroorganizmus. Taigi žinodami, jog bakterijos ir mikroskopiniai grybai šioje žemėje gyvena gerokai seniau nei mes, turėtume suprasti, kad ir jų savisaugos mechanizmai išvystę geriau nei mūsų. Iš čia ir kyla mikroorganizmų atsparumas antibiotikams.

VEIDAS: Tačiau kai kurie virusai atgimsta po ilgo laiko. Kas lemia jų gyvybingumą?

P.K.: Išties Ebolos virusas Kongo Demokratinėje Respublikoje siautė dar 1976-aisiais (manoma, kad jį platino artimą kontaktą su specifinės rūšies šikšnosparniais turėję vietiniai gyventojai). Mokslininkai neabejoja, kad šio viruso protrūkį lėmė kontaktas su kokiu nors laukiniu gyvūnu ar primatu (šikšnosparniu, beždžione ir pan.). Taigi kuo giliau įžengiame į dar nepažintus miškus, tuo didesnių problemų galime tikėtis.

Mokslas šiandien yra ištyręs vos 30 proc. žmogui pavojingų infekcijų, tačiau didžiosios dalies jų dar nepažino. Prie to prisideda ir tai, kad infekcinių ligų tyrimai be galo brangūs. Norint atlikti juos profesionaliai tenka statyti laboratorijas, kurių išlaikymas atsieina be galo daug, taigi, jei virusas nekelia mirtinos grėsmės, pasaulyje su juo dirba vos keli mokslininkai.

VEIDAS: Minėjote, kad jums teko lankytis pasaulinėse aukščiausio saugumo laboratorijose, tiriančiose mirtinas epidemijas sukeliančius virusus. Kokį įspūdį padarė šie vizitai?

P.K.: Šiandien pasaulyje – vos kelios laboratorijos, galinčios užtikrinti aukščiausią saugumą dirbant su Ebolos, juodligės ir kitais necharakterizuotais virusais. Patekti į šias įstaigas ne mokslininkams labai sudėtinga tiek dėl biosaugumo reikalavimų, tiek dėl terorizmo grėsmės (mokslininkai dirba vilkėdami specialius kostiumus). Tačiau taip apsidraudžiama, kad ten esantys organizmai nepatektų į militaristinių grupuočių, kuriančių biologinį ginklą, rankas.

VEIDAS: Kiek, jūsų manymu, efektyvūs vaistai nuo Ebolos viruso?

P.K.: Vienintelis būdas efektyviai sunaikinti Ebolos virusą – tiesiog jį sudeginti arba naudoti tam tikras chemines medžiagas, suardančias patį virusą. Jungtinių Amerikos Valstijų mikrobiologinių tyrimų kompanija jau turi tam tikrą antikūnų kokteilį (iš žmonių, kurie buvo juo užsikrėtę, bet išgyveno), kuriame išskirtos medžiagos, apsaugojusios Ebolos virusu užsikrėtusiųjų organizmą. Preparatas sukurtas, tačiau siekiant išsiaiškinti, kiek minėtas gydymas veiksmingas, tenka atlikti eksperimentus su žmonėmis. Bet vėlgi sukurti efektyvią prevencijos priemonę nuo kai kurių virusų (ŽIV) sudėtinga: jie gana greitai mutuoja. Tokiais atvejais tenka ieškoti vis naujų sprendimų. Šiuo metu mažąja Ebolos sesute vadinama Marburgo karštinė. Mirštamumas nuo jos siekia 80 proc. o nuo Ebolos – 90 proc.

VEIDAS: Vilniaus universitete studijuojate molekulinę biologiją, tuo pat metu tiriate įvairias oru plintančias ligas (tuberkuliozę, legioneliozę ir pan.). Kodėl pasirinkote šią kryptį?

P.K.: Infekcinės ligos ir jų tyrimai – ganėtinai perspektyvi sritis: mes sirgome, sergame ir sirgsime. Kitas dalykas, kad Lietuvoje neturime didelės pramonės ir nekuriame ypatingos produkcijos, tačiau niekas netrukdo pasauliui pasiūlyti savo „protų“. Žinoma, prieš tai būtina atsižvelgti į tai, kad mokslas komercializavosi, vadinasi, pagrindinis jo tikslas šiandien – iš sėkmingų ir pelningų projektų uždirbti pinigų laboratorijai.

Tirti mikroorganizmus, sukeliančius infekcijas, man įdomu. Atrodytų, toks mažas organizmas, o sugeba išnaikinti ištisas populiacijas, sukeldamas pandemijas.

VEIDAS: Jums tik 23-eji, bet pirmieji honorarai, bendradarbiaujant su mokslo ir gydymo įstaigomis, jau pelnyti. Kokių tikslų sieksite artimiausiu metu?

P.K.: Galbūt netolimoje ateityje pavyks įveikti infekcines ligas sukūrus antibiotiką? Tačiau šiuo metu dirbu su molekule, kuri ateityje turėtų sustabdyti sepsinį šoką. Žinoma, džiaugtis atradimais dar ankstoka, reikia daugiau tyrimų. Taip pat dirbu su grybinėmis infekcijomis (tai leidžia nustatyti infekcinių ligų sukėlėjus).

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...