2015 Vasario 22

Indonezija reikia mėgautis lėtai

veidas.lt

Kelionės. „Gražu, jauku, įdomu, skanu ir nebrangu“, – taip keliavusieji apibūdina Indonezijos salas. O juk tiek ir tereikia net pačioms įdomiausioms atostogoms.

Pavargusių nuo žiemos pilkumos ar pavasarinio purvo lietuvių akys vis dažniau krypsta į egzotiškąją Indoneziją, tituluojamą atostogų rojumi, mat orai čia bene visus metus džiugina 25 laipsnių šiluma. Tad, atrodytų, telieka išsirinkti salą ir mėgautis saule, smėliu bei bangomis. Tačiau čia yra kur kas daugiau įdomybių nei vien pašėlusios vandens pramogos.

Indonezijoje suskaičiuojama apie 17–18 tūkst. salų, kuriose galima atrasti visko, ko tik geidžia nuotykių ir įspūdžių ištroškusi turisto širdis. Mažiau nei trečdalis salų yra apgyvendintos, jose galima lankyti egzotiškiausias šventyklas ir stebėti įdomius ritualus. Kitose veši džiunglės, dunda ir rūksta niekada nenurimstantys ugnikalniai, jūroje akį džiugina spalvingi koraliniai rifai bei tuntai įvairiaspalvių žuvų.

Tad susiruošus į Indoneziją svarbu prisiminti vieną taisyklę – šiukštu neskubėti ir nesiversti per galvą. Juk visų salų per vieną kelionę neapiplauksi, visų įdomybių apžiūrėti nespėsi, visų pramogų neišbandysi, visų patiekalų neišragausi. Telieka atsipalaiduoti ir atostogomis mėgautis neskubant. Būtent taip keliaudama su šeima elgiasi stilistė Agnė Gilytė.

„Išsinuomojame automobilį ar motorolerį ir keliaujame iš anksto neužsisakinėdami viešbučių. Mes mėgstame laisvę ir ekspromtą, kai būname kur norime ir kiek norime. Ir galime išvažiuoti, kada tik mums šauna į galvą. Mes visada šitaip keliaujame ir dar niekada nenusivylėme“, – sako Agnė, pridurdama, kad tokį kelionės būda rinkosi ir Indonezijoje.

Agnė su šeima Indonezijoje ilsėjosi tris savaites, per kurias aplankė tris labai skirtingas salas – Balio, Gili Airo ir Lomboko.

O kiek tokia kelionė gali kainuoti? „Tie, kurie mano, kad Indonezijoje ar bent Balio saloje yra brangu, klysta. Arba gal žmonės pakliūva į viešbučių kompleksinius pasiūlymus… Bet kai keliauji savarankiškai ir viską planuoji pats, kelionė nepabrangsta iki kosmoso“, – tikina Agnė.

Ir nakvynės kainos labai neplonina piniginės. Agnės šeima ne rinkosi prabangius viešbučius su programa „viskas įskaičiuota“, bet nuomodavosi užmiesčio namus arčiau jūros. Viena naktis kainavo apie 30 eurų. Pasak Agnės, įmanoma rasti nakvynę ir už dešimt dolerių, tik komforto būtų mažiau.

Pažintį su Indonezija Agnė pradėjo nuo bene pačios spalvingiausios ir labiausiai turistų mėgstamos Balio salos, esančios vos už kelių kilometrų nuo Javos salos. Sena legenda pasakoja, kad Javos karalius už nepaklusnumą išvarė savo sūnų ir palaukęs, kol šis nužingsniuos siaura sausumos sąsmauka į gretimą salelę, užbrėžė liniją. Siaurutę sausumos juostelę nuplovė vanduo. Tačiau kažin ar neklaužada sūnus buvo nubaustas taip smarkiai, mat giriamasi, kad Balio saloje galima rasti visko, kuo taip didžiuojasi kitos Indonezijos salos, – šventyklų, ryžių terasų, niekada nesibaigiančių švenčių, gerą orą, nuostabią jūrą ir jaukius paplūdimius, kurie vienur juodi nuo lavos, o kitur džiugina aukso soalvos smėliu.

Būtent poilsį Uluvatu kurorto paplūdimyje Agnės šeima ir pasirinko pirmiausia. „Nors čia ir labai patiko, atsipūtę nusprendėme keliauti kitur ir persikėlėme į Gili salas“, – pasakoja keliautoja.

Šeima apsistojo Airo saloje, kuri garsėja itin ramia, net pačia ramiausia atmosfera iš visų Gili salų, čia mėgsta atostogauti šeimos ir vyresnio amžiaus žmonės. O, tarkim, Travagano sala žinoma dėl aktyvaus gyvenimo tiek dieną, tiek naktį, čia gausu linksmo jaunimo ir pašėlusių vakarėlių.

„Mes pamanėme, kad keliaujame su vaiku, tai mums ten labai patiks, bet vis dėlto nepatiko. Ten taip ramu, kad jau net pernelyg“, – sako A.Gilytė ir pabrėžia, kad kiek yra žmonių, tiek nuomonių – kitiems gal ten būtų idealu atostogauti.

Tačiau saloje buvo ir kitų trūkumų. Pasak Agnės, jų šeima mėgsta įdomiai ir skaniai pavalgyti, ypač paragauti patiekalų, kurių Lietuvoje negausi, pavyzdžiui, šviežios, ką tik pagautos žuvies ir jūrų gėrybių. Tačiau, įdomus paradoksas, šioje saloje šviežios žuvies, aštuonkojų ar krabų, kuriuos būtų galima išsirinkti turguje ar restorane ir paprašyti čia pat pagaminti, nėra.

„Paplūdimiai dar pusė bėdos, nors ir ne tokie puikūs kaip Balio saloje. Prie salos galima nardyti, tačiau mes su vyru nesame nardytojai, o štai galimybės paplaukioti banglentėmis nėra. Taigi mums čia buvo nyku ir nuobodu“, – pasakoja Agnė.

Kadangi buvo likę dar daugiau nei pusę atostogų, šeima nusprendė keltis į Lomboko salą.

Indonezijoje patogu iš vienos salos į kitą keltis keltais. Tačiau pasirinkus visuomeninį transportą, pasak Agnės, verta žinoti, kad nors toks keliavimo būdas gerokai pigesnis, keltas išplaukia tik tada, kai susirenka 30 žmonių. Taigi gali iškeliauti po valandos, o gali ir kitą dieną, kai susirinks visi keleiviai. Plaukti privačiu keltu kainuoja brangiau, bet sugaištama mažiau laiko.

Lomboko saloje vyrauja islamas. Pasak Agnės, tai ir jaučiama. Hinduistai ir budistai gerokai ramesni, negriebs už skverno siūlydami savo paslaugas ar prekes, o šioje saloje gyventojai nesikuklindami stveria už rankovės, kad atkreiptų dėmesį. „Beje, ir sala labiau prišiukšlinta, visur „prikleckinta“, – šypteli Agnė.

Nepaisant šiukšlių pakelėse ir kai kuriuose upeliuose, Lomboko sala garsėja nuostabiais laukiniais paplūdimiais, kuriuose jūra ir bangomis galima mėgautis vienumoje. „Paplūdimiai nuostabūs. Važiuodavom motoroleriu, ir jei paplūdimyje matydavome bent tris žmones, mums tai jau netikdavo, taigi traukdavome kitur. Ir greitai atrasdavome kitą tuštutėlį paplūdimį, kuriame gera kad ir visą dieną praleisti besimėgaujant saule, smėliu, skaidriu jūros vandeniu“, – pasakoja A.Gilytė ir priduria, kad čia užteko laiko ir aktyvioms pramogoms: plaukiojimui banglentėmis ar jėgos aitvarais.

Verta paminėti, kad Lomboko saloje netrūksta ir kitų pramogų. Turistai, prisimėgavę auksiniu šnarančiu smėliu ir turkio spalvos jūra, neretai susigundo gana sudėtingais pėsčiųjų žygiais per džiungles arba bando savo ištvermę karštyje žingsniuodami vieno iš keturių beveik 3 km siekiančių ugnikalnių link.

Bet pats įspūdingiausias ir vaizdingiausias trečio pagal dydį Indonezijoje Rindžanio ugnikalnio krateris. Užkopus į 2726 m aukštį prieš akis atsiveria stulbinantis vaizdas: krateryje tyvuliuoja Segara Anako ežeras, kurio centre dar pūpso nemaža sala. Akį traukia ir rūstoka vulkaninių kalnų panorama, žaliuojantys laukai ir jūros mėlis.

Beje, bet koks kopimas į kalnus džiugina lietuvio akiai egzotiškais ir neįprastais vaizdais: ūksmingos džiunglės, kunkuliuojančios ir garuojančios karštos versmės, ledinio vandens kriokliai, kurių purslai neblogai atgaivina žygeivius.

Atsipūtę Lomboko saloje keliautojai patraukė atgal į Balio salą. „Po dviejų savaičių jau buvome pavargę nuo saulės (būna ir taip) ir pasiilgę kitokio gyvenimo būdo patraukėme į Ubudo miestelį“, – šypteli pasakodama Agnė ir pataria šiam miesteliui bei jo apylinkėms skirti bent savaitę, kad viską spėtum pamatyti ir išbandyti.

Deja, Agnės šeima teturėjo keturias dienas, per kurias spėjo apibėgti vietines įžymybes – šventyklas, karališkuosius rūmus, vaizdingas ryžių terasas ir Šventąjį beždžionių mišką, kuriame gyvena įžūlokos ilgauodegės makakos.

Beždžionės taip pripratusios prie turistų, kad ne tik nesidrovėdamos ima iš rankų maistą, bet ir pačios reikalauja tuoj pat jas kuo nors pavaišinti. Neišsireikalavusios vaišių (keršija šie gyvūnai be gailesčio) tuoj šoka ant šakų ir pasituština ant gobšuolio galvos.

Beje, atidumas šalia tokių padūkėlių būtinas, mat jos iš žioplesnio keliautojo tuoj pat nugvelbia viską, kas tik patraukia jų akį, – kepurę, skarelę, blizgančius papuošalus, nuo nosies nutraukia akinius, iš rankų išplėšia telefoną, fotoaparatą ar kamerą. O tada gaudyk vėją džiunglėse.

Priminsime, kad musulmoniškoje Indonezijoje Balio sala įdomi tuo, kad joje išlikusi sumišusi hinduizmo ir budizmo religijomis grįsta kultūra, kurios nepaveikė nei Indonezijoje paplitęs islamas, nei salas kolonizavę olandai, nei armijos turistų. Tai akivaizdu ne tik lankantis šventyklose, kurių čia suskaičiuojama nuo 10 iki 15 tūkst. (beje, kartais juokaujama, kad Indonezijos salose vis labiau įsigalint islamui visi hinduistų dievai subėgo į Balį), bet ir stebint kasdieninius aukojimus.

Kasdieninis gyvenimas Balio saloje neatskiriamas nuo dvasinio pasaulio. Vietiniai gyventojai bent kelis kartus per dieną aukoja vaisių, gėlių ir smilkalų savo dievams šventyklose ir mažutėse šventyklėlėse ar šalia keisčiausių būtybių statulėlių, kurių čia, rodos, pristatyta tiesiog gatvėse prie kiekvieno kampo. Pasirodo, kiekvienas miestas, kiekvienas kaimas, bendruomenė, gatvė, profesinė grupė ar netgi šeima ją globojančiam dievukui stato šventyklą pagal savo finansines išgales.

Įspūdingas aukojimo ceremonijas teko stebėti ir Agnei. „Kiekvienas miestelis turi per metus dvi dienas, kada vyksta didysis aukojimas. Tolumoje pasigirsta lyg varpelių skambesys, lyg ksilofono garsai. Tada pasirodo procesija – išdidžiai eina tradiciniais drabužiais apsirengusios moterys, nešdamos pintus krepšius žiedlapių, vaisių, šiek tiek kitokio maisto. O kiek spalvų, kiek kvapų! Labai įdomu“, – prisimena keliautoja ir priduria, kad šią ceremoniją stebėjo ne Balyje, bet Airo saloje.

Įdomu ne tik stebėti tokias apeigas, bet ir apsilankyti šventyklose, kurios kaip tyčia harmoningai įkomponuotos pačiose gražiausiose ir romantiškiausiose salos vietose – ant ežero ar jūros bangų skalaujamų uolų, kalnuose ar urvuose. Pavyzdžiui, grakšti ir lengva daugiaaukščiais stogais padabinta ~Taman Ayun~ šventykla pastatyta tvenkinio viduryje, Ulun Danu šventyklos sienas, rodos, šimtmečius skalauja Bratano ežero vilnys, o pietinėje salos pakrantėje ant į jūrą smingančio bene 100 m aukščio skardžio stūkso juodos uolienos sienomis stebinanti ~Pura Luhur Uluwatu~ šventykla. Tai viena labiausiai vietinių gyventojų gerbiamų ir lankomų šventovių.

O kaip nepaminėsi įsivaizduojamame baliečių pasaulio centre esančio galingo 18 šventyklų komplekso ~Besakih~ ar netoli Kedino kurorto esančios nedidelės ~Tanah Lot~ šventyklos. Ši šventykla pastatyta ant uolos, kyšančios iš jūros. Beveik visi kelionių gidai rekomenduoja čia apsilankyti saulei leidžiantis, mat saulėlydis nuspalvina jūrą geltonais ir raudonais atspalviais, o šventyklos šešėliai tįsdami įgauna keisčiausias formas. Beje, tai bene romantiškiausia salos vieta, tad prie damos su žiedu suklupęs sutrikęs vyriškis – čia gana dažnas vaizdas.

Na, o keisčiausios titulą pelno ~Goa Lawa~ šventykla, įkurta prie pat šventos šikšnosparnių uolos. Naktinių padarų čia daugybė – vieni dieną snaudžia kekėmis apkibę medį, kiti pakibę ant olos lubų ir sienų.

Balio saloje grožintis šventyklomis verta nepamiršti ir žemiškų dalykų, kad ir savo skrandžio, kurį palepinti saloje nesudėtinga. Dažnai užtenka apsilankyti vietiniame turguje ir prisipirkti egzotiškiausių vaisių, tokių kaip vadinamasis drakono vaisius, durijus ar gvajava, ir mėgautis visais įmanomais skoniais bei kvapais – nuo gaivių saldžių aromatų iki pūvančio lavono smarvės.

Tačiau reikia ne tik išragauti visus neįprastus vaisius, bet ir apsilankyti restoranuose bei kavinėse, žinoma, prieš tai panaršius internete, pasiskaičius ir susirankiojus draugų ar kitų keliautojų atsiliepimų, kad netektų nusivilti. Štai Agnė, anot jos, atlikusi namų darbus ir pasidomėjusi rekomendacijomis, Ubudo miestelyje mėgavosi neįtikėtinai puikiais valgiais.

„Čia gausybė įdomių restoranėlių, kuriuose galima puikiai pavalgyti. Viskas buvo labai skanu, natūralu, organiška. Pavyzdžiui, ragavome veganiško maisto, tai net vyrai valgė ir džiaugėsi, kad ir be mėsos galima taip puikiai pavalgyti: patiekalai subalansuoti, estetiškai patiekti. Dar kitur buvo restoranas, susietas su joga, čia galima paragauti ajurvedinių patiekalų. Tiesiog eini per miestą ir valgai keturis penkis kartus vietoj dviejų, nes viskas labai skanu, norisi viską išbandyti ir gaila prarasti progą“, – juokdamasi pasakoja Agnė.

Pamaloninus gomurį galima pasidairyti ir suvenyrų. Pasak A.Gilytės, Balyje dėmesio verti audiniai, namų apyvokos daiktai. Na, o tie keliautojai, kurie įsirenginėja namą ar butą, gali nesikuklindami griebti jūrinį konteinerį ir apsipirkę išsiųsti į Lietuvą. „Sunku net papasakoti, ką baliečiai išdarinėja su stiklu ir medžiu. Taip medį išpjaustinėja ir išdrožinėja, kad, rodos, daiktas iš plonyčių nėrinių padarytas“, – tikina stilistė ir priduria, kad tokie dirbiniai – ne prasto skonio suvenyrai, bet labai estetiški daiktai, kuriuos nesunkiai galima prisitaikyti buityje Europoje.

Keliautojams, turintiems laiko, Agnė iš Ubudo rekomenduoja nuvykti į Seminjako miestelį, garsėjantį vietiniais dirbiniais ir audiniais. Na, o kelionių gidai rekomenduoja nepraleisti progos užsukti į pakeliui esančius etnografinius kaimus, kurių gyventojai linkę gyventi kaip žiloje senovėje, laikydamiesi senųjų tradicijų ir nesivaikydami modernių išmonių. Būtent tokiuose kaimuose verta pasidairyti medžio dirbinių, batikos metodu dažytų audinių, kurie esą spalvas gali išlaikyti ne vieną dešimtį metų.

Šventyklos ir ugnikalniai

Turint daugiau laiko ir vykstant į kitas Indonezijos salas būtina aplankyti tokias vietas, kurių niekur kitur pasaulyje nepamatysi ir nieko panašaus nerasi.

Javos saloje esantis Prambanano šventyklos kompleksas yra didžiausia Indonezijos šventykla, skirta Šivai. Nuostabus tarsi iš juodai pilkšvų ažūrinių pynių IX a. pastatytas ir Šivai skirtas bokštas sminga į dangų 47 metrus, šalia stiebiasi dar keli, ne mažiau svarbūs bokštai, skirti Brahmai ir Višnui, o aplink pabirę 200 gerokai smulkesnių šventyklėlių, skirtų dievų tarnams ir pagalbininkams. O kiek čia skulptūrų ir bareljefų, vaizduojančių mitinius įvykius!

Štai Ramos žygdarbiai, beždžionių karaliaus Hanumano išdaigos, stypso mitinis Indonezijos paukštis Garuda. Vaikštant čia neapleidžia mintis, kad tereikia stipresnio žemės drebėjimo ar dar šimto metų, ir visos šios grožybės bus nušluotos nuo žemės paviršiaus. Mat prieš kelis šimtmečius šis kompleksas buvo apleistas, XIX a. archeologai šventyklą atrado iš naujo, o XX a. čia jau buvo leista apsilankyti ir turistams. Galop į amžiaus pabaigą iš lėto įsivažiavo ir restauravimo darbai, tačiau 2006 m. įvykęs žemės drebėjimas šventyklas stipriai nuniokojo – griuvo ne vieno pastato sienos.

Javos saloje reikėtų neaplenkti ir laiptuotos piramidės formos Borobuduro šventyklos. Piramidę puošia daugiau nei 500 bronzinių ir akmeninių Gautamos Budos statulų, daugiau nei 2500 akmens bareljefų, kurių beveik pusė vaizduoja Budos gyvenimo ir nušvitimo kelią. Šventykla baigta statyti IX a., tačiau po poros šimtmečių išsiveržęs šalia esantis Merapio ugnikalnis šventyklą užklojo storu lavos ir pelenų sluoksniu. XIX a. šis architektūros šedevras buvo atrastas, atkastas, tačiau viso buvusio grožio ir didybės atkurti nebepavyko – nemažai statulų dingo, kitos neteko galvų, nukentėjo ir bareljefai.

Apie 1970 m. UNESCO skyrė pinigų statiniui restauruoti, darbai truko dešimtmetį ir kainavo apie 25 mln. JAV dolerių. Boroduro ir Prambanano šventyklos yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kiekvienoje šalyje norisi pamatyti tai, ko nėra Lietuvoje. Todėl vienas įspūdingesnių reginių yra ugnikalniai. Besivaikantiems pasaulinių rekordų bus įdomu žvilgtelėti į Anak Krakatau, esantį tarp Javos ir Sumatros salų. Šis vulkanas iškilo anksčiau buvusio Krakatau vietoje, kurio kūgis sprogo 1883-iaisiais. Sprogimo garsas buvo girdimas net už 5 tūkst. km, kilo milžiniškas cunamis, o dulkių debesys apskriejo aplink Žemę ir keliais laipsniais atvėsino klimatą.

Tačiau norint pamatyti šį kalną reikia ieškoti, kas prie jo nuplukdys. Tad patogiau keliauti prie niekada nerimstančio ir vis dundančio, dūmais bei žiežirbomis besisvaidančio 2329 m aukščio Bromo ugnikalnio Javos saloje.

Tiesa, kelionė gana varginanti, ypač viešuoju transportu, tačiau vaizdai verti dėmesio, mat šalia Bromo ugnikalnio stūkso dar keli vulkanai. O pats peizažas greičiau primena Mėnulio kraterius ir kanjonus, kuriuose pūstelėjus vėjui prasiaučia vulkaninių dulkių audra. Rekomenduojama užkopti į kalnus saulei tekant – tada atsiveria patys gražiausi reginiai. Beje, ramybe čia labai nepasidžiaugsi, nes tai populiarus turistinis objektas, gausiai lankomas keliautojų.

Norisi dar įspūdingesnių vaizdų? Vadinasi, metas į Floreso salą, kurioje yra aktyvių ugnikalnių. Bene fantasmagoriškiausias vaizdas atsiveria nuo Keli Mutu ugnikalnio (apie 1,5 tūkst. m aukščio) kraterio krašto. Kraterio centre tyvuliuoja juodos, tamsiai žalios ir šviesiai žalsvos spalvos ežerai. Beje, metams bėgant, kai vandenyje ištirpsta vis kitų medžiagų, ežerai gali paruduoti, paraudonuoti ir pamėlynuoti.

Žvelgdamas į siera ir lava kunkuliuojančius ugnikalnius nejučia prisimeni drakonus. Juolab kad Indonezijos salyne galima sutikti ir šių padarų. Tikriausiai kiekvienam besidominčiajam šiuo salynu žinomas Komodo drakono pavadinimas – mat taip kartais pavadinamas Komodo varanas.

Salose gyvena apie 3 tūkst. varanų. Didieji varanai pasižymi jėga: keliese užpuolę lengvai įveikia buivolą. Beje, varanai pavojingi ne tik dėl savo milžiniškos jėgos – net lengviausias jų grybštelėjimas dantimis gali būti mirtinas dėl nasruose besiveisiančių bakterijų. Todėl reikėtų vengti labai artintis net turistinėse vietose specialiai laikomų ir penimų roplių, ypač nežinant jų įpročių.

Beje, juokaujama, kad Komodo saloje turistų daugiau nei varanų, todėl vietinėse agentūrose verta pasiklausinėti, kur galima ramiai stebėti šiuos įspūdingus gyvius.

Faktai apie Indoneziją

Indonezijos Respublika – didžiausia pasaulio salų valstybė, esanti Azijos pietrytinėje dalyje.

Sostinė ir didžiausias miestas – Džakarta.

Plotas – 1,9 mln. kv. km.

Gyventojų – apie 257 mln.

Indoneziją, įvairių šaltinių duomenimis, sudaro 14–18 tūkst. salų, iš jų tik 992 salos yra gyvenamos.

Visoje Indonezijos Respublikoje apie 87 proc. tikinčiųjų sudaro musulmonai, o hinduistų tėra apie 2 proc.

Balis – Indonezijos sala ir provincija, esanti tarp Javos ir Lomboko salų. Sostinė – Denpasaras. Gyvena beveik 4 mln. žmonių. Apie 93 proc. gyventojų išpažįsta hinduizmą.

Lombokas – vulkaninės kilmės Indonezijos sala, priklausanti Vakarų Mažosioms Sundos saloms. Salos centras – Mataramas. Gyvena apie 2,4 mln. gyventojų. Vyraujanti religija – islamas.

Gili salos (Travagano, Meno, Airo) – Indonezijos salos, esančios į šiaurės vakarus nuo Lomboko salos. Mažoje Airo saloje gyvena vos 2 tūkst. žmonių.

Lietuviškos kelionių agentūros keliones į Indoneziją siūlo nuo 790 eurų (aplankant tik Balio salą) iki 1700 eurų (aplankant Indonezijos salas ir Singapūrą). Verta nepamiršti, kad tokios sumos neužteks, keliautojai dar papildomai turės mokėti už ekskursijas, sveikatos draudimą, vizą, o kai kuriose agentūrose perkant kelionę papildomai prisireiks mokėti už skrydžius ar keltų bilietus.

Pigiau keliauti savarankiškai. Atidžiai sekant lėktuvų bilietų kainas, galima rasti bilietų į Džakartą nuo 500 eurų, be to, visada pigiau pirkti turus, ekskursijas ar gido paslaugas vietinėse kelionių agentūrose.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...