2012 Vasario 12

Į tamsiausią kampą

veidas.lt


Interneto portalas “Amazon” knygą “Į tamsiausią kampą” pripažino geriausia 2011-ųjų knyga. Ji jau išversta į lietuvių kalbą ir visai netrukus pasirodys Lietuvos knygynuose. O mes siūlome ištrauką iš šio romano.

2003 gruodžio 25, ketvirtadienis

– Ar tekėsi už manęs?
Keliomis valandomis vėliau, gulėdama lovoje vėl dunksinčiai skaudama galva, sumojau, kad puikus atsakymas būtų buvęs jį pabučiuoti, perimti kontrolę ir priversti tęsti tai, ką darė. Delsimo taktika būtų suteikusi man laiko pagalvoti. Bet mano smegenys buvo pilnos vyno, todėl aš mirksnį per ilgai dvejojau.
Li atšlijo nuo manęs ir atsisėdo, nugara atsiremdamas į sofą.
Aš netvirtai pasikėliau.
– Galiu apie tai pagalvoti? – paklausiau.
Li žvelgė į mane ir, mano pasibaisėjimui, ant jo skruostų blizgėjo ašaros. Jis verkė – tas kietas bernas, turintis darbą, į kurį įėjo stumdyti skersgatviuose žmones, tas vyras, kuris sugriebęs saujomis mano plaukus pasakė, kad moterims patinka tai šiurkščiai, – iš tikrųjų verkė.
– Ak. Li. Neverk.
Atsisėdusi apžargom jam ant kelių, pirštu šluosčiau nuo skruostų ašaras, palenkdama jo veidą, kad galėčiau pabučiuoti.
– Viskas gerai. Aš tik to nesitikėjau, štai kas.
Bet aš nepakankamai įvertinau, kokia stipri buvo jo gėda. Po kelių akimirkų jis apsirengė ir atsisveikindamas mane pabučiavo.
– Rytoj dirbu, – pasakė švelniai. – Netrukus pasimatysime.
– Betgi tu gėrei, Li, nevairuok namo.
– Nueisiu į miestą ir pasiimsiu taksi, – nuramino jis.
Galų gale juk aš to ir troškau – prieš kelias minutes norėjau, kad jis atsistotų ir išeitų, paliktų mane ramybėje, ir štai dabar jis išėjo. Būk atsargi dėl to, ko trokšti, Ketrina, – pasakiau sau.
Būk atsargi.

2004 sausio 17, šeštadienis

Tai vis per tą kvailą suknelę.
Kai išniro iš vonios kambario nusiprausęs po dušu, išsisausinęs rankšluosčiu ir drąsiai nuogas, ta išdidžia savimi pasitikinčio žmogaus eigastimi, kuri pasiekiama tik turinčiam tokį kūno sudėjimą, nerūpestingai įžengė į mano miegamąjį, aš spraudžiausi į savo juodą aksominę suknelę.
– Tai šita ketini vilkėti?
Jis prakišo iš už nugaros rankas man apie liemenį, visu kūnu prisispausdamas prie manęs.
– Aišku, – atsakiau pralinksminta.
– Kodėl ne raudonąja?
– Todėl, kad mudu einame tik į „Plasnojantį erelį“ – alinę, ir dargi ne itin prašmatnią. Negaliu ten vilkėti raudona atlasine suknele, atrodysiu gerokai persipuošusi.
Tuomet jis pasižiūrėjo į atdarą drabužių spintą ir nuėmė nuo pakabo raudoną atlasinę suknelę – skaisčiai spindintį brangakmenį tarp visų juodųjų ir purpurinės spalvos. Mirksnį pamaniau, kad mes ją man, bet ne – atsisėdo ant lovos, vieną po kitos atsagiodamas suknelės nugaroje sagas.
– Li?
Jis tartum buvo užmiršęs, kad čia esu. Atsistojo greta ir įsikniaubė veidu man į kaklą, braukdamas liežuviu odą, kvėpuodamas į ausį ir versdamas mane šiurpti visu kūnu.
– Užsivilk tą raudonąją, – tyliai paprašė.
– Li, negaliu. Tikrai. Kuo bloga šita?
– Niekuo nėra bloga. Ji graži. Ir tu graži su ja. Bet geriau atrodai su raudonąja.
– Gerai atrodau ir su juodąja, – atrėmiau žvelgdama į mudviejų atspindį drabužių spintos durelių veidrodyje. – Argi ne?
Jis perbraukė ranka mano šlaunį į viršų, paskui į priekį, priversdamas mane tirpti. Paskui kita ranka užkėlė aukštyn suknelę, ir nė sumot nesumojau, kai nuvertė ant lovos, vis tempdamas aukštyn suknelę virš galvos. Nukritau aukštielninka ant pūkinės antklodės juokdamasi, o jis savo kvapu šiurpino mano nuogą pilvą ir tuo pat metu išnėrė mane iš suknelės rankovių.
Leidau jam mane nurengti. Leidau dar pusvalandį skirti visą savo dėmesį mano kūnui, o paskui, kai jis apsirengė ir nulipo į apačią, vėl užsivilkau juodąją suknelę, kaip tik tuo metu, kai prie namo privažiavo taksi, buvau jau pasiruošusi. Visą kelią iki alinės Li su manimi nesikalbėjo.

2007 gruodžio 28, penktadienis

Kai šįryt atsibudau, mane supykino. Vos suspėjau į tualetą. Kelias minutes kniūbsojau prie unitazo, svarstydama, gal ko nors užvalgiau, kas man netiko, o gal tai tik uždelsta reakcija į alkoholio kiekį, išgertą per Kalėdas.
Sėdėjau drebėdama ant plytelėmis klotų grindų ir tuomet prisiminiau. Šiandien jis išeina į laisvę.
Buvo vos po penkių, lauke dar tamsu. Kai įstengiau atsistoti, išsivaliau dantis ir pamėginau nusigauti atgal į lovą, bet ne visai pavyko. Mano kojos pasuko buto durų link.
Žinojau, kad jos užrakintos, bet vis tiek turėjau patikrinti. Tikrindama jas – vieną, du, tris, keturis, penkis, šešis kartus – pasakiau sau, kad yra užrakintos. Užrakinau jas iš vakaro. Prisimenu, kaip patikrinau. Prisimenu tikrinusi sumautas valandų valandas. Kad ir taip, jos galėtų būti neužrakintos, galbūt aš padariau klaidą. Kas, jeigu buvau vėl jas atrakinusi, pati to nesuvokdama? Kas, jeigu kas nors tikrinant buvo negerai, o aš neatkreipiau dėmesio?
Dar kartą. Pradėk vėl iš pradžios.
Šiandien jausmas, kad jis kažkur čia pat, labai stiprus. Užuodžiu jo kvapą, jaučiu jį ore. Prisimenu, ką jaučiau laukdama jo sugrįžtant, žinodama, kad niekaip nesugebėčiau pasprukti, – nėra prasmės bėgti, nėra prasmės kovoti. Lengviau tiesiog pasiduoti.
O dabar?
Baigiau su durimis, bet vis tiek neatrodė gerai.
Turėčiau pradėti iš naujo. Kojos šalo, oda pašiurpo. Reikėjo nueiti apsivilkti kokį nors džemperį, susirasti kojines. Tačiau taip netinka. Durys galėtų likti plačiai atdaros, o kitapus jų laukti jis. Laukti, kol padarysiu kokią nors klaidą…

2004 vasario 27, penktadienis

– Aš visą laiką bijau, Li. Nuo to įsilaužimo. Man nepatinka, kad ateini čia, kai manęs nėra namie. Tartum mano namai nebepriklausytų man.
Tyla. Akies krašteliu mačiau sau po kairei jį stovint prie durų. Nesujudėjo nė vienas jo raumuo, jis net nenusivilko palto. Atrodė it masyvus šešėlis, juodas vaiduoklis, košmariškas vaizdinys.
– Tu nori vėl su bet kuo ir su kiekvienu barškintis, – prašneko lediniu balsu. – Nori vėl prie to grįžti.
– Ne, – atsakiau, – tik noriu šiek tie laisvės, štai ir viskas. Nenoriu matytis su niekuo, išskyrus savo drauges. Aš tik noriu… pagalvoti. Įsitikinti, kad tai teisinga.
Tuomet Li staiga žingtelėjo į priekį ir aš turbūt krūptelėjau ar kažką tokio, nes kai pakėliau į jį akis, vėl stovėjo sustingęs. Jo veidas atrodė ramus, bejausmis, bet akys šėlo. Neprataręs daugiau nė žodžio, vėl žingtelėjo atgal ir dingo iš kambario. Išgirdau atsidarant ir vėl užsidarant su tyliu trekštelėjimu paradines duris.
Jis išėjo.
Minutėlę sėdėjau nejudėdama, laukdama, kad kas nors nutiks. Nežinau, ko tikėjausi. Galbūt maniau, kad jisai sugrįš. Galbūt sugrįš ir smogs man ar svies ką nors į mane, arba šūkaus ir keiksis.
Galop atsistojau, užlipau į viršų ir išsinėriau iš tos kvailos juodos suknelės su tais kvailais blizgučiais. Jau nusprendžiau daugiau jos nebenešioti. Pateks į pirmą labdaros maišą, kyštelėtą pro duris, nesvarbu, kad ir kiek man kainavo ją nusipirkti. Kartu su raudonąja. Norėjau atsikratyti jų abiejų.
Tik po daugelio valandų, kai gulėjau lovoje vis dar plačiai atsimerkusi, klausdama savęs, kas, po galais, atsitiko ir kaipgi tai atsitiko, prisiminiau, kad jis nesugrąžino man rakto.

2004 birželio 12, šeštadienis

Po kelių minučių jisai sugrįžo ir išsinešė kibirą. Aš juo pasinaudojau – silpnai patryniau kilimą. Nuo chlorkalkių vandenyje mano pirštų oda jau peršėjo. Kilimo dėmė, kurią tryniau, iš blyškiai pilkos darėsi purvinai geltona.
Po to jis nesugrįžo keletą valandų.
Kurį laiką kūkčiojau, bet neilgai. Mėginau kaip nors pasprukti – bandžiau išlaužti duris, bet jos laikėsi. Mėginau belsti į langą, bet tas išėjo į kiemą ir iš ten niekas negalėjo manęs matyti nei girdėti. Kambaryje jis nepaliko nieko, kuo galėčiau pasinaudoti kaip ginklu arba pabandyti išdaužti langą.
Prieš man išvykstant į oro uostą, šiame kambaryje buvo vienintelė lova, drabužių spinta, rašomasis stalas su senu kompiuteriu, komoda ir mažas nešiojamasis televizorius, įvairūs kiti mažmožiai. Dabar jame nebuvo nieko. Vienintelė puošmena – užuolaidų kartis ir nuo jos kabančios užuolaidos, bet neturėjau nieko, su kuo galėčiau ją numušti. Mėginau nutraukti kartu su užuolaidomis, manydama, kad kartimi galėsiu išdaužti langą, bet ji lengvai atlaikė mano kūno svorį, net kai šokinėjau aukštyn ir žemyn…
Kurį laiką sėdėjau, stengdamasi sumąstyti kokį nors planą. Svarsčiau, gal pasinaudoti savo kojinėmis, padaryti kažką panašaus į kilpą, užmesti jam apie kaklą ir pamėginti pasmaugti. Tai buvo beveik geriausia, kas man atėjo į galvą. Nuo troškulio ir alkio mąstyti ėjosi sunkiau nei paprastai.
Atsargiai apsičiupinėjau galvą ir aptikau gumbą, tokį skaudantį, kad kone nualpau, kai švelniai jį spustelėjau. Plaukai aplinkui buvo sulipę nuo sukrešėjusio kraujo. Įdomu, kiek laiko pragulėjau be sąmonės?
Kažin ar man likę bent kiek jėgų su juo kovoti, kai sugrįš, ir ar verta bandyti? Jeigu pamėginčiau užpulti, jis pasipriešintų ir paskui neabejotinai mane už tai nubaustų.

Elizabeth Haynes

Apie autorę ir knygą

Elizabeth Haynes užaugo Sasekso grafystėje, Anglijoje. Lesterio universitete studijavo anglų, vokiečių kalbas ir meno istoriją. Dirba policijos surinktos informacijos analitike ir kartu su vyru bei sūnumi gyvena Kente.
„Į tamsiausią kampą“ – pirmasis jos romanas, kurį autorė pradėjo rašyti dalyvaudama vienos interneto svetainės organizuojamame kasmetiniame „Nacionalinio romanų rašymo mėnesyje“. Rezultatas pranoko visus lūkesčius – interneto portalas „Amazon“ šį debiutantės bandymą pripažino geriausia 2011-ųjų knyga.
„Po to, kai parašiau „Į tamsiausią kampą“, pradėjau gerai suprasti straipsnius žiniasklaidoje apie žiaurų elgesį namuose, – sako autorė. – Kartais iš tiesų atrodo nederama rašyti grožinės literatūros kūrinį apie ką nors tokio, kas egzistuoja tikrovėje ir kas šiuo pat metu faktiškai atsitinka realiems žmonėms. Man būtų nemalonu, jeigu kam nors atrodytų, kad šiuo pasakojimu subanalinama tragiška tema.“

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...