2010 Birželio 19

Kamčiatka

Į Kamčiatką keliauja tik patys drąsiausi

veidas.lt

"Veido" archyvas

Daugelis turistų svajoja nukeliauti į tolimąją Kamčiatką – laukinės gamtos, niekad neužgęstančių ugnikalnių ir karštųjų versmių šalį. Tačiau ryžtasi tik valingiausi ir iššūkių nebijantys keliautojai, kurie sugeba stojiškai reaguoti į niekad nenurimstančią kraujasiurbių armiją ir kurie nebijo laukinių gyvūnų.

Sovietiniais laikais galimybės patekti į Kamčiatką buvo stipriai apribotos – tiek užsieniečiams, tiek turistams iš pačios Sovietų Sąjungos. Todėl net ir šiandien tarp Lietuvos turistų vis dar gajūs stereotipai, kad į šį mažai civilizuotą kraštą sunku patekti, kad čia lašišos pačios šoka į rankas, o meškos taip ir taikosi sudraskyti užsižiopsojusį smalsuolį. Tačiau nors Kamčiatka ir tolimas kraštas, dabar jis nėra sunkiai pasiekiamas: paprastai iš Vilniaus į Maskvą vykstama traukiniu arba lėktuvu, iš Maskvos – maždaug devynių valandų skrydis lėktuvu į Kamčiatkos Petropavlovską, ir jau galima mėgautis įspūdingais vaizdais.

Tiesa, čia svarbu paminėti, kad vienas po ugnikalnius nepakopinėsi, po karštąsias versmes nepabraidžiosi ir upėmis nepaplaukiosi: autobusai nenuveš, viešbučių ir kavinių nėra – visur laukinė gamta. Norint aplankyti pačias įspūdingiausias vietas, teks užsisakyti turus.

Kelionės į Kamčiatką su lietuviškomis kelionių agentūromis nepigios. Tarkime, trijų savaičių kelionė vienam žmogui kainuoja nuo 8–9 tūkst. Lt ir dar reikia turėti apie 300 eurų kišenpinigių. Beje, į kelionės kainą nebus įskaičiuotas vizos registracijos mokestis, ekskursija į Geizerių slėnį ir dalis kitų pramogų. O savarankiškai nuvykus į Kamčiatką ekskursijas ar kelių dienų turus galima pirkti iš vietinių agentūrų, taip bus truputį pigiau. Lėktuvo bilietas iš Vilniaus į Maskvą ir atgal kainuos per 700 Lt, iš Maskvos į Kamčiatkos Petropavlovską – apie 3 tūkst. Lt, o už dvylikos dienų turą teks sumokėti daugiau nei tūkstantį JAV dolerių.

Po šį laukinį kraštą galima keliauti ir turistų neištryptais keliais. “Jeigu nori pamatyti tikrąją Kamčiatką, reikia keliauti su kuprine ant pečių, nakvoti palapinėje. Maršrutų gali prisidaryti begalę – sudėtingų, ilgų ir trumpų. Tai unikalus kraštas, tik labai didelis, todėl sunku jį visą apžiūrėti”, – tikina keliautojas Rolandas Žygas, ne kartą pėstute vedžiojęs lietuvių keliautojų grupes po ugnikalnių kraštą.

Keliautojai nakvoja palapinėse, valgyti gaminasi ant primusų, maisto tempiasi kuprinėse. Kuprinės svoris priklauso nuo žygio ilgio, jei išeinama aštuonioms dienoms – tai apie 25 kg, jei trims savaitėms – tai gali būti ir apie 35 kg.

Ant siera alsuojančių ugnikalnių

Kamčiatka unikali tuo, kad čia didžiausia aktyvių ugnikalnių koncentracija visoje Žemėje – iš 160 net 30 laikomi aktyviais. Ne veltui ant šio krašto vėliavos ir herbo pavaizduoti besiveržiantys ugnikalniai. Taigi čia kasdienybe yra tapę ir vulkanų išsiveržimai, ir silpni žemės drebėjimai.

Nors nuolat besiveržiantys ugnikalniai masina keliautojus pasigėrėti šiuo ypatingu reginiu iš arčiau, tai sunkiai įgyvendinama svajonė, mat prabudus kalnui ir ėmus spjaudytis ugnimi, visas rajonas izoliuojamas tol, kol išsiveržimas nurimsta. Pasak R.Žygo, brautis prie grėsmingo vulkano net nėra ko, panašių vaizdų galima prisižiūrėti ir saugiai keliaujant aplink aktyvų Muknovskio ugnikalnį – verda, kunkuliuoja garai, alma karštos versmės bei upės.

Beje, Kamčiatka labai skirtinga – pietinėje dalyje nėra didelių ugnikalnių – čia daugiau augmenijos, plyti didžiuliai sunkiai pereinami, civilizacijos nepaliesti miškai. Centrinėje dalyje stūkso aukščiausi Eurazijoje veikiantys ugnikalniai, čia gali pasigrožėti Mėnulį primenančiu atšiauriu peizažu – pelenų kalnais, akinančiais ledynais, lavos laukais.

"Veido" archyvas

Ponas Rolandas su bendrakeleiviais planavo užlipti į aukščiausią ugnikalnį Kliučių Sopką, kurio aukštis net 4750 metrų, tačiau nepavyko – sutrukdė oro sąlygos. Tad keliautojams teko pasitenkinti gerokai žemesniais kalnais – jie užlipo į šalia esantį Ploskij, o pietinėje Kamčiatkos dalyje mėgavosi nuostabiais vaizdais nuo Gorielyj kraterio. Tiesa, mūsų kalbintas keliautojas mano, kad lipti į šį kilometro aštuonių šimtų metrų kalną nesudėtinga, reikia tik ledkirčio ir “kačių”.

Keliaujant būtina akis nuleisti nuo kraterių žemyn ir pasigrožėti netikėtais spalvų kontrastais aplinkui: nors kalnų uolienos pilkos, išsiskiria įvairiaspalviai – raudoni, žali, melsvi, geltoni ežeriukai. Spalvų įvairovė priklauso nuo vandenyje ištirpusių mineralinių medžiagų.

Maudynės karštosiose versmėse

Pavargę nuo ilgo žygio pėsčiomis, keliautojai paprastai atsigaivina karštosiose versmėse ir upėse, ištekančiose iš ugnikalnių, tik reikia iš anksto pasitikrinti, kad nepūkštelėtum į verdantį vandenį. “Kai kuriose versmėse tikriausiai išvirtum kiaušinį, tik vanduo labai smirdi”, – šypsosi pasakodamas R.Žygas.

Daugelis upių pradeda tekėti ledynuose ar iš ugnikalnių papėdės, todėl jų vanduo laikomas ypač švariu, tačiau per dieną ledynai patirpsta ir vakarais upės ima plukdyti gausybę pelenų. Tai lietuviams teko ne kartą patirti ir savo kailiu – ryte iš upelio prisisėmę krištolo skaidrumo vandens, vakare košę jau virdavo vandenyje, pilname pelenų.

Daugelis Kamčiatkos upių tinkamos plaukti guminėmis valtimis ar plaustais (“raftingui”), tačiau dalį turistų vilioja žūklė. “Atsistoji ant upės kranto, pasižiūri į vandenį, o ten tuntas lašišų. Meškerių daug nereikia, svarbu turėti gerų blizgių, gero valo”, – paaiškina Rolandas. Tiesa, norint meškerioti reikia lincencijos, o ją nesunku gauti per vietines agentūras.

Dar vienas gamtos stebuklas, kurį Kamčiatkoje rekomenduojama aplankyti, yra Geizerių slėnis – tai vienas didžiausių tokių slėnių pasaulyje. Beveik dviejų kvadratinių kilometrų plote išsidėstę apie 20 didelių geizerių ir daugybė mažų, kurie periodiškai iššvirkščia fontanus verdančio vandens ar karštų garų. Pavieniams turistams į Geizerių slėnį keliauti griežtai draudžiama. Norintieji pamatyti šį slėnį turi pirkti kelionę iš vietinių agentūrų – žmonės nuskraidinami sraigtasparniais, pavedžiojami specialiai įrengtais takais ir parskraidinami atgal. Tokia kelionė žmogui kainuoja apie tūkstantį litų. Beje, kurį laiką į slėnį turistai iš viso nebuvo įleidžiami, tik nuo 1993 m. jis vėl atviras lankytojams, kurių skaičius ribojamas. 2007 m. nuošliauža nuniokojo šį slėnį, sunaikino dalį geizerių.

Akis į akį su laukinėmis meškomis

Gamta Kamčiatkoje tebėra tokia, kokią rado pirmas į šį kraštą atklydęs žmogus. Tankiuose miškuose slapstosi įvairiausi gyvūnai – slampinėja lapės ir vilkai, išdidžiai vaikštinėja elniai, bėgioja erniai, šmirinėja begalė graužikų. Tačiau dauguma gyvūnų labai baikštūs ir pasislėpti spėja greičiau, nei turistas užfiksuoja fotoaparatu.

Na, o meškas keliautojai junta nuolat, atrodo, kad jos visada šalia. “Kartą vaikštinėdamas Ramiojo vandenyno pakrante ieškojau gražių kriauklių, akmenukų ir taip nuėjau apie du tris kilometrus. Grįždamas atgal šalia savo pėdų pamačiau meškos pėdsakus”, – prisimena Rolandas.

Pietinėje Kamčiatkoje lietuviai nepabijojo per miškus brautis meškų takais. “Ten džiunglės didelės ir pereiti jas būna sunku, todėl dažniausiai brendi upės vaga arba upeliuku. Kartais nieko kito nelieka, tik pasinaudoti meškų takais, išmintais prie upių, kur jos mėgsta medžioti ir žvejoti”, – patirtimi dalijosi keliautojas. Kartą plaukiant Kamčiatkos upe lietuviui teko stebėti, kaip meška užkandžiauja ką tik pasigauta lašiša.

O kiek tiesos pasakojimuose apie pasalūnes rudąsias, nuolat užpuolančias turistus? R.Žygui neteko girdėti, kad meškos būtų puolusios turistus. Jei meška laukinė, tai dažniausiai pati žmogaus labai bijo ir stovyklų vengia. Svarbiausia pamačius mešką ne bėgti, o stovėti kaip įbestam. Jei pradėsi bėgti, meška būtinai norės pagauti, o pavijusi – sudraskys.

Pavojingos tik tos meškos, kurios pripranta prie žmonių, pavyzdžiui, jei šalia kaimo apsigyvena meška ir pradeda slankioti po šiukšlynus – lauk bėdos. Per metus būna vienas du atvejai, kad meškos užpuola žmones, tačiau mirtinų užpuolimų pasitaiko retai.

Geriausias suvenyras – kibiras ikrų

Keliaujant į Kamčiatką reikia nusiteikti, kad viskas ten bus labai brangu – juk maisto produktai ir degalai į pusiasalį atgabenami iš kitur. Turistams R.Žygas pataria maisto produktų vežtis iš namų, nes perkant Kamčiatkoje už juos teks mokėti du tris kartus daugiau, nei kainuoja Lietuvoje.

Taip pat nereikėtų čia tikėtis ir komfortiškų viešbučių. Daugiausiai viešbučių Petropavlovske, tiesa, jie labai paprasti ir gana brangūs. Pigiau yra išsinuomoti butą.

Na, o namo keliautojai paprastai vežasi nepaprastą suvenyrą – kibirą ikrų. Šio skanėsto kaina panaši į tą, prie kurios mes pripratę Lietuvoje, tačiau kokybė net nepalyginama. Be to, turguje gali pasirinkti, ar nori tokių ikrų, kuriuos valgysi iš karto, ar tokių, kuriuos laikysi šaldyve du tris mėnesius.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...