2010 Birželio 28

Mongolija

Į Čingischano tėvynę – ramybės ir nepaliestos gamtos

veidas.lt

20 tūkst. kilometrų per vieną mėnesį. Tokį atstumą visureigiais nuvažiavo šeši lietuviai, nusprendę aplankyti Mongoliją. “Norėjome pabūti civilizacijos nepaliestame krašte. Juk Europoje viskas išlaižyta ir žinoma, o ten – neaprėpiami toliai”, – pasirinkimo motyvus atskleidžia palangiškis keliautojas Valdas Zilnys ir pripažįsta, kad šioje šalyje patirti įspūdžiai pranoko visus lūkesčius.

Be gido – nė žingsnio

"Veido" archyvas

Taigi į kelionę bendraminčiai išsirengė dviem visureigiais. Kadangi visi buvo patyrę vairuotojai, pasikeisdami vairavo po pusantros paros, naktį pamiegodavo ir vėl keliaudavo. Jiems teko pervažiuoti didelę Rusijos teritorijos dalį, išbandyti daugybę prastų kelių ir netgi taigos keliukus, bet galiausiai keliautojai sėkmingai kirto Mongolijos sieną, nuo kurios iki pat sostinės Ulan Batoro veda bemaž vienintelis asfaltuotas kelias šalyje.

Šioje vietoje keliautojai atskleidžia vieną paradoksą: nors Mongolijoje visiškai saugu, nors žmonės visuomet pasiryžę pagelbėti, vis dėlto be gido ten geriau nežengti nė žingsnio. Mat tokių kelių, kokius įsivaizduojame turint būti, ten nėra. Pavyzdžiui, vienas kelias staiga išsišakoja į keliolika – tokiu atveju tik gidas pagal tik jam suprantamus ženklus gali atrasti reikiamą. Dar vienas vairavimo Mongolijoje ypatumas: kai upė išdžiūvusi, paprastai važiuojama jos vaga, jei normaliai teka – važiuojama aukščiau, šalia jos.

Beje, dėl kelių lietuviai patyrė ir vieną ne itin malonų nuotykį. Važiuodami stepe vairuotojai atsipalaidavo, akceleratoriaus pedalą įmynė iki galo – ir staiga upelio vaga. Vienas ratas įsmuko, nors sunkiai, bet džipas išlaikė pusiausvyrą, užtat deformavosi važiuoklė. Vienas kolega susitrenkė galvą. Teko ieškoti gydytojo. Pasirodo, daktaru Mongolijoje gali būti ir gido giminaitis, mokantis daryti galvos masažą. Keista, bet būtent nuo to keliautojas pasijuto kur kas geriau. O automobilį pataisė vietinis mechanikas. Jei mašina būtų sulūžusi toliau nuo gyvenamųjų teritorijų, atostogautojai būtų patyrę daugiau rūpesčių. Tokiems atvejams jie vežėsi palydovinį telefoną, mat mobilusis ryšys veikia tik didžiuosiuose Mongolijos miestuose.

Svarbu paminėti, kad šalies gilumoje gyvenantys mongolai nemoka jokių užsienio kalbų. Nebent miestuose galima sutikti mongolų, mokančių rusų kalbą. Vis dėlto ponas Valdas pasakoja sutikęs vienišą džipu aplink pasaulį keliaujančią australų porelę, žinoma, be gido. “Iki šiol negaliu suprasti, kaip jiems pavyko nepasiklysti”, – stebisi keliautojas.

Nepaisant milžiniško šalies dydžio ir retai apgyvendintų teritorijų, rūpesčių dėl benzino keliautojai nepatyrė. Net prie mažiausių miestelių būdavo degalinių, tiesa, dažnai labai egzotiškų: benzinas iš rezervuarų buvo pumpuojamas rankomis, trys pasukimai – litras. Vis dėlto keliautojai visuomet naudodavosi proga ir bakus prisipildydavo sklidinai, nes jokios informacijos, kur gali būti kita degalinė, šioje šalyje nėra. “Tai sužinoti galima nebent iš šamano”, – juokauja pašnekovas.

Dėl maisto keliautojams irgi nekilo jokių bėdų. Didesniuose miesteliuose veikia prekybos centrai. “Juose – penkių rūšių prekės, bet visuomet rasite kokakolos”, – juokiasi Valdas. Tad valgyti teko įvairiai: iš pradžių dorojo lietuviškas atsargas, vėliau teko krimsti vietinius patiekalus. Dažniausiai plovą ir virtą avieną.

Beje, daugelis keliautojų pabrėžia, kad mongolai higieną supranta savitai ir dėl to vakariečiams dažnai suskausta pilvus. Bet mūsų kalbinami lietuviai tokio pobūdžio nemalonumų išvengė. “Mes reguliariai vartojome “Chingis vodka”. Neprasta”, – geros sveikatos paslaptį išduoda Valdas.

Pramonė žlugo

"Veido" archyvas

Valdo vertinimu, mongolų maistas geras, nes gyvulius jie augina, mūsų supratimu, ekologiškai. Dėl to jų avis ir arklius superka japonai, o karves – rusai. Ir tai bemaž vienintelis šios didelės šalies pajamų šaltinis. Mat sugriuvus Sovietų Sąjungai pramonės Mongolijoje nebeliko, nes ji dirbo tik šiai šaliai. O juk kadaise būta didelių vario, molibdeno kasyklų, vilnos ir kailių fabrikų. Jiems žlugus vieni žmonės nusigyveno ir tapo miestų benamiais, kiti grįžo į stepes. Ir tai, beje, buvo labai išmintingas sprendimas.

Įdomu ir tai, kad Mongolijoje nėra privačios žemės. Kiekvienas gyvulių augintojas savo bandą atsigina į plotą, iš kurio nematyti kaimyno, stato jurtą ir mano, kad visas akimis aprėpiamas peizažas yra jo. Taip gyvenantys žmonės ne tik sugeba išlaikyti savo šeimas, bet dar ir įstengia sukaupti pinigų šiuolaikiniams žaisliukams. “Teko matyti netgi keistų vaizdų: tarkime, stovi jurta, o šalia jos – palydovinė lėkštė, viduje televizorius. Elektra visą šį būstą aprūpina kiniška saulės baterija”, – pasakoja pašnekovas.

Atšiaurias žiemas mongolai irgi praleidžia jurtose. Jos šiltos, nes suveltos iš kupranugarių vilnos. Vaikai į mokyklas, žinoma, neina, tad nieko keista, kad ne visi moka rašyti, užtat visi moka puikiai tvarkytis su gyvuliais ir yra puikūs jojikai.

“Kartą stabdo žmogelis mus laukuose ir prašo: pavėžėkit, bandą palikau. Aiškinamės kur, o jis sako – šalia. Pasirodo, tas šalia – už 40 kilometrų. Jiems tai ne atstumas”, – mongolų gyvenimo ypatumus atskleidžia Valdas.

Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurie žmonės netgi įsigudrina negausiems turistams stepėse teikti paslaugas. Štai lietuvių kompanijai tik vieną naktį teko miegoti palapinėse, visas kitas praleido viešbučiuose. Pavyzdžiui, istorinėje Mongolijos sostinėje Karakorume turistams nuomojamos kelios jurtos. Viena jurta – vienas kambarys, kuriame galima išsitekti trims. Netoliese stovi didesnė jurta – joje dušas, tualetas. Kitame “prabangiame” viešbutyje vandens čiaupas buvo tiesiog lauke. Nakvynės ir pusryčių kaina vienam žmogui – šeši doleriai.

Čia ponas Valdas primena: “Mongolija pagal teritoriją milžiniška šalis, o gyventojų joje mažiau nei Lietuvoje – vos 2,8 mln. Taigi nėra ko tikėtis patogumų. Patys Mongolijos gyventojai, ypač gyvenantieji stepėse, europiečiams atrodo gana egzotiškai, nes esant 40 laipsnių karščio avi aulinius batus, užsisiautę storus chalatus ir yra labai nešvarūs.

Beje, namo Valdui teko grįžti be suvenyrų. Paaiškėjo, kad Ulan Batore yra viena pakenčiama parduotuvė, prekiaujanti karžygių šarvais, nacionalinėmis kepurėmis, šlepetėmis, chalatais ir peiliukais. Pirkti, pasirodo, reikėjo tik ten, nes kitur buvo galima įsigyti nebent džiovintų kupranugarių išmatų. “Jos, žinoma, nebrangios. Apskritai Mongolija – pigi šalis, tik pirkti joje nėra ką”.

Sostinės kontrastai

"Veido" archyvas

Mongolijos miestai mūsų akiai atrodo neįprastai

Atkreiptinas dėmesys, kad Mongolijos sostinė Ulan Batoras gerokai skiriasi nuo likusios šalies dalies. Nors didžioji jo dalis sovietiniais laikais buvo užstatyta blokinių namų dėžutėmis, dabar jau esama ir gana modernių administracinių pastatų. Gatvės šiame mieste atrodo gana keistai: jose daugybė senų automobilių, bet nemažai ir naujausių visureigių. Kaip paaiškėjo, dauguma tų džipų savininkų verčiasi mėsos eksportu ir yra turtingiausi Mongolijos gyventojai.

Prakalbus apie architektūros paminklus reikėtų pasakyti, kad Mongolijoje ir Ulan Batore jų nėra daug: keletas budistų šventyklų kompleksų, keletas šamanizmo institutų – tai ir beveik viskas. Mat Sovietų Sąjungos laikais vietinė valdžia smarkiai slopino religijų praktikavimą. Pagal Stalino nurodymus buvo nužudyta tūkstančiai vienuolių ir nugriauti beveik visi budistų vienuolynai, kurių Mongolijoje buvo daugiau nei 700. 1924-aisiais budistų vienuolių šalyje buvo apie 100 tūkst., o 1990 m. – tik 110.

Na, o didžiausias Mongolijos lobis – nepaliesta jos gamta. Visa šalis atrodo tarsi nacionalinis parkas. Klystate, jei manote, kad ten tik lygumos. Stepių rajone yra kalvų, vietomis apaugusių medžiais. Po lietaus jos nusidažo žaliai, o jei sausra užtrunka, palengva paruduoja.

“Pamatėme didžiuosius Mongolijos smėlynus – tai įspūdingos smėlio kopos, kaip Nidoje, tik keturis kartus didesnės”, – pasakoja palangiškis. Šios kopos plyti šalia Gobio dykumos. Tiesa, pačią dykumą keliautojai aplenkė, nors joje yra vieta, kur buvo rasti dinozauro kaulai.

Šiaurinėje šalies dalyje stūkso Altajaus kalnai. Vietomis jie siekia 3 km aukštį, matyti net snieguotos jų viršūnės. O kalnuose – 1500 metų senumo petroglifai: piešiniai ant uolų ir nuo viduramžių išlikusios statulos.

Niekur kitur nepamatysite ir tokios gausybės plėšriųjų paukščių: erelių, vanagų, sakalų, peslių ir jų maisto – stepių gyventojų švilpikų, daugybės rūšių pelėnų, šoklių, voverių. Beje, ši šalis ir žvejų rojus – mongoliški kiršliai didžiausi pasaulyje!

“Mongolija išsiskiria natūralumu. To visi ir važiuoja pažiūrėti. Jei norite turistinių paslaugų, ši šalis ne jums”, – apibendrina ponas Valdas, dabar svajojantis apie kitą civilizacijos mažai paliestą šalį – Kazachstaną. “Tokių šalių pasaulyje liko nebedaug. Dar keleri metų – ir Mongolija pasikeis”, – atsidūsta ponas Valdas.

Patarimai keliaujantiesiems į Mongoliją

  • Geriausia vežtis dolerių. Jais galima atsiskaityti beveik visur.
  • Turėkite vaistų nuo apsinuodijimo.
  • Būtinai samdykitės vietinį gidą.
  • Nesitikėkite jokių vakarietiškų patogumų.
  • Būkite pasirengę, kad bus sunku rasti elektros šaltinių ir geriamojo vandens.
Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...