2010 Lapkričio 07

Raimundas Milašiūnas

Helovinas ir Vėlinės – kas labiau bijo mirties

veidas.lt

Mirties nežinomybė baisi. Bandydami ją įveikti stengiamės sau, o gal ir kitiems įrodyti, kad mirties nebijome ir galime ją nugalėti.

Prasideda lapkritis, ir vaizdas už lango gerokai keičiasi. Vėjas nuo medžių nuplėšia paskutinius lapus, pievos pasidengia rūdimis, taip atimdamos bet kokius vešinčios žalumos prisiminimus, o dangumi vis dažniau skrieja švininiai debesys.
Vaizdas keičiasi, o gamta lyg žmogus ima senti. Vasaros grožis dingsta. Kaip ir žmogus, ji vis labiau žilsta, įspėdama apie nesustabdomai artėjantį gamtos letargą ir sulig paskutiniais lapais nykstančią gyvybę. Lapkritis virsta savotišku mirties mėnesiu, kurį ir pradeda mirusiųjų pagerbimo diena – Vėlinės.

Maža to, dar Vėlinių išvakarėse mus apima keistoka mirties karštligė, atėjusi į mūsų šalį iš Vakarų. Amerikiečių pradėta Helovino šventė nepastebimai tapo ir mūsų gyvenimo dalimi, kai klubus, barus ir privačius vakarėlius užplūsta mirusieji, kurie staiga virsta spygaujančia ir klykiančia minia – ne tiek baisia, kiek linksma. Vis dėlto kitą dieną linksmybės baigiasi ir mes tampame rimtais, tyliais ir liūdinčiais žmonėmis, susitinkančiais su savo mirusiais artimaisiais. Makabriškasis vaiduoklių siautulys virsta tyla, kuri veikiau reiškia pagarbą ar net savo pačių artėjančios pabaigos nuojautą. Juokui vietos nebelieka…

Tačiau koks juokas kalbant apie mirtį? Mirtis – rimtis, liūdesys, ji tegali sukelti skausmą, bet jokiu būdu ne juoką. Bet ar tikrai? Jei ji tokia rimta, tai kodėl linksminamės išvakarėse? Juk ir Bažnyčia moko, kad mirtis reiškia žemiškųjų kančių pabaigą ir kelionę į amžinojo džiaugsmo pasaulį.

Taigi mirties tema nėra tokia aiški ir paprasta, kaip kad gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Sakyti, kad mirtis tėra pabaiga, būtų pernelyg paprasta. Tai tas pats, kas nepasakyti nieko. Mirtis mums kelia daug daugiau jausmų, minčių ir fantazijų nei kuri nors kita mūsų egzistencijos dalis. Ir nieko keista, nes mirtis yra prieštaringiausias mūsų gyvenimo faktas.

Skaičiau puikią Mitcho Albomo knygelę “Antradieniai su Moriu”, kurioje mirštantis mokytojas kalbasi su savo mokiniu, atverdamas gyvenimo ir mirties prasmę. Jo žodžiai, matyt, tiksliausiai atspindi mirties ir gyvybės santykį: “Visi žino, kad mirti teks, bet niekas netiki…” Iš tiesų šiuose žodžiuose slypi didelė tiesa. Žmogaus psichologija taip sutvarkyta, kad stengiamės išvengti nežinomybės. Mirtis – neišvengiama, tačiau joks mokslas negali pasakyti, kas už jos slypi, kuo ji baigiasi. Todėl ir bandome kažkaip su nežinia susitvarkyti. Didžiausias paradoksas ir yra tas, kad tikrai žinome, jog mirti teks, bet visais būdais sau tą neigiame. Vis dėlto paprasčiausio neigimo čia nepakanka. Reikia kažko daugiau, nes mirtis pernelyg sunki ir sudėtinga.

Žmogaus psichika nuo gimimo stabdo mirties suvokimą. Vaikas apskritai neturi tokio suvokimo, o paauglys gana lengvai manipuliuoja mirtimi. Jis supranta galimą mirtį, tačiau neigia jos negrįžtamumą. Iš čia, matyt, ir toks keistas grasinimas suaugusiųjų pasauliui: aš numirsiu, ir jūs visi gailėsitės. Paauglys jaučia, kad mirtis gresia tik kūnui, tačiau kūnas jam dar šiek tiek svetimas. Jei aš mirštu, tuo niekas dar nesibaigia. Arčiausiai Dievo, ar ne?

Suaugusysis jau nebeturi tokių galimybių – protas jau kitoks, jo nebeapgausi. Tai ir kyla noras bent jau netikėti neišvengiamybe. Prisiminkime: visi žinome, kad mirsime, bet niekas tuo netikime. O kad dar labiau netikėtume, susikuriame įvairiausių ritualų mirčiai paneigti. Kaip sakiau, galvojimo nebepakanka – imame veikti. Pradedame kurti gražias romantiškas istorijas apie mirtį. Idealizuojame savanoriškai žūstančius didvyrius. Pamenate Pilėnus? Ar Romą Kalantą? Šventvagiška net abejoti jų mirties prasme. Bet ar mirti visuomet reikia tam, kad skelbtume gyvenimą?

Pasirodo, kad kai kam reikia. Mirties nežinomybė baisi. Bandydami ją įveikti, stengiamės sau, o gal ir kitiems įrodyti, kad mirties nebijome ir galime ją nugalėti. Beprotišku greičiu gatvėmis skriejantys “drageriai”, nuo Televizijos bokšto šokinėjantys drąsuoliai, aštrius pojūčius sau keliantys įvairiausių beprotiškų atrakcionų dalyviai… Ar dar reikėtų vardyti? Rizikuodami mes ne tik įtvirtiname savo pergalę prieš giliai slypintį bejėgiškumą, bet ir bandome įveikti mirties baimę. Taip taip, būtent mirties baimę. Kad ir kokie drąsuoliai būtume, kad ir lėktuvais po tiltais skraidytume, mirties bijome visi. Nežinomybė verčia mus bėgti nuo jos, o kartais tik dar labiau artėti prie tos paslaptingos ribos.
Maža to, švenčiame Heloviną ir patys įsijaučiame į mirusiųjų vaidmenį. Juokas nugali baimę. Visos pomirtinės baisybės, pasirodo, tėra tik pokštas. Kiti, ne tokie linksmuoliai, pradeda kurti gražiausius žodžius apie mirtį. Treti ištraukia juos iš teksto, skirto paguosti kenčiančiai širdžiai, ir paverčia garbinimo kultu. Juk kiek grožio mirčiai suteiktų Mika Waltari Sinuhės Egiptiečio lūpomis, jei tai būtų “plikas” tekstas. Įsiklausykime: “Gyvenimas – gili įduba, o mirtis turbūt – gilus skaidrus vanduo” arba “Gyvenimas – karštos dulkės, o mirtis – gaivus vanduo”. O Josifas Brodskis, kuris sakė, kad mirtis – tai lygumos, o gyvenimas – vien kalvos ir kalvos? Romantiška, ar ne? O jei tai išgirs žmogus, kuriam gyvenimas seniai nebeatrodo mielas?

Pamenu, kai mokiausi psichoterapijos, labai keistus jausmus sukėlė teorija, kuri teigė, kad mes išgyvename triumfą greta mirusiojo. Pasirodo, kad džiaugiamės, užuot liūdėję, nes šįkart dar ne mūsų eilė, mes kol kas laimėjome šią beviltišką kovą. Taigi pasirodo, kad iš tikrųjų mirties baimė ir noras ją įveikti užkoduotas mūsų prigimtyje. Todėl ir bendraujame su savo mirusiaisiais prie jų kapo Vėlinių dieną, kai kurie net maisto jiems ant kapo palieka.

Tad gal mirties nėra? Deja, yra. Ir visai nebūtina lėkti link jos automobiliais, lėktuvais, alkoholiu ar narkotikais. Reikia pasirengti mirčiai, kuri ateis savo laiku ir tikrai be mūsų valios. Kaip sakė Alexanderis Pope’as: “Mes niekad nežinom, ar laikas ateit, ar išeiti, ar laikas giedoti, ar giesmę jau baigti…” Mirtį reikia gerbti. Ji mūsų gyvenimo dalis, o ne pajuokos objektas. Juokdamiesi iš mirties galime greitai tapti jos įkaitais ir atbėgti pas ją anksčiau laiko. Neigimas, kaip rodo psichologija, nepanaikina mūsų baimės objekto, bet neretai jį tik dar labiau priartina.

Taip ir su mirtim. Bėgdami nuo jos galbūt tik pas ją ir atbėgsim. O mirtis juk yra gyvenimo dalis. Priimdami tai, o ne bėgdami nuo jos, priimsime ir pamilsime gyvenimą. Ir norėčiau baigti to paties M.Albomo žodžiais: “Išmok mirti, ir būsi išmokęs gyventi…”

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...