2011 Rugsėjo 01

Raimundas Milašiūnas

Gyvenimo suktinis

veidas.lt

Visi mes šokame gyvenimo suktinį, kuriame susipina ramybės troškulys ir pažinimo siekis, meilės poreikis bei pyktis, nusivylimas mus supančiaisiais ir noras atsiskirti.

Net keista: kiekvieni metai, atrodo, taip sunkiai įsisiūbuoja, taip lėtai iš savo nagų paleidžia žiemą, tirpdo žemę kaustantį šaltį ir upeliais nučiurlena ledą bei sniegą, bet nespėjame pamatyti, kaip vos prasidėjusi vasara tuoj pat ir baigiasi… Ar jums taip nebūna: laukiam nesulaukiam dienos ilgėjimo, o čia, žiūrėk, vakaras vėl ima ateiti pernelyg anksti, o saulės nuvarginti mūsų šešėliai ilgėja ir krypsta vakarop, atrodo, tik dienai įpusėjus? Nulyja pirmieji rudenį primenantys lietūs, ir visi suprantame, kad metų ratas vėl nesustabdomai pasisuko, ir kalendoriaus lapelyje atsivertė rugsėjo pirmoji… Ne naujų kalendorinių metų pradžia, bet vis dėlto pradžia – naujų mokslo metų, kurie ne vienam ir ženklina dar vienų metų pabaigą ir dar vieną pradžią.
Taip ir sukasi gyvenimas kažkokiame pasiutusiame suktinyje: rytas – vakaras, pavasaris – vasara – ruduo – žiema, ir taip kaskart iš naujo. Atrodytų, nieko baisaus nenutiko – juk žmogus stabilumo ir siekia, bet kaskart apsisukęs metų ratas atneša ir kažką naujo. Vieną priverčia pamiršti nerūpestingą gyvenimą tarp kiemo draugų ir nuveda į naują, dar nepažintą žinių pasaulį, kitam sukuria neįkainojamą laisvės iliuziją – mat mokyklos suvaržymai pagaliau virsta studentiškos laisvės (deja, iki sesijos pasibaigsiančios) švente, o dar kitam primena, kad laikas su nerimu pažvelgti į savo atvaizdą veidrodyje, ir priverčia atsidusti, tą atvaizdą lyginant su, atrodytų, dar tokiomis nesenomis asmeninio albumo fotografijomis.
Kai šitaip kalbu, atrodo, kad būtent rugsėjo pirmoji ir ženklina virsmą, kurį esame įpratę kalendorinių metų gale fiksuoti. Ne gruodžio 31-ąją pasenstame dar vienais metais, bet baigiantis vasarai, kai grįžtame po svaiginančių ar tiesiog ramybe dvelkiančių atostogų, kai sėdame į mokyklos ar universiteto suolą, suprantame, kad peržengėme kažkokią ribą ir tapome dar brandesni. O gal ir senesni?
Ko gero, nėra šeimos, kurios rugsėjo pirmoji nebūtų palietusi. Ir kasmet vis, matyt, paliečia. Ir nebūtinai mokyklos, kolegijos ar universiteto rankomis, bet ir gamtos kaita, vis vėsesnėmis naktimis, rūko padabintais rytais ar netikėtai anksti užklumpančiomis vakaro sutemomis.
Ir vis dėlto yra tame gyvenimo rate pasikartojančių dalykų, kurie mažai kinta ir kurie galėtų teikti ramybę stabilumo ieškantiesiems. O kadangi nėra žmogaus, kuriam stabilumo nereikėtų, tai, matyt, mes patys tą pasikartojimą ir kuriame. Net ir tas, kuris skaitydamas šias eilutes ims prieštarauti, neva jam kaip tik pokyčių reikia, turėtų pripažinti, kad ir jis stabilumą iš savo nestabilumo susikuria – net ir pokyčiai turi kartotis.
Tai kas gi kartojasi mūsų gyvenimo suktinyje? O kartojasi paprasčiausias gyvenimo ciklas, kurį galėtume į septynerius metus sudėti. Vaikas gimsta ir iki septynerių metų pažįsta jį supantį pasaulį, įsitvirtina jame, galiausiai – sukuria savo pamatinę asmenybę. O štai ir rugsėjo pirmoji: jis žengia į platesnius vandenis, susipažįsta su svetimu pasauliu, kuriame ne vien tėvai gyvena, – pradedant aštuntaisiais gyvenimo metais, vaikas vėl septynerius metus bando įsitvirtinti platesniame pasaulyje, išbando menką savo gyvenimo patirtį ir papildo ją nauja išmintimi. O kas prieštaraus, kad tolesni septyneri metai tampa paauglystės lūžių ir beldimosi į suaugusiųjų pasaulį periodu? Dvidešimt vienų metų mes pradedame tikrą suaugusiųjų gyvenimą, kol, matyt, dar po septynerių metų tokiais tik ir pasijuntame.
Gal neverta skaičiuoti toliau, bet prisiminkime, kad apie keturiasdešimt antruosius imame apie amžiaus vidurio krizę kalbėti, prie penkiasdešimtmečio slenksčio ypač savo trapią būtį įsisąmoniname.
Štai ir eina mūsų gyvenimas, kas septynerius metus iš naujo savo ratą pasukdamas. Ir nors esame kaskart vis kitokie, tačiau pamatiniai dalykai nekinta. Tame septynerių metų cikle, nesvarbu, ar naujagimiai esame, ar dvidešimt devintuosius, ar penkiasdešimtuosius metus pradedame skaičiuoti, išgyvename vis pasikartojančius periodus. Štai kūdikis iki metų labiau globos ir šilumos laukia, antraisiais metais vaikas atranda savo žinių troškulį ir pasineria į aktyvesnį pasaulio pažinimą, trečiaisiais gyvenimo metais verčiantį jį psichologiškai atsiskirti nuo mamos ir tapti individu, kuris ketvirtaisiais–šeštaisiais metais pervertindamas santykius su tėvais, įsiklausydamas į jų reikalavimus, pažindamas jų vertybes, išgyvendamas bejėgystės ir nusivylimo krizes, kuria savo tapatybę, septintaisiais gyvenimo metais virstančia jau pamatines savo paties vertybes išpažįstančia asmenybe.
Taip ir suaugęs žmogus žingsniuoja per tokius pačius periodus, staiga pajusdamas, kad nenori nieko, tik ramybės ir šilumos, kad staiga patiria žinių troškulį ir jėgų antplūdį, kurį įgyvendina per intensyvų darbą ar verslą. O čia, žiūrėk, pastebi, kad nebegali savęs realizuoti su kolegomis, ir nutaria žengti į savarankišką kūrybą, perlipdamas per nusivylimų periodą, kol galiausiai kažkaip suvokia pasiekęs tam tikrą gyvenimo pilnatvę ir realizavęs tam tikrus gyvenimo tikslus. Ir tada vėl užplūsta ramybė, o gal liūdesys ir noras pailsėti ar būti paglobotam.
Gal suvokus tokį mūsų pasikartojimą bei kitimą būtų lengviau gyventi, nes nebereikalautume iš savęs nuolat bėgti ir tapti lyderiais, o kartais sutiktume būti globojami, mokomi, išgirstume, ką mums sako aplinkiniai. Gal tada suprastume, kodėl vaikus į mokyklą vis dėlto geriau leisti sulaukus septynerių, ir nereikalautume iš savo pirmoko tapti pirmūnu – juk jam aštuntaisiais metais dar naujam pasaulyje per meilę ir globą pritapti reikia. O gal atleistume ir savo devyniolikmečiui pirmakursiui jo laisvės troškulį ir norą pabėgti iš namų – jis juk dar paauglys, savas vertybes per nusivylimus ir krizes kuriantis. Ir suprastume, kad senolis, kuris vis savo jaunystės metus prisimena, irgi turi dar sykį vaiku pabūti…
Todėl mes visi išliekame rugsėjo pirmosios vaikai: politikai, verslininkai, mokytojai, gydytojai… Tik bėda, kad kartais pernelyg nuo tikrojo savęs pabėgti bandome. O visi šokame gyvenimo suktinį, kuriame susipina ramybės troškulys ir pažinimo siekis, meilės poreikis bei pyktis, nusivylimas mus supančiaisiais ir noras atsiskirti, žadinantis kurti savas vertybes, bei gyvybiškas susiliejimo su kitu žmogumi badas. Ir kartais ne amžius juk svarbus, nes gyvenimas yra gerokai daugiau nei aritmetika, bet suvokimas, kad mes ir keičiamės, ir nuolat sugrįžtame į tą tašką, iš kurio savo gyvenimo žygį tik pradėjome.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Raimundas Milašiūnas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...