2011 Birželio 13

Gyvenimas šalia sergančiojo cukriniu diabetu

veidas.lt

"Moetrs savaitgalio" archyvas

“Gyvename miestelyje, kur daugelis vieni kitus pažįsta. Neseniai mano penkiasdešimties metų tėvui diagnozavo cukrinį diabetą. Liga buvo nustatyta tik tuomet, kai jam teko daryti operaciją. Šiuo metu jam paskirtas leidžiamas insulinas. Tėtis dirba mokytoju. Dabar mus kankina įvairios abejonės: ką dar apie jo ligą turi žinoti aplinkiniai? Tie klausimai jaudina, nes neturime patirties. Mama, matau, irgi nelabai žino, kaip elgtis: tai perdėtai juo rūpinasi, tai bando apsimesti, kad niekas gyvenime nepasikeitė.”

Inga R. iš Kretingos rajono

Visi žinome apie ligą per mažai

Gydytoja endokrinologė teigia, kad labiausiai paplitęs yra 2-ojo tipo cukrinis diabetas, juo šalyje serga apie penki procentai, arba vienas iš penkiolikos gyventojų. Nepaisant tokio didelio skaičiaus sergančių žmonių, gydytojai vieningai sutaria, kad gyventojai pernelyg mažai žino apie diabetą ir jo komplikacijas. Deja, dažniausiai tik tiek, kad tai “liga, kai negalima valgyti saldaus”.

Tokio žinojimo nepakanka. Žinių stoka sukelia baimę, o baimės akys didelės. Todėl vis dar gajūs mitai apie cukrinį diabetą. Sergančiuosius kamuoja baimės: neramu, kaip aplinkiniai reaguos į žmogų, kuriam reikia prieš valgį susileisti insulino injekciją, privalo laiku pavalgyti ir pan.

Gydytojos E.Šiuškienės nuomone, tai tik menki nepatogumai palyginti su tuo, kas gali nutikti sergančiam cukriniu diabetu numojus ranka į ligą, gydytojų nurodymus ir nekeičiant gyvenimo būdo. “Ligoniams, kuriems ilgai nenustatomas cukrinis diabetas arba liga dėl įvairių priežasčių nepakankamai kontroliuojama, gali išsivystyti lėtinės komplikacijos: inkstų, akių, nervų, širdies, smegenų ir kojų kraujagyslių pažeidimai. Tad svarbiausia užduotis susirgus cukriniu diabetu – palaikyti normalų gliukozės ir lipidų kiekį kraujyje, atsikratyti antsvorio ir taip atitolinti komplikacijas”, – tvirtina gydytoja.

Anot endokrinologės, vos tik nustatomas cukrinis diabetas, žmogui skiriama dieta ir patariama daugiau judėti. Jeigu pasiekti normalaus gliukozės kiekio kraujyje tokiomis priemonėmis nepavyksta, pradedama gydyti vaistais. Iš pradžių pacientui papildomai skiriami geriamieji vaistai, o prabėgus dar kuriam laikui ir kasos funkcijai bei gebėjimui išskirti insuliną nusilpus, skiriamas insulinas.

Gydytoja pastebi, kad anksčiau pacientai vengdavo pradėti gydymą insulinu, nes klaidingai manydavo, kad tai reiškia, jog liga juos galutinai nugalėjo. “Sergantieji diabetu arba priešindavosi insulino paskyrimui, arba gydymą juo vis atidėliodavo. Tačiau pastebėjau, kad pastaruoju metu šią naujieną pacientai sutinka kur kas ramiau. Ypač, kai sužino, kad leidžiamas insulinas veikia taip pat, kaip natūraliai kasos gaminamas. Tiesiog papildoma tai, ko nebegali pagaminti kasa”, – teigė gydytoja.

Pagalba sergančiajam ir artimiesiems

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros lektorė Natalija Norvilė sako, kad tai, kaip su šalia esančio žmogaus liga susitaiko artimieji, bendradarbiai, kaimynai, daug lemia ir paties ligonio požiūris. Svarbu, kaip jis pats vertina save ir kitus – ar kaip patikimus partnerius gyvenant su liga, ar kaip priešus… Žinoma, žmogui, kurio santykiai su aplinkiniais buvo sudėtingi, sužinojus diagnozę, dažniausiai būna dar komplikuotesni.

Pasak psichologės, didžiausią pagalbą sergančiam diabetu žmogui gali suteikti šeima. Reikėtų užmiršti nesutarimus ar pykčius. Kita vertus, nereikia perlenkti lazdos ir sukurti “sterilių” sąlygų. Sergantis cukriniu diabetu žmogus turėtų gyventi tokį pat visavertį gyvenimą, kiek leidžia savijauta, kaip ir iki ligos. Jis turi jaustis naudingas ir reikalingas šeimai. Žinoma, keičiasi kai kurie dalykai: susirgusysis pradeda laikytis gydytojų nustatytos dienotvarkės, todėl artimieji turėtų padėti jam prie jos prisitaikyti.

“Nereikia įkyriai priminti, ką sergantis diabetu žmogus turėtų valgyti, kada vartoti vaistus – svarbi jo nepriklausomybė. Derėtų labiau pabrėžti teigiamus dalykus, pavyzdžiui, pasidžiaugti pagerėjusiais cukraus kiekio kraujyje parodymais, o ne gąsdinti komplikacijomis”, – pataria psichologė.

Susirgusiems cukriniu diabetu pacientams psichologė rekomenduoja paaiškinti pažįstamiems, draugams arba kolegoms, kad ši liga nėra infekcinė, ja negalima užsikrėsti, tačiau ja sergančiam žmogui kartais gali prireikti pagalbos: pavyzdžiui, atpažinti, kai cukraus kraujyje per mažai arba per daug, ir tinkamai reaguoti. “Sergantysis turi pats nuspręsti, kam pasipasakoti apie ligą. Svarbu, kad tais žmonėmis jis pasitikėtų”, – teigia psichologė N.Norvilė.

Natūralu, kad visą gyvenimą besitęsianti liga gali pakeisti ir sergančio žmogaus charakterį, lemti nuotaikų kaitą. Ne visiems artimiesiems pavyksta su šia situacija lengvai susidoroti ir suprasti, kad tokius pokyčius lėmė būtent liga. Tuomet nereikėtų baimintis ar drovėtis kreiptis į specialistus, išmanančius, kaip panašias problemas spręsti.

Psichologas ar psichoterapeutas, išmanantis cukrinio diabeto specifiką, galėtų ligoniui ir jo šeimai padėti profesionaliais patarimais. “Kiekvienas turėtume tolerantiškai ir geranoriškai žiūrėti į sergantį žmogų, ramiai reaguoti ir suteikti pagalbą, o ne skleisti įtarumą ir baimę”, – sako psichologė.

Vida Sabaliauskaitė

“Moters savaitgalis”

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...