2010 Birželio 06

Anna Gavalda

Guodėja

veidas.lt

Prancūzų rašytojos romanas “Guodėja”, kurį ką tik išleido leidykla “Alma littera”, puikiai perteikia atmosferą, kurioje gyvena XXI amžiaus pradžios žmonės. Rašytojos stilių – realistinius potėpius, nuspalvintus humoru – lengvai pajusite ir skaitydami šią ištrauką.

Jie jau visi susirinkę.

Mes juos pristatysime pagal pasirodymo eilę. Taip bus paprasčiau.

Tas, kuris atidaro mums duris sakydamas Matildai, vaje, kaip ji išaugo, dabar jau tikra dama, yra mano vyresniosios sesers vyras. Aš turiu dar vieną svainį, bet šitą mėgstu labiau. Klausyk, tu dar labiau praplikęs, priduria taršydamas man plaukus, ar pagaliau atvežei mums vodkos? Ką ten darai pas tuos ruskius? Šoki kazačioką, ar ką?

Ką aš jums sakiau… Jis juk puikus, ar ne? Jis tobulas. Gerai, dabar mes jį truputį pastumsime į šoną ir išvysime pasitempusį poną, stovintį jam už nugaros ir imantį pakabinti mūsų paltus. Tai mano tėvas, Anri Balanda. Jis, priešingai, tiek daug nekalba. Liovėsi. Tepasako, kad man atėjo laiškelis, rodydamas į lentynėlę dešinėje. Nieko nelaukdamas jį apkabinu. Laiškai, vis dar pasiekiantys mane per tėvus, tėra lyg karo veteranų prisiminimai. Klasės susitikimai, raginimai atnaujinti prenumeratą tų laikraščių, kurių jau dvidešimt metų neskaitau, ir kvietimai į susirinkimus, į kuriuos aš niekad neinu.

Puiku, atsakau, akimis jau ieškodamas šiukšlių dėžės popieriams, nors jos čia nėra, kaip pasakys motina, bemat suraukdama antakius, bet, primenu, yra skėčių stovas. Senas scenarijus eina kaip sviestu pateptas…

Mano motina dabar matoma tik iš nugaros. Ji stovi virtuvėje koridoriaus gale ir smaigsto lašiniais kepsnį.

Štai ji atsisuka ir apkabina Matildą, sakydama, kaip tu išaugai, tu dabar jau tikra mergina! Aš laukiu savo eilės ir per tą laiką pasisveikinu su kita savo seserimi, ne Serafino Lampiono, o štai ten toliau sėdinčio aukšto džiūsnos žmona. Jis visai kitoks. Provincijoje esančios “Čempiono” tinklo parduotuvės direktorius, puikiai suprantantis Bernaro Arno rūpesčius ir ekonomikos politiką. Taip, Bernaro Arno iš LVMH grupės. Taigi lyg ir kolega. Mes dirbame beveik tokį patį darbą, suprantate, ir… Gana. Tuo užtektinai pasimėgausime vėliau.

Jo žmonelės vardas Edita, mes apie ją irgi dar išgirsime. Ji kalbės apie mokyklinių kuprinių svorį ir mokinių tėvų susirinkimus, išties, pasakys ji, atsisakydama antro gabalėlio torto, tiesiog neįtikėtina, kaip save tausoja šių dienų žmonės. Pavyzdžiui, per mokslo metų pabaigos šventę ar kas nors pasisiūlė mane pakeisti prie meškeriojimo stendo?

Niekas! O jeigu tėvai išsisukinėja, tai pasakykit man, ko galima tikėtis iš vaikų? Tiek to, nereikia ant jos pykti, jos vyras mažos “Čempiono” tinklo parduotuvės direktorius, o galėtų vadovauti milžiniškai universalinei, jis tai įrodė, o jai pasaulis baigiasi pjuvenomis užberta bala priešais Šv. Juozapo licėjų, taigi nereikia ant jos pykti. Kas be ko, ji truputį vargina ir retkarčiais galėtų pakeisti plokštelę. Taip pat šukuoseną, jei jau prašnekome ta tema… Dabar eikime į svetainę, kur mūsų laukia kita persona: mano sesuo Fransuaza. Pirmas numeris. Ponia Kazačiok tiems, kurie dar neatėjo arba trinasi virtuvėje. Ji dažnai keičia šukuoseną, tačiau ją perprasti daug lengviau negu jaunesniąją seserį.

Daugiau apie tai nėra ko kalbėti, pakaks pakartoti jos pirmą repliką: “Oi, Šarli, kaip tu siaubingai atrodai… Be to, tu… tu pastambėjai, ar ne?” Gerai, dar antrą, kad man nebūtų galima prikišti, jog esu šališkas: “Taip, taip! Tu tiesiog išsipūtei per tą laiką, kai tavęs nemačiau, patikėk! Ir žinok, tu visada taip neskoningai rengiesi…”

Ne, tik jau nesigailėkit manęs, po trijų valandų jos bus vėl dingusios iš mano gyvenimo. Bent jau iki Kalėdų, jei pasiseks. Dabar jos jau negali nepasibeldusios įeiti į mano kambarį, o jei paskųs mane, aš jau būsiu toli…

Be to, pabaigai palikau geriausią. Tą, kurios mes nematome, tačiau girdime juokiantis ten viršuje su šeimos paaugliais. Išlukštenkime tą puikų juoką, ir mums nereikės jokių riešutų…

* * *

– Ne, aš negaliu tuo patikėti! – šūkteli ji, taršydama plaukus vienam mano sūnėnui. – Ar girdėjai, apie ką jie kalba, tie stuobriai?

Trumpas apkabinimas.

– Pažvelk į juos, Šarli, pažvelk, kokie jie visi jauni ir gražūs, kokie… Pažvelk į šiuos gražius dantis, – ji pakelia vargšo Hugo viršutinę lūpą, – pažiūrėk į tuos puikius vyrukus, jaunystę! Į tuos milijardus kilogramų hormonų, kurie liejasi per kraštus! Ir… ar žinai, apie ką jie kalba?

– Ne, – tariau, pagaliau nusiramindamas.

– Apie gigabaitus, po galais… Jie judina savo daikčiukus ir lygina jų gigabaitų skaičių… Sunku įsivaizduoti, ar ne? Ir kai pagalvoju, kad jie paskui mums mokės pensijas, aš iš viso tyliu. O paskui turbūt lyginsite savo mobiliųjų talpą?

– Jau lyginom, – nusišaipė Matilda.

– Ne, aš nejuokauju, man jūsų gaila, brangučiai… Tokiame amžiuje dera mirti iš meilės! Rašyti eilėraščius! Kelti revoliuciją! Vogti iš turčių! Kuprines ant pečių, ir pirmyn! Pakeisti pasaulį! Bet tie jūsų gigabaitai… Gigabaitai… fu… Kodėl iškart ne apie statybų sutartis, jeigu jau taip?

– O tu? – naiviai paklausė Marion. – Apie ką tu kalbėdavai su Šarliu, kai tau buvo tiek metų kaip mums?

Mano jauniausia sesuo atsigręžia į mane.

– Na, mes… Mes tokiu metu jau gulėdavom lovose, – sumurmėjau, – arba ruošdavom namų darbus, ar ne?

– Teisybė. Arba tu man padėdavai parašyti rašinėlį apie Volterą.

– Gali būti. Arba ruošdavomės ateinančiai savaitei… Ir dar, ar pameni, pramogaudavom atmintinai kartodami įvairias aritmetikos arba geometrijos formules…

– Taip! – sušunka jų karštai mylima teta. – Arba spręsdavome lygt…

Baigti sakinį jai sutrukdo atskriejusi ir į veidą plojusi pagalvė.

Ji garsiai sustaugia. Dar viena pagalvė lekia per kambarį, paleidžiamas sportinis batelis, pasigirsta karo šūksniai, skrieja susukta į kamuolėlį kojinė ir…

Klerė trūkteli man už rankovės.

– Eikš. Dabar, kai atmosfera čia kaip reikia, eime padaryti tvarkos į apačią…

– Ten bus ne taip paprasta…

– Tratata… Man reikėtų tik pristoti prie to dunduko, imti liaupsinti konkurentų produktus, ir viskas.

Lipant laiptais ji atsigręžia ir rimtai priduria:

– “Kazino” parduotuvėse maišelį gausi dykai! O “Čempione” nė nesvajok…

Ir ji prunkšteli.

Štai kokia ji, ta Klerė. Ir tai mus paguodžia turint galvoje kitas dvi, ar ne? Bent jau mane visuomet paguosdavo…

– Ką jūs ten viršuje padarėte, – klausia sunerimusi mama, maigydama prijuostę, – iš kur toks riksmas?

Mano sesuo ginasi nieko nedariusi ir nekaltai truksi pečius.

– Čia ne aš, o Pitagoras.

Tuo metu pasirodo Loransa. Ji atsisėda sofos gale ir užsiima generaliniu prieskonių skyriaus pertvarkymu.

Gerai, sutinku, čia jos vakarėlis, jos gimtadienis, be to, ji visą dieną dirbo. Bet… vis dėlto… Mes nesimatėme jau beveik visą savaitę… Argi negalėtų prie manęs prieiti? Atsistoti? Nusišypsoti? Arba bent jau pasižiūrėti?

Aš prislinkau prie jos iš užnugario.

– Taip, taip, puiki mintis kečupą dėti prie pomidorų padažų, gerai sakai…

Štai ką įkvepia mano ranka, padėta jai ant peties.

Enjoy.

Kai mes slinkome į valgomąjį, ji mane pagaliau užpelengavo, kaip pasakytų tie antrame aukšte.

– Kaip kelionė?

– Puikiai. Ačiū.

– Ar parvežei dovaną mano dvidešimtajam gimtadieniui? – koketiškai paklausė ji ir įsitvėrė man į ranką. – Galbūt kokį Faberžė papuošalą?

Tai išties šeimos bėda…

– Rusišką lėlę, – sumurmėjau, – supranti, tai graži moteriškaitė, ir kuo labiau ja domiesi, tuo mažesnė ji darosi…

– Tu nori man tuo kažką pasakyti? – nusijuokė jinai ir nuėjo.

Ne. Pats sau.

Ji pajuokavo.

Pajuokavo ir nuėjo.

Būtent dėl tokio jos būdo aš ją įsimylėjau prieš daugelį metų, tuomet, kai jos koja kilo mano koja, o jos vyras vis aiškino, ko iš manęs norėtų, ir žaidė su savo cigaro juostele. Vis maigė pirštais tą nekaltą popieriaus juostelę, sukiojo ją šen ir ten, ir aš maniau… kad tai labai lengvabūdiška…

Taip… Juk kita būtų buvusi labiau numatoma, agresyvesnė. Tu nori man tuo kažką pasakyti? – būtų juokusis, šaukusi, šaipiusis arba puolusi mane, tęsusi žodžius, svaidžiusi žvilgsnius arba dar kažką dariusi, kas ne taip žiauru. Bet tik ne ji. Ne dailioji Loransa Vern…

Aš vėl su jais susitikau žiemą prabangiame Aštuntosios apygardos restorane. “Puodelio kavos”, – paaiškino jis. Na, gerai… kavos… Aš buvau paslaugų tiekėjas, o ne klientas.

Tiesiog skanėstas.

Iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Simona Pukinskaitė

Apie autorę

"Veido" archyvas

Anna Gavalda gimė 1970 m. Bulonėje-Bijankūre (Prancūzija). Nuo keturiolikos, po tėvų skyrybų, gyveno pensione. Mokėsi Sorbonoje, dirbo kasininke ir padavėja, žurnaliste. 1992 m., parašiusi geriausią meilės laišką, laimėjo nacionalinį konkursą. 1999 m. debiutavo novelių rinkiniu “Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų”. 2002 m. išėjo pirmasis A.Gavaldos romanas “Aš mylėjau”. 2004 m. išleistas antrasis šios autorės romanas “Tiesiog drauge” užkariavo milijonų skaitytojų širdis, buvo apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į 36 pasaulio kalbas, pagal jį kuriamas filmas.

A.Gavaldos knygos, apgaulingai paprastos ir nesudėtingos, tarsi stebuklingos lazdelės mostelėjimu prikelia iš nebūties gyvenimus – dramatiškus, nuotykingus ir tokius gyvus… Ji – kruopšti džiaugsmų ir skausmų kolekcininkė, niekam neabejinga. “Mano varomoji jėga – susižavėjimas”, – sako A.Gavalda.

Rašytoja gyvena nedideliame Paryžiaus priemiesčio miestelyje, kasdien po tris valandas skiria kūrybai. Augina du vaikus.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...