2012 Sausio 01

Gerų filmų už vakarienę nebūna

veidas.lt

BFL

Savo įkurtą skandinaviško kino festivalį Gražina Arlickaitė nuosekliu darbu išplėtojo iki reikšmingo europietiško kino forumo.

Koks reliatyvus gali būti tas pats vienas dešimtmetis! Lietuvos kino įstatymas, priimtas 2002-aisiais, iki šiol niekaip nevirsta kūnu. O štai kino festivalis „Scanorama“, prasidėjęs 2003-iaisiais, smarkiai išaugęs 2012-aisiais jau švęs rimtą jubiliejų.
„Na, man tas dešimtmetis irgi nebuvo pats lengviausias, – šypsosi ponia Gražina, prisiminusi ligi tol rengto festivalio „Kino pavasaris“ vardo patentavimo peripetijas. – Kai supratau, kad niekam nieko neįrodysiu – tiesiog ėmiau ir įkūriau „Scanoramą“. Jos niekas nebegalės iš manęs atimti.“
„Scanorama“ startavo kaip Šiaurės šalių kino forumas. Jo vadovė nepamiršo tuomet sklandžiusių nuogąstavimų, neva Šiaurės šalys negamina tiek tarptautinio dėmesio vertų filmų, kad jų užtektų kino festivaliui. „Tarsi analogiškų Liubeko (Vokietija), Ruano (Prancūzija), Los Andželo (JAV) festivalių nė nebūtų buvę… Šiandien be Šiaurės šalių filmų neapsieina nė vienas ryškesnis kino festivalis. Ten šiuo metu vyksta įdomiausi europietiško kino procesai“, – tvirtina G.Arlickaitė.
„Scanorama“ savo akiratį pamažu išplėtė iki Europos kino produkcijos apžvalgos, o vėliau žengė dar toliau. Tarkim, šįmet festivalyje buvo pristatyta japonų filmų programa. Pasak forumo organizatorės, bendradarbiavimas su japonų kūrėjais buvo išties ypatinga patirtis: „Specialiai įspėjome būsimus svečius, kad Vilniuje temperatūra – penki laipsniai šilumos, o jie atskrido plonais drabužėliais ir pasiteisino neįsivaizdavę, ką Lietuvoje reiškia „plius penki“. Matyt, penki laipsniai Japonijoje ir Lietuvoje – labai skirtingi. Taigi teko skubiai organizuoti japonų aprengimą.“

Be raudonų kilimų

Nelaukdama jubiliejinės progos, „Scanorama“ jau šį rudenį užvertė lietuvius prestižinėmis kino naujienomis. Apokaliptinė Larso von Triero „Melancholija“, memuarinė Wimo Wenderso „Pina“, Mishelio Hazanaviciaus „Artisto“ retrostilizacija ir pagaliau fatalistinis Aleksandro Sokurovo „Faustas“ su naujutėliu Venecijos kino festivalio „Auksiniu liūtu“ – argi ne solidus rinkinys Lietuvoje vykstančiam festivaliui?
„Tiesiog šie metai Europos kinui buvo labai sėkmingi: daug garsių režisierių pateikė žiūrovų teismui naujus darbus, ir jų filmai buvo puikūs. Suprantu, kad jie publiką traukia labiausiai, bet festivalio misija – nauji atradimai. Anksčiau Lietuvoje tebuvo garsūs keli skandinavų režisieriai: Ingmaras Bergmanas, Larsas von Trieras ir Aki Kaurismaki. O dabar – pažiūrėkite, kiek jų“, – primena G.Arlickaitė.
Kiekvienų metų gruodį teikiami Europos kino akademijos apdovanojimai kino kūrėjams. Tarp laureatų visuomet atsiduria ir „Scanoramoje“ ką tik rodytos naujienos. Atvežti tokių filmų kopijas Lietuvon nėra pigus malonumas. „Mane labiausiai siutina provincialus lietuvių verslininkų įsivaizdavimas, kad teisę rodyti geriausius festivalio filmus jų privačiuose klubuose įmanoma gauti, pavyzdžiui, mainais už vakarienę. Jie net neįsivaizduoja, kad egzistuoja filmo kūrėjų autorių teisės ar techniniai reikalavimai viešam filmų demonstravimui“, – piktinasi „Scanoramos“ direktorė.
Beje, „Scanorama“ niekad nerodo filmų iš DVD, nes G.Arlickaitė tai laiko skandalinga praktika. Ir netiesia raudonų kilimų, kopijuodami šią tradiciją pradėjusį Kanų kino festivalį. „Toks kilimas turi prasmę tuomet, kai kino kūrėjai juo žengia laiptais aukštyn – tikrų žvaigždžių link. O šiaip raudonų kilimų būdavo pilna ir komunistų partijos centro komitetuose“, – ironizuoja festivalio vadovė.

Daužymas galva į sieną

Iš 2012-ųjų G.Arlickaitė pirmiausia tikisi Lietuvos kino centro įsteigimo: „Lietuva – vienintelė Baltijos valstybė, iki šiol jo neturinti. Latviai tokį įsteigė prieš dvidešimt metų, vėliau tai padarė estai. Nemanau, kad ten ekonominė padėtis tuomet spindėjo – tiesiog buvo priimti tinkami politiniai sprendimai. Šiandien matome rezultatus. Mūsų kino raida palikta savieigai. Žinoma, ir tokiu atveju niekas nedraudžia talentingam žmogui galva daužyti sienos. O kai muši muši – tai ir pramuši. Tik štai gyvenimo gaila, nes labai daug laiko prireikia, kad kas nors įvyktų.“
Pašnekovė primena, kad kinas Lietuvoje niekada nebuvo „mūsų“. Sovietiniais metais jis finansuotas iš Maskvos, bet finansuotas stabiliai: kasmet Lietuvos kino studija privalėjo pagaminti tris ilgo metražo vaidybinius ir keturis Centrinei televizijai skirtus filmus. O iš kiekybės gimsta kokybė: taip radosi lietuvių kino aukso fondas. Ir nors Marijono Giedrio „Amerikoniškoji tragedija“ ar Arūno Žebriūno „Turtuolis, vargšas“ buvo kurti „Ostankino“ užsakymu, šiandien ne gėda juos rodyti.
Kokios staigmenos žiūrovų lauks jubiliejinėje ateinančių metų „Scanoramoje“? „Palaukit, leiskite šių metų festivalio ataskaitas užbaigti“, – juokiasi G.Arlickaitė.
Pasak jos, kokie Europos kinui bus 2012-ieji, geriausiai parodys vasario mėnesį prasidėsianti festivalių plejada. Kieno filmų galima laukti, daugmaž žinoma: pagrindinę intrigą kels vokiečių, prancūzų ir tų pačių skandinavų režisierių kūriniai. Bet kokie bus patys filmai – pamatysime.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...