Pirmoji Andriaus Užkalnio knyga “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” tapo bestseleriu. Autorius viliasi, kad panašios skaitytojų reakcijos sulauks ir antroji knyga “Kelionių istorijos”. “Veidas” siūlo ištrauką iš šios knygos apie Ganą.

Keista, kai ir dieną, ir naktį beveik nuolatos 30 laipsnių karščio. Gana prie jūros (o sostinė Akra ir visai paplūdimyje), visiškai netoli pusiaujo, kuris perbraukia Gvinėjos įlanką, ir baisi drėgmė lyg pūkinė antklodė pasirūpina, kad temperatūra beveik nesvyruotų: naktį nebūna šalta kaip dykumoje, o dieną oras turbūt mažiau įkaista. (…)

Gana yra buvusi Britanijos kolonija prie Gvinėjos įlankos, anksčiau vadinta Aukso Krantu (Gold Coast). Ji buvo turtinga aukso bei kakavos (ir dabar ji pasaulyje antra pagal dydį kakavos gamintoja) ir, 1957 metais atgavusi nepriklausomybę, anglų palikta kaip viena turtingiausių valstybių visame žemyne.

Šalies vėliava – beveik lietuviška (pailgos raudona, geltona ir žalia juostos, su nedidele juoda žvaigždute per vidurį). Šias spalvas daugelis Afrikos valstybių pasirinko XX amžiaus antroje pusėje, nusižiūrėjusios nuo Etiopijos, senosios Afrikos valstybės, kuri niekuomet nebuvo kolonizuota. (…)

***

Pirmą dieną į darbą važiavau vienu didžiausių miesto kelių – rodos, net po tris juostas į kiekvieną pusę – ir priekyje, gal už poros šimtų metrų, greitai lėkdamas į kažką atsitrenkė visureigis, vertėsi ore ir, į šipulius sulaužęs pakelės reklaminį skydą, plojosi žemėn. Mano vairuotojas, ramus ir besišypsantis, viena ranka tebelaikė vairą, kita persižegnojo ir ramiai tarstelėjo: “Atrodo, nors nesikankino, greitai mirė, jam Dievas buvo gailestingas”. Aš pagalvojau – taip, šioje šalyje nebus nuobodu.

Keistas ganiečių požiūris į mirtį išryškėjo vėliau. Laidotuvės čia – viena didžiausių švenčių, ir viskas, kas su jomis susiję, užima svarbią vietą šalies žmonių gyvenime, jos nėra susijusios su liūdesiu. Ganiečiai pratę atsiprašinėti iš darbo “į laidotuves” ir daro tai taip dažnai, kad man, su jais dirbančiam, pradėjo atrodyti, jog tai – tik patogus būdas susikombinuoti laisvą dieną. Taip ir maniau, kol vieną kartą pamačiau laidotuves savo akimis: jos atrodė kaip smagios išleistuvės vidutinio dydžio mokykloje, vestuvės arba didelės bendrovės jubiliejaus šventė – šimtai besilinksminančių žmonių, spalvingai pasipuošusių, lauke puotaujančių prie ilgų stalų ir besisvaiginančių palmių vynu arba alumi. Šventė trunka kelias dienas. O vestuvės, atvirkščiai, Ganoje yra niekuo neišsiskirianti proga: nei puošnumo, nei šimtų svečių. Kelionė į bažnyčią, ir tiek.

Kaip paaiškino vietos gyventojai, gyvenimas toks nelengvas, kad išėjusiajam beveik pavydima (angliškas posakis apie tai, kad, girdi, “jis dabar jau geresnėje vietoje”, matyt, suprantamas tiesiogiai). Šalyje gyventi sunku, gyvenimo trukmė nedidelė, o sulaukęs aštuoniasdešimties (kai kur – net septyniasdešimties) specialiai pagerbiamas kaip “nugyvenęs du gyvenimus”. Žinant šalies vidutinę gyvenimo trukmę, beveik taip ir yra.

Afrikos skurdas žodžiais neperteikiamas, tai reikia pamatyti: bet ką aš čia kalbu, net ir žvilgsnis per automobilio langą turbūt yra tik trumpas dirstelėjimas į tai, kas mums iš esmės nesuvokiama. Tačiau nuostabu tai, kad žmonės neatrodo labai prislėgti. O galbūt nenuostabu, gal tai tik paprastas faktas, kad kiekvienam savos bėdos pačios sunkiausios, ir kai žmogus turtėja, bėdų aplink jį ir priežasčių nerimauti lieka tiek pat, nes vienas keičia kitos.

Tas, kuris neišgali nusipirkti naujesnio automobilio ir yra priverstas vairuoti dešimties metų kledarą, jaučiasi toks pat nuskriaustas – arba laimingas – kaip ir ta afrikietė, su puodyne ant galvos kelis kilometrus vaikštanti iki šaltinio vandens.

Dėl tų puodynių ir vandens: pasirodo, labai dažnai moterys tiek vaikščioti priverstos ne todėl, kad nėra kitos išeities, o todėl, kad kaimo vyrai neiškasa šulinio. Tai vyrų darbas, bet nauda iš jo beveik išimtinai tenka tik moterims (“vandenį tampyti – bobų darbas, tegu vaikšto, ką jos daugiau veiks”). Todėl nors šulinį galima iškasti per porą dienų, labai dažnai su puodynėmis ant galvų jos vaikšto dešimtmečius. Apie tai sužinojau iš vieno Taikos korpuso savanorio iš JAV, su kuriuo kalbėjausi atokiame kaime. Jis man papasakojo, kad pirmiausia kaime ir ėmėsi kasti šulinį. Jam, amerikiečiui, toks nenoras mažomis pastangomis pasiekti greitų rezultatų atrodė absurdiškas.

Dar jis man papasakojo, kad kitame kaime jo kolega girdėjo gyventojų skundų, jog jie augina kažin kokius gumbainius, porą valandų vežioja į turgų, ten jų beveik niekas neperka, ir grįžti vakare tenka mažai pešus. “Tai ką ten perka?” – paklausė savanoris.

“Vištas, – atsakė kaimiečiai. – Gretimame kaime augina vištas, jie visas parduoda, užsikala daug pinigų, yra turtingi ir jiems gerai sekasi”. Amerikietis paklausė, kodėl ir jie nenori auginti vištų. “Tai kad mes daržoves auginam”, – atsakė kaimiečiai ir pridūrė, kad tai, jog perkamos vištos, o ne gumbainiai, yra “pirkėjo kaltė” – kvaili ir aikštingi pirkėjai nenori pirki to, ką jiems siūlo pardavėjai. Amerikietis jiems paaiškino, kad jei nori užsidirbti, ne piktintis pirkėju reikia, o stengtis jam įtikti. Buvo imtasi auginti vištas: kaimas užsidirbo pakankamai pinigų naujam mokyklos pastatui. Šulinį jau buvo išsikasę anksčiau. Atrodytų, vilties yra, tik štai Taikos korpuso savanorių kiekvienam Afrikos kaimui nepririnksi.

Tačiau nenorėčiau, kad kas nors manytų, jog iš aukšto kalbu apie kaimiečius. Ganos kaimai, nepaisant jausmo, kad civilizacija jų nepasiekė, ir nepaisant natūrinio ūkio, kuriame nėra nei pinigų, nei su jais susijusių bėdų (kai nėra pinigų, nėra jokių galimybių tarpti sukčiams, bandantiems juos išvilioti), yra maloni patirtis: jie švarūs ir erdvūs, ir žmonės ten geranoriški: niekas čia nepuola elgetauti ir iš atvykusio turtingo baltojo pono prašinėti pinigų. Čia visi gyvena negudriu, lėtu gamtos sureguliuotu ritmu. Į miestą veržiasi tie, kurie ambicingesni, kurie tikisi daugiau užsidirbti.

Daugeliui tai pavyksta: net ir vargana algelė kur nors mieste dirbant vairuotoju ar viešbutyje, prie sankryžų prekiaujant buities apyvokos daiktais, kokiais nors šluotkočiais ar žadintuvais, – pajamos, tesiekiančios gal šimtą dolerių per mėnesį, – yra pasakiški pinigai, palyginti su kaimo apyvartos mastais, apskritai skaičiuojamais skatikais. Tačiau prasimušę mieste tie kaimiečiai amžiams paaukoja kaimo ramybę, o gyvenimas žalumoje iškeičiamas į gyvenimą miesto lūšnynuose.

Lūšnynų kvartalai – vienas liūdniausių Afrikos vaizdų, apskritai vienas liūdniausių trečiojo pasaulio vaizdų. Čia apninka mintis, kad pavadinimas “besivystančios šalys” yra tik labai begėdiškas būdas mandagiai pavadinti ir papudruoti tai, kas turėtų būti vadinama tikruoju vardu – atsilikęs pasaulis. Gal tuomet visiems būtų aiškiau, kad toje šalyje yra blogai, ir būtų patartina ką nors keisti. Nes pavadinimas “besivystančios šalys” yra ne tik netikslus (vystosi juk visos valstybės, net ir tokios turtingos kaip JAV ar Japonija). Jis dar ir nereikalingai klaidina, nes sudaro vaizdą, neva tos šalys sėkmingai žingsniuoja priekin, nors jos iš tikrųjų grimzta skolų ir atsilikimo beviltybėje. (…)

Į sostinės Akros lūšnynus nuvažiavau tik vienai dienai – pasidairyti pro automobilio langą (baltieji ten nevaikšto, net ir save gerbiantys miesto gyventojai, turintys pakankamai pajamų, nė iš tolo nekelia ten kojos). Tai nebuvo labai protingas žingsnis, nes mano paprastas “Volkswagen Passat” automobilis, prabangus net ir afrikietiško miesto centro masteliais, lūšnynų kvartaluose atrodė kaip išsipusčiusi nuotaka pūsta suknia ir baltu nuometu, brendanti per dvokiantį sąvartyną tarp valkatų ir stimpančių šunų. Į jį ir į viduje sėdintį baltąjį smalsuolį lūšnynų gyventojai žiūrėjo be pykčio ir be draugiškumo, kaip į atklydusį absurdišką daiktą, kuriam ten nepriklauso būti.

Lūšnynuose tikrai vien lūšnos – būstai suręsti iš bet kokių plokščių statybinių medžiagų, kurias tik galima sukalti vinimis: skardos, faneros, šiferio. Gatvių ten nėra, tik pravažiavimai tarp lūšnų ir šiukšlių. Už lūšnų liulėjo dvokiantys srutų kanalai (požeminiais vamzdžiais tekančios kanalizacijos mieste apskritai nėra), o juose turškėsi vaikai.

Miestas, kuriame beveik du milijonai gyventojų (nors kas juos suskaičiuos – lūšnynuose be gatvių ir be adresų, besidriekiančiuose kiek akys mato, juk niekas nebandė vykdyti bent kiek apytikslio gyventojų surašymo), neturi ir valymo įrenginių – viskas pumpuojama tiesiai į jūrą, į Gvinėjos įlanką. Auksiniai paplūdimiai mieste pagal paskirtį nenaudojami. Pakrantėje pastatytuose brangiuose viešbučiuose apsistoję svečiai maudosi tik baseinuose ir džiaugiasi, kai nuo dvokiančios jūros nepučia vėjas…

Apie knygą ir autorių

"Veido" archyvas

“Kelionių istorijos” – antroji Anglijoje gyvenančio publicisto ir keliautojo Andriaus Užkalnio knyga, kurioje surikiuoti autoriaus kelionių pasakojimai apie skirtingas šalis ir miestus. Pirmoji A.Užkalnio knyga “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” išleista 2009 m. gruodį. Pirmasis jos leidimas skaitytojų buvo iššluotas kone per dvi savaites. Dabar knygynuose – jau ketvirtoji laida.

Beje, “Kelionių istorijose” skaitytojas ras ne tik praeities atgarsių, bet ir ateities pažadą: po antrosios knygos apie Angliją, kuri turėtų pasirodyti 2010-aisiais per Kalėdas, knygynus turėtų pasiekti knyga apie Japoniją, kuriai “Kelionių istorijose” skirta nemažai dėmesio.