2012 Balandžio 15

Gaisras „Katekizmui“ buvo gailestingas

veidas.lt

Prieš penkiasdešimtmetį, 1962 m., Vilniaus universiteto bibliotekoje kilęs gaisras padėjo jai išsikovoti naujas saugyklas.

Kasmet balandžio 1-ąją, Vilniaus universiteto (VU) įkūrimo dieną, puošniausioje jo bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje rodomas pirmos spausdintos lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ originalas. Simbolinei datai pataikius į sekmadienį, šimtai žiūrovų prie stiklo kubo su knyga šįkart būriavosi darbo dieną, penktadienį. Ketvirtus metus rengiamoje filologinės piligrimystės akcijoje, kaip ir visuose tradiciniuose renginiuose, kuriuose veiksmo nuspėjamumas tampa vertybe, lankytojai elgėsi kaip ir jų pirmtakai: tyrinėjo, fotografavo, neretas stebėjosi, kad tomas toks nedidelis ir neišvaizdus.
Jiems vėl buvo priminta istorija, kaip „Katekizmas“ pateko į VU bibliotekos saugyklas. Po Antrojo pasaulinio karo, panaikinus Stepono Batoro universitetą, o jo darbuotojams pasitraukus į Torunę, ten persikėlė ir vienintelis Vilniuje buvęs knygos egzempliorius. 1957 m. tuometiniam VU bibliotekos direktoriui Levui Vladimirovui Odesos M.Gorkio mokslinėje bibliotekoje pavyko rasti dar vieną „Katekizmą“. Ne tik atrasti, bet ir sutarti su odesiečiais dėl mainų: jie už M.Mažvydo knygą paprašė 1570 m. flamandų kartografo Ortelijaus atlaso „Theatrum Orbis Terrarum“ ir 1588 m. išleisto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statuto. Tai, be abejo, labai reti ir brangūs leidiniai, bet VU biblioteka turėjo jų po keletą egzempliorių, tad mainytis vertėjo.

Grėsė „vilko bilietas“

Šalia išviliotojo laimikio VU biblioteka parengė dar vieną, rūstesnį ir dramatiškesnį pasakojimą, nutardama priminti lygiai pusės amžiaus senumo įvykius, kuriuose netiesiogiai dalyvavo „Katekizmas“ ir itin tiesiogiai – L.Vladimirovas.
1962-ieji šią žiemą Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje įspūdingoje parodoje „Modernizacija“ galėjo atrodyti kaip naujai sukonstruotų nešiojamųjų radijo imtuvų, stilingų trikampių kavos stalelių ir linksmo tvisto „Senieji Vilniaus stogai“ amžius. Realybė nebuvo tokia linksma: nors N.Chruščiovas stalinizmą pasmerkė 1956 m., dabartinis Gedimino prospektas Stalino vardą prarado tik 1961-aisiais. Iki paskutinio besislapstančio partizano žūties dar buvo likę treji metai. Partinė valdžia griežtai prižiūrėjo skurdų pokarinį kraštą, kiekvieną įvykį pervarydama per ideologiškumo filtrus.
Todėl vidurnaktį suskambęs telefonas ir išgirsta žinia, kad dega biblioteka, jos direktoriui grėsė ne šiandieninėmis baudomis, o realia kalėjimo bausme arba geriausiu atveju „vilko bilietu“. Gaisrą gesino ne tik profesionalai – į pagalbą atskubėjo beveik pora šimtų studentų. Nuostoliai buvo nemenki: sudegė apie 200 tūkst. leidinių, daugiausiai – senos periodikos ir rusiškų mokslo leidinių. Po tyrimo paaiškėjo, kad gaisro priežastimi tapo dar nuo lenkų laikų likusi elektros instaliacija, bet svarstymų būta visokių.
„Gaisrininkai, pasitarę su saugumo organais ir milicija, tvirtino, kad gaisro priežastis buvo seni elektros laidai, bet buvo paminėta ir tyčinio padegimo galimybė“, – rašė savo atsiminimuose L.Vladimirovas.
Spauda apie gaisrą nerašė, ir ši tyla tapo ypač palankia dirva gandams, juo labiau kad nelaimės ženklus matė kiekvienas į Senamiestį užsukęs praeivis. Inteligentai vienas kitą gąsdino milžiniškais sudegusių knygų kiekiais, žmonių aukomis ir, be abejo, ugnyje „žuvusiu“ M.Mažvydo „Katekizmu“.

Memorandumus rašė rusiškai

Po gaisro energingasis bibliotekos direktorius pasielgė neįtikėtinai drąsiai – parašė viešą kaltinamąjį memorandumą dėl VU bibliotekos būklės, adresuotą respublikos partinei valdžiai. Tekstą, išsiuntinėtą partiniams laikraščiams, LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui, Ministrų Tarybai ir Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui, L.Vladimirovas parašė rusiškai, tikėdamasis, kad valdžia nuspręs, jog rašto kopijas gavo centrinės įstaigos Maskvoje, ir todėl reaguos energingiau. Strategija pasiteisino: po trijų dienų universiteto prorektoriui paskambino, anot L.Vladimirovo, „piktas kaip velnias Sniečkus“ ir su parankinių delegacija apėjo biblioteką. Po šio vizito biblioteka galų gale gavo naujas saugyklas, pastatytas subombarduotų vietoje.
Galima teigti, kad 1962 m. bibliotekos gaisras tapo universiteto ansamblio virtimo Vilniaus senamiesčio simboliu katalizatoriumi. Po jo buvo ne tik pastatytos naujos saugyklos, bet ir pradėta restauruoti Šv. Jono bažnyčia, universiteto observatorija, kiti ansamblio statiniai.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...