2011 Liepos 30

Flobero papūga

veidas.lt

"Veido" archyvas

“Begėdiškai geras romanas, kurį begėdiškai įdomu skaityti”, – taip J.Barnes “Flobero papūgą” apibūdino Johnas Irvingas. O mes savo “Skaitinių” puslapio skaitytojams siūlome begėdiškai patrauklią ištrauką iš šios knygos.

Galima įvairiai nusakyti, kas yra tinklas, nelygu požiūris. Šiaip jau pasakytume, jog tai akėtas mezginys žuviai gaudyti. Tačiau, per daug nenusikalsdami logikai, galime apversti tą apibrėžimą aukštyn kojom ir pacituoti vieno aštrialiežuvio leksikografo žodžius, kad tai virve surištos skylės.

Tą patį galima daryti su biografija. Kai tinklas prisipildo, biografas jį ištraukia, išverčia laimikį lauk, peržiūri, šį tą išmeta, šį tą palieka, sandėliuoja, paskui pardavinėja. Bet pagalvokite, kiek visko nepakliūva į tinklą – kur kas daugiau, negu ištraukiama. Stora, pagal biurgerišką skonį apipavidalinta biografija, pasipūtusi ir ori stovi ant lentynos: gyvenimas už šilingą supažindins vien su faktais, o už dešimt svarų – dar ir visomis hipotezėmis. Bet pagalvokite, kiek dar to gyvenimo akimirkų nesugrąžinamai dingo, išsisklaidė su paskutiniu aprašomojo asmens atodūsiu? Ir kiek net ir profesionaliausias biografas gali būti tikras, kad jo tyrimo objektas iš anksto nenusprendė iš jo pasišaipyti?

Su Edu Vintertonu pirmą kartą susitikau “Europos” viešbutyje, kai jis uždėjo savo ranką ant manosios. Juokauju, bet iš tikrųjų taip ir buvo. Tai įvyko provincijos knygų prekeivio kioskelyje, ir mano ranka kiek greičiau negu jo pasiekė Turgenevo Literatūrinių prisiminimų tomelį. Sutapimas sukėlė atsiprašinėjimų audrą, abu buvome sutrikę. Kai supratome, kad vienintelė mudviejų rankų susilietimo priežastis yra bibliofilų azartas, Edas sumurmėjo:
– Pasitraukime į šalį pasikalbėti.

Prie atšalusios arbatos puodelio mudu išklojome vienas kitam, kas kiekvieną iš mūsų atvedė prie tos knygos. Aš dėsčiau apie Floberą, jis prisipažino besidomįs Gosu ir praėjusio amžiaus pabaigos anglų literatūriniais būreliais. Man nedažnai tenka susidurti su amerikiečiais intelektualais, todėl maloniai nustebau išgirdęs, kad šiam įkyrėjusi Blumsberio literatų grupė ir jis su džiaugsmu paliekąs šiuos modernistus jaunesniems ir ambicingesniems kolegoms. Nors, kita vertus, Edui Vintertonui tiesiog patiko vaizduoti nevykėlį. Jis buvo neseniai įkopęs į penktą dešimtį, pliktelėjęs, rausvo lygaus veido, su keturkampiais akiniais be rėmelių – į bankininką panašus universiteto profesorius, apsukrus ir linkęs moralizuoti. Jis pirkdavo tik angliškus drabužius, bet su jais neatrodė panašus į anglą. Vis tiek liko amerikietis, vienas iš tų, kurie Londone visada vilki lietpaltį, nes žino, kad šiame mieste lietus gali prapliupti iš giedro dangaus. Jis netgi “Europos” viešbučio laukiamajame sėdėjo su lietpalčiu.

Tas jo nevykėlio įvaizdis anaiptol neatrodė tragiškas, veikiau natūraliai išaugęs iš nuolankaus pripažinimo, kad jis nesąs sukurtas sėkmei ir todėl jo pareiga – korektiškai ir garbingai priimti nesėkmes. Pasiguodęs tuo, kad nepajėgs užbaigti Goso biografijos – o juoba jos išleisti – jis patylėjo ir nuleidęs balsą užbaigė:

– Šiaip ar taip, kartais paabejoju, ar ponas Gosas būtų pritaręs tam, ką darau.
– Jūs norite pasakyti… – Aš nedaug težinojau apie Gosą ir mano išsiplėtusiose akyse, ko gero, galėjai įskaityti nedviprasmišką užuominą apie nuogas skalbėjas, mišrios rasės mergvaikius ir sukapotus kūnus.
– O, ne, ne. Tiesiog kad apskritai apie jį rašau. Gal jam tai būtų smūgis… žemiau juostos.

Aš, žinoma, užleidau jam Turgenevą – vien norėdamas užbaigti kalbas apie moralinę teisę į knygą. Negalėjau suprasti, kuo čia dėta moralė, kai kalbama apie seno leidinio įsigijimą. Bet Edas manė kitaip. Jis prižadėjo susisiekti su manimi, jeigu jam pavyktų aptikti kitą tokį pat egzempliorių. Paskui trumpai aptarėme, ar būtų gerai, ar blogai, jei aš sumokėčiau už jo arbatą.

Nesitikėjau kada nors dar jį sutikti, juolab išgirsti iš jo tokį dalyką, kurį jis po metų išdėstė man savo laiške. “Ar jūsų nedomina Džuljeta Herbert? Sprendžiant iš dokumentų, tai buvo žavinga draugystė. Jeigu būsite Londone, rugpjūtį užsuksiu. Visada Jūsų, Edas (Vintertonas).

Ką jaučia nuotaka, atidariusi dėžutę ir išvydusi žiedą ant purpurinio aksomo? Taip niekada ir nepaklausiau žmonos, o dabar jau per vėlu. Arba ką jautė Floberas, pasitikdama aušrą ant didžiosios piramidės ir galop išvydęs, kaip plonas aukso dryžis pagaliau suspindo ant purpurinio dangaus aksomo? Nuostaba, baiminga pagarba ir džiaugsmo banga užliejo mane, kai perskaičiau tuos du Edo laiško žodžius. Ne, ne “Džuljeta Herbert”, bet kitus du: “žavinga” ir “dokumentų”. Bet kas gi dar slėpėsi už to džiaugsmo ir suvokimo apie laukiantį nelengvą triūsą? Begėdiška mintis apie garbingą laipsnį kokiame nors universitete?

Džuljeta Herbert yra didelė virve surišta skylė. 1850 metų viduryje ji tapo Flobero dukterėčios Karolinos guvernante ir keletą metų gyveno Kruasė, o paskui grįžo į Londoną. Floberas rašė jai, o jinai jam, jie dažnai lankydavo vienas kitą. Daugiau nieko nežinome. Nėra išlikę jokio jo laiško jai ar jos jam. Beveik nieko nežinome ir apie jos šeimą. Mes net nežinome, kaip ji atrodė. Neturime jokio jos aprašymo ir nė vienas iš Flobero draugų nerado reikalo apie ją užsiminti po jo mirties, nors dauguma kitų svarbių jo gyvenimo moterų buvo įamžintos.

Biografai dėl Džuljetos Herbert nesutaria. Vieniems atrodo, kad duomenų stoka byloja apie jos nereikšmingumą Flobero gyvenime, kiti tvirtina, jog tai rodo visai priešingai, ir įrodinėja, jog gundanti guvernantė neabejotinai buvo viena iš rašytojo meilužių, o gal net sužadėtinė. Hipotezės priklauso nuo biografo temperamento. Ar tai, kad Floberas savo kurtą pavadino Žiulijo, patvirtina jo meilę Džuljetai Herbert? Kai kas mano, kad taip. Man tai atrodo šiek tiek pritempta. Bet jeigu su tuo sutiktume, kaip tada vertintume faktą, kad laiškuose Giustavas dažnai kreipiasi į savo dukterėčią “Lulu”, o vėliau tuo vardu pavadina Felisitės papūgą? Arba faktą, kad Žorž Sand turėjo aviną, vardu Giustavas?

Vienintelė atsitiktinė užuomina apie Džuljetą Herbert yra Flobero laiške Bujė, parašytame po pastarojo apsilankymo Kruasė:

“Pamatęs, kaip tave jaudina guvernantė, aš irgi susijaudinau. Sėdint prie stalo mano akys vis krypo į dailius jos krūtų iškilumus. Man regis, per pietus ji keturis, penkis ar šešis kartus pajuto mano žvilgsnį, nes jos veidas atrodė lyg nurausvintas įdegio. Neblogas palyginimas – krūtų iškilumas ir tvirtovės šlaitai. Kupidonai puola ant jų ir šturmuoja citadelę. Kaip pasakytų mūsų šeichas: “Na, jau aš tai žinau, kokią artileriją reikia nukreipti ton pusėn.”

Bet ar verta skubėti daryti išvadas? Tiesą sakant, tai tik dviprasmiški pagyrūniški juokeliai, būdingi Flobero susirašinėjimui su vyrais. Manęs jie neįtikina: tikrą aistrą ne taip lengva paversti metafora. Tačiau visi biografai slapta nori rasti ir pagarsinti savo herojų intymaus gyvenimo smulkmenas. Turite susidaryti nuomonę ne tik apie Floberą, bet ir apie mane.

Ar Edas iš tikrųjų aptiko dokumentų, susijusių su Džuljeta Herbert? Prisipažinsiu, nekantravau juos įsigyti. Įsivaizdavau, kaip pateikiu juos kuriam nors iš žymesnių literatūrinių žurnalų, pavyzdžiui, literatūriniam “Times” priedui. “Džefris Breitveitas. Atskleista Džuljetos Herbert paslaptis”. Ir fotografiją pridedu su ranka rašytu ir beveik neįskaitomu užrašu. Ėmiau nuogąstauti, kad tik Edas neprasitartų apie savo atradimą kokiam nors garbėtroškai prancūzų literatūros žinovui su astronauto šukuosena.

Bet tai buvo nedori ir, tikiuosi, man nebūdingi jausmai. Labiausiai aš vis dėlto džiaugiausi tuo, kad bus atskleista Giustavo ir Džuljetos santykių paslaptis (ką gi kita galėtų reikšti žodis “žavinga” Edo laiške?). Džiaugiausi ir dėl to, kad rastieji dokumentai galbūt padės man geriau įsivaizduoti, koks buvo Floberas. Tinklas truktelėtas smarkiau. Ar mes sužinosime, pavyzdžiui, kaip rašytojas elgėsi Londone?

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė

Apie autorių ir knygą

Kuri iš dviejų papūgų įkvėpė Floberą parašyti vieną geriausių savo kūrinių? Kodėl garsiausiame rašytojo romane nuolat kinta pagrindinės herojės Emos Bovari akių spalva? Kas siejo Floberą ir jo dukterėčios guvernantę Džuljetą Herbert? Kokie žvėrys tūnojo Flobero bestiariume? Ir kodėl šios smulkmenos taip rūpi mįslingajam knygos pasakotojui, į pensiją išėjusiam gydytojui Džefriui Breitveitui, kurio gyvenimas ir paslaptys pamažu skleidžiasi verčiant knygos puslapius…

Knygos autorius Julianas Barnesas kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano Renesanso architektu, o jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce’o ir Milano Kunderos kūriniais. Garsiojoje savo knygoje “Flobero papūga” jis į vieną audinį suaudžia faktus ir fikciją. Laviruodamas tarp romano, biografijos ir literatūros kritikos žanrų, sukuria įtraukiantį ir itin originalų detektyvinių elementų kupiną pasakojimą apie rašytojais ir jų kūriniais apsėstus skaitytojus, apie meną ir tai, kaip jis veikia gyvenimą, apie meilę, aistras bei išdavystes – ir literatūrines, ir labai tikroviškas.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. dede dede rašo:

    http://www.ozala.gauja.lt – apie masturbacija


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...