2011 Balandžio 25

Normanas Davisas

Europa. Istorija

veidas.lt

"Veido" archyvas

Knyga “Europa. Istorija” – vienas populiariausių Senojo žemyno istorijos veikalų, nuo pat knygos pasirodymo 1996 m. leidžiamas dideliais tiražais. Leidykla “Vaga” Lietuvoje knygą taip pat išleido jau antrą kartą, o kol ji pakeliui į knygynus – ištrauka “Veido” skaitytojams.

“Europa” yra palyginti nauja sąvoka. Sudėtingame intelektualiniame procese, trukusiame nuo XIV iki XVIII amžiaus, ji pamažu pakeitė ankstesniąją “Krikščioniškojo pasaulio” sąvoką. Tačiau lemiami buvo keli XVII ir XVIII amžių sandūros dešimtmečiai, ėję po ilgų religinių konfliktų laikotarpio. Toje ankstyvojoje Šviečiamojo amžiaus stadijoje (žr. VIII skyrių) buvo tiesiog nepatogu priminti susiskaldžiusiai tautų bendrijai visų jos narių krikščioniškąjį identitetą, ir tada įsigalėjo žodis “Europa”, geriau tenkinęs neutralesnio apibrėžimo reikalavimus. Vakaruose karai su Liudviku XIV įkvėpė daugelį visuomenės veikėjų raginti griebtis bendrų veiksmų susiskaldymui likviduoti. Daug laiko praleidęs kalėjime Pensilvanijos valstijos įkūrėjas kvakeris Williamas Pennas (1644–1718), anglo ir olandės sūnus, propagavo visuotinės tolerancijos ir Europos parlamento idėjas. Prancūzų kunigas disidentas Charlesas Castelis de St. Pierre’as (1658–1743), traktato “Projet d’une paix perpétuelle” (Amžinosios taikos projektas) autorius (1713) kvietė sudaryti Europos valstybių konfederaciją, kad būtų užtikrinta ilgalaikė taika. Rusijos imperijos atsiradimas Rytuose valdant Petrui Didžiajam vertė radikaliai pergalvoti tarptautinę padėtį. 1713 metų Utrechto taika buvo paskutinė reikšmingesnė proga viešai panaudoti terminą Respublica Christiana – “Krikščioniškoji bendrija”.

Vėliau vietoj krikščioniškosios bendrijos vis dažniau vartojama Europos sąvoka. 1751 m. Voltaire’as Europą aprašė kaip “savotišką didelę respubliką, padalintą į kelias valstybes – vienas monarchines, kitas mišrias <…>, bet visas bendraujančias tarpusavyje. Jos visos išpažįsta tą pačią religiją, nors yra susiskaldžiusios į kelias konfesijas; visos pripažįsta tuos pačius teisės ir politikos principus, nežinomus kitose pasaulio dalyse”.

Dvidešimčia metų vėliau Rousseau pareiškė: “Nebėra prancūzų, vokiečių, ispanų ir netgi anglų, yra tik europiečiai”.

Pasak vieno autoriaus, “Europos idėja” galutinai buvo suvokta 1796 m., kai Edmundas Burke’as rašė: “Nė vienas europietis negali jaustis visišku tremtiniu nė vienoje Europos dalyje.” Nepaisant to, Europos bendrijos geografiniai, kultūriniai ir politiniai parametrai visą laiką buvo ginčų objektas. 1794 m., kai Williamas Blake’as paskelbė vieną iš nesuprantamiausių savo poemų “Europa: pranašystė”, kaip iliustraciją jai jis pavaizdavo Visagalį, žvelgiantį iš dangaus ir laikantį rankose busolę.

Didžiąją Europos kontūrų dalį sudaro labai raižyta kranto linija. Tačiau jos siena žemyno viduje buvo nustatinėjama labai ilgai. Antikos autoriai Europą ir Aziją skiriančią liniją brėžė nuo Helesponto iki Dono upės; ten ji buvo ir Viduramžiais. XIV amžiaus enciklopedistas galėjo pasiūlyti štai tokį gan tikslų apibrėžimą: “Sakoma, kad Europa sudaro trečdalį pasaulio, o jos pavadinimas kilęs iš Europės, Libijos karaliaus Agenoro dukters vardo. Jupiteris pagrobė tą Europę, atgabeno į Kretą, o didžiąją žemyno dalį pavadino Europos vardu <…> Europa prasideda nuo Tanajo (Dono) upės ir tęsiasi išilgai Šiaurės vandenyno ligi Ispanijos pabaigos. Jos rytinės ir pietinės dalys išneria iš jūros, vardu Pontus (Juodoji jūra), ji visa šliejasi prie Didžiosios Viduržemio jūros ir pasibaigia prie Kadžio (Cadiz) salų (Gibraltaras)…”

Popiežius Pijus II (Enea Piccolominis) savo ankstyvąjį “Traktatą apie Europos padėtį” (1458) pradėjo Vengrijos, Transilvanijos ir Trakijos aprašymu; virš jų tuo metu buvo pakibusi turkų grėsmė.

Nei Antikos, nei Viduramžių autoriai neturėjo tikslesnių žinių apie rytinius Europos lygumos pakraščius; kai kuriose jos dalyse nebuvo nuolat gyvenama ligi pat XVIII amžiaus. Tik 1730 m. Rusijoje tarnavęs švedų karininkas Strahlenbergas pasiūlė Europos ribą vesti nuo Dono Uralo kalnų ir Uralo upės link. XVIII amžiaus pabaigoje Rusijos valdžia prie kelio iš Jekaterinburgo į Tiumenę pastatė stulpą, žymintį Europos ir Azijos ribą. Tada tarp caro tremtinių, grandinėmis sukaustytų ir varomų į Sibirą, atsirado paprotys atsiklaupti prie to stulpo ir pasisemti saują Europos žemės. Vienas iš šio ritualo liudytojų rašė: “Visame pasaulyje nėra kito tokio pasienio stulpo, kuris būtų matęs <…> tiek daug sudaužytų širdžių”. 1833 metais, kai pasirodė Volgerio “Handbuch der Geographie” (Geografijos žinynas), “Europos nuo Atlanto ligi Uralo” idėja jau buvo visų priimta.

Tačiau įsigalėjęs susitarimas nėra neliečiamas dalykas. Europos ribos pratęstos lig Uralo dėl Rusijos imperijos iškilimo. Tokį sprendimą daug kas kritikavo, ypač geografai analitikai. Uralo ribą mažai pagrįsta laikė Halfordas Mackinderis, Arnoldas Toynbee, teikęs pirmenybę aplinkos faktoriams, ar šveicarų geografas J. Reynoldas, rašęs, kad “Rusija yra Europos geografinė antitezė”. Rusijos galios susilpnėjimas galėtų sukelti reviziją, ribos peržiūrėjimą. Tada pasitvirtintų rusų kilmės Oksfordo profesoriaus nuomonė apie “potvynių ir atoslūgių Europą”, kurios ribos tai prasiplečia, tai vėl susitraukia.

Geografinė Europos sąvoka visada konfliktavo su Europos kaip kultūrinės bendrijos sąvoka; kai nėra bendrų politinių struktūrų, Europos civilizaciją galima apibrėžti tik kultūriniais kriterijais. Paprastai ypač akcentuojamas vienijantis krikščionybės vaidmuo, kuris išliko ir po to, kai buvo atmesta krikščioniškojo pasaulio etiketė. <…>

Europos sąvoka visomis prasmėmis yra tradicinė. Pagal ją reikia matuoti visus kitus variantus, nukrypimus ir puikias idėjas tuo klausimu. Tai yra išeities taškas to, ką Madam de Staël kadaise pavadino “penser ‡a l’européenne” (mąstyti europietiškai).

Svarbiausias Europos kultūros istorijos specialistų uždavinys yra identifikuoti konkuruojančias sroves bendrame krikščioniškosios tradicijos sraute ir nustatyti jų santykį su įvairiais nekrikščioniškais ar antikrikščioniškais elementais. Pliuralizmas yra būtinas. Nepaisant akivaizdaus krikščioniškojo tikėjimo dominavimo iki pat XX amžiaus vidurio, neįmanoma nuneigti, kad daugelis iš vaisingiausių naujųjų laikų paskatų, pradedant Renesanso žavėjimusi Antika ir baigiant romantikams būdingu besaikiu gamtos garbinimu, iš esmės buvo pagoniško pobūdžio. Taip pat sunku nuginčyti ir tai, kad nūdieniai modernizmo, erotikos, ekonomikos, sporto ar popkultūros kultai stipriai susiję su krikščioniškuoju paveldu. Svarbiausia dabarties problema yra nustatyti, ar XX amžiaus išcentrinės jėgos sumažino to paveldo reikšmę, paversdamos jį beprasmiška griuvėsių krūva. Nedaug dabar teatsiras analitikų, kurie tvirtintų, kad apskritai kada nors egzistavo kažkas panašaus į Europos kultūrinį monolitą. Vienas įdomesnių yra įsivaizdavimas, kad Europos kultūrinis paveldas sudarytas iš keturių ar penkių vienas kitą dalinai uždengiančių sukabintų apskritimų. Rašytojas Albertas Moravia Europos kultūrinį savitumą palygino su “audiniu, kurio viena pusė yra margaspalvė (…), o kita vienos intensyvios spalvos”.

Neteisinga būtų manyti, kad “Europos” sąvoka neturėjo jokio politinio turinio. Priešingai, ji dažnai buvo laikoma harmonijos ir vienybės, kurios taip trūko, sinonimu. “Europa” buvo nepasiekiamas idealas, tikslas, kurio turi siekti visi geri europiečiai.

Tokį mesianistinį ar utopinį Europos įvaizdį galime pastebėti jau diskusijose prieš pasirašant Vestfalijos taiką. Jį garsiai deklaravo Vilhelmas Oranietis ir jo sąjungininkai, organizavę koaliciją prieš Liudviką XIV, bei tie, kurie stojo prieš Napoleoną. Caras Aleksandras I pareiškė: “Europa – tai mes”. Tuo įvaizdžiu naudotasi ir XVIII amžiaus retorikoje apie jėgų pusiausvyrą bei XIX amžiuje kalbose apie santarvę Europoje. Jis buvo svarbus taikaus imperializmo amžiaus argumentas, traktuojant Europą kaip centrą, iš kurio valdomas visas pasaulis; 1914 metų Didysis karas jį smarkiai sukrėtė.

XX amžiuje Europos idealą atgaivino politikai, pasiryžę užgydyti dviejų pasaulinių karų žaizdas. Trečiajame dešimtmetyje, po Pirmojo pasaulinio karo, kai šį idealą buvo galima propaguoti visose žemyno dalyse, išskyrus Sovietų Sąjungą, jo išraiška tapo Tautų Sąjunga, taip pat Aristido Briand’o veikla (žr. toliau). Ypač patraukli ji atrodė naujosioms Rytų Europos valstybėms, kurių politikos nevaržė už Europos ribų esančios imperijos ir kurios norėjo bendrai gintis nuo didžiųjų valstybių. Penktojo dešimtmečio pabaigoje, atsiradus geležinei uždangai, šią idėją pasigavo tie, kurie norėjo sukurti Mažąją Europą Vakaruose; tą savo kūrinį jie įsivaizdavo kaip kelis koncentrinius apskritimus, kurių centre būtų Prancūzija ir Vokietija. Kartu ji buvo ir vilties švyturiu tiems, kuriuos Rytuose atkirto despotiški komunistiniai režimai. Žlugus sovietinei imperijai 1989–1991 metais, atsirado vilčių, kad bus sukurta visos Europos bendrija, apimsianti visas žemyno dalis.

Tačiau “Europos” idealo trapumą pripažįsta ir jo priešininkai, ir šalininkai. 1876 m. Bismarckas atmetė Europą kaip “geografinę sąvoką”; anksčiau taip buvo pasielgęs Metternichas su Italija. Po septyniasdešimties metų Jeanas Monnet, “Europos tėvas”, pripažino tokio paniekinančio Bismarcko požiūrio galią. “Europa niekada neegzistavo, – pareiškė jis. – Europą tikrai reikia sukurti.”

Apie autorių ir knygą

"Veido" archyvas

Normanas Davisas (g. 1939) – žinomas Londono universiteto profesorius, Oksfordo Wolsfono koledžo vyresnysis dėstytojas, keleto pagarsėjusių Europos istorijos knygų, tarp jų lietuvių kalba išleistų “Dievo žaislas”, “Europos širdis” ir “Kariaujanti Europa”, autorius.

“Europa. Istorija” – tai monumentalus, žvilgsnio platumu, išmanymo gilumu ir istorinės nuojautos subtilumu pasižymintis titaniškas vieno žmogaus darbas. Autoriaus istorinio požiūrio originalumą, kartais net šokiruojantį išvadų naujumą atspindi ir knygos struktūra: dvylika skyrių, pateikiančių panoraminį Europos istorijos vaizdą nuo ledynmečio iki šaltojo karo ir Sovietų imperijos žlugimo XX a. pabaigoje, inkrustuoti per 300 “kapsulių” itin patrauklių istorijos įdomybių, leidžiančių geriau pažinti Senovės Graikijos, krikščioniškojo viduramžių pasaulio, Napoleono epochos ar fašistinio režimo realybę.

Knygoje ypač daug dėmesio skiriama Rytų Europai, beje, ir Lietuvai.

Informatyvūs šio veikalo priedai su žemėlapiais, istorinėm santraukom, popiežių, imperatorių, valdovų dinastijų sąrašais, chronologinėm lentelėm.

Dešimt kartų išrinkta Metų knyga, “Euroopa. Istorija” yra ambicingiausias kada nors pasirodęs veikalas apie Senojo žemyno istoriją.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...