2016 Kovo 01

ES aitvarai

ES parama – galvosūkis, kuris pripildo kišenę

veidas.lt

Shutterstock

Arūnas BRAZAUSKAS

Europos Sąjungos finansiniai santykiai su Lietuva planuojami septynerių metų laikotarpiams, kurių pirmasis pasibaigė ir įsibėgėja antrasis. Žodis „septynmetis“ nevartojamas, tačiau oficialūs pasigyrimai dėl šalies pasiekimų primena raportus apie sovietinius penkmečius.

Pagal pirmojo šešmečio rezultatus Lietuva yra sidabro medalininkė – taigi beveik pirmūnė. Per 2007–2013 m. laikotarpį Lietuva panaudojo 95 proc. jai skirtų lėšų. Šis rodiklis stato Lietuvą į vieną gretą su dar keliomis valstybėmis, tarp jų Latvija ir Estija, tačiau ar dėl abėcėlės tvarkos, ar dėl kukliai nutylėto trečiojo skaitmens po kablelio Lietuva oficialiose diagramose piešiama arčiausiai „aukso medalio“ laimėtojos Graikijos. Ši panaudojo 98,1 proc. tam laikotarpiui skirtų lėšų (ES vidurkis – 88,9 proc.).

Antrasis šešmetis irgi nestovi vietoje. Jau dabar 2014–2020 m. ES lėšomis įgyvendinamų projektų bendra vertė siekia daugiau nei 925 mln. Eur (iš viso Lietuvai tam laikotarpiui skirta 6,709 mlrd. Eur). Daugiausia projektų vykdoma aplinkosaugos, socialinės apsaugos, susisiekimo, verslo bei energetinio efektyvumo srityse. Už atliktas investicijas projektų vykdytojams jau išmokėta apie 370 mln. Eur. (žr. lentelę „ES fondų panaudojimo statistika“).

Oficialios žinios netrukdo gyventi – neįkyri, neužgožia pramoginės žiniasklaidos. Todėl paskui ES šešmečius – kitaip nei paskui sovietinės okupacijos laikų penkmečius – nesidriekia patyčių bei anekdotų šleifas. Juolab kad daugybėje  Lietuvos miestų, miestelių ir mažesnių gyvenviečių galima atrasti akį traukiančių objektų, į kuriuos įdėta ES eurų. Tai gatvės, šaligatviai, kultūros centrai, bibliotekos.

Projektai kaip vienkartinės nosinės

Bet jau per pirmąjį šešmetį verslo bendruomenėje, politinėse sferose, žiniasklaidoje atsirado kritiškų ES paramos vertinamų, kurie sunkiai nuginčijami, nes yra beveik akivaizdūs. Valstybė nuo tų įžvalgų nėra atsiribojusi – problemos nuolat svarstomos įvairiais lygmenimis. Kalbant velionio Prezidento Algirdo Brazausko kanceliarine kalba, klausimai yra nuolatos „išžiūrimi“. Kaip ir reikia tikėtis, tai nereiškia, kad jie sprendžiami.

Šalyje, kuri per 16 metų (2004–2020 m.) bus gavusi iš ES 14,613 mlrd. Eur, tokia pagalba kelia šiltus jausmus, nors neatgraso nuo euroskepticizmo ir siūlymų pažeisti, arba pakeisti, Lietuvos stojimo į ES sutartį (pvz., raginimai neuždaryti Ignalinos AE, neparduoti žemės užsieniečiams).

Tarp valstybės tarnautojų ir politikų, kai jie kalba ne minioms, esama blaivaus požiūrio į ES paramos pliusus ir minusus. Tas pat būdinga specializuotoms verslininkų, ekspertų bendrijoms.

Viešųjų ryšių specialistas Leonas Kon­d­rašovas prieš pusmetį žiniasklaidoje svarstė, kad pirmaujanti pagal paramos panaudojimą Lietuva po 20 metų gali turėti mažiau naudos iš ES paramos nei kitos gavėjos.

Pasak jo, dėl specifinių techninių reikalavimų paramai gauti per pirmąjį šešmetį į ją retai galėjo pretenduoti jau vykdomi projektai. Todėl paraiškas reikėjo teikti iš esmės naujiems arba užmaskuotiems kaip naujiems projektams.

L.Kondrašovas priminė, kad Lietuvoje apskritai tik apie 15 proc. įmonių išgyvena daugiau nei ketverius metus nuo įsteigimo – vadinasi, maždaug tokia yra ir ES finansuojamų projektų tęstinumo tikimybė. Turėta omeny ūkinė veikla, o ne vien infrastruktūros projektai, pavyzdžiui, už ES pinigus paklotas grindinys, kuris gali tverti ne vieną dešimtmetį.

Be svarstymų nebus ateities

Pirmajam šešmečiui artėjant į pabaigą ir veriantis antrojo šešmečio perspektyvai, Ūkio ministerija 2012 m. surengė kelias diskusijas apie ES finansinę paramą 2012–2020 m. laikotarpiu (jų medžiagą galima rasti tinklalapyje esparama.lt).

Antai tų metų balandį vyko svarstymai apie paramą inovacijų plėtrai. Lyginant tada formuluotus klausimus su tuo, kokios problemos pabrėžiamos dabar, galima susidaryti vaizdą, kokios kliūtys buvo realiai įveiktos per ketverius metus, o kokios tiktai „išžiūrėtos“ – į jas žiūrima vėl ir vėl.

Ir tada, ir dabar ES iš esmės sutariama, kad inovacijos yra kertinis veiksnys, skatinantis ekonominį šalies augimą. Siūlyta, kad kiekviena ministerija identifikuotų, kokie tyrimai padėtų spręsti visuomenės problemas jų kuruojamose srityse.

2012 m. kritikuotas Lietuvoje vyraujantis siauras supratimas, kad reikalingos radikalios inovacijos, kurios, kita vertus, finansiniu požiūriu rizikingos. Nuogąstauta, kad daug projektų atmetama, nes jie nepakankamai inovatyvūs. Siūlyta nuleisti kartelę: orientuotis ir į esamų produktų tobulinimą, veikiančių produktų linijų plėtrą, kurti naujas esamų produktų linijas. Rekomenduota daugiau orientuotis į inovacijų sklaidą tradiciniuose sektoriuose. Siūlyta ne išradinėti technologijas, o pritaikyti jau esamas.

Tada apgailestauta dėl menkos mokslo bendruomenės motyvacijos, prasto gebėjimo bendradarbiauti su verslu. Pabrėžta, kad valstybės skiriamo biudžetinio finansavimo tvarka nemotyvuoja vykdyti bendrų projektų su verslu. Tyrimų institutų ir biudžetinių įstaigų uždirbtos lėšos grįžta į valstybės biudžetą, ir šios organizacijos negali jais laisvai disponuoti. Siūlyta pakeisti mokslininkų karjeros vertinimo sistemą, įtraukiant taikomuosius tyrimus, tarptautiškumo rodiklius. Braižytos taikomųjų tyrimų programinio finansavimo schemos: finansavimas galėtų susidėti iš valstybės lėšų, ES struktūrinių fondų ir privačių įmonių lėšų.

Tokių taikomųjų tyrimų užsakovai būtų įmonės. Pagal mokslinių tyrimų interesus turėtų būti suformuoti temų komitetai. Svarstyta, kaip motyvuoti mokslininkus. Pavyzdžiui, temas finansuoti ne trumpiau nei doktorantūros trukmė. Tokį finansavimą gavęs mokslininkas turėtų būti atlaisvintas nuo pagrindinių mokslinių tyrimų. Jam turėtų tekti ne daugiau negu vienas kursas per semestrą ir vadovauti jis turėtų vos keletui studentų.

Kiek problemų per ketverius metus buvo išspręsta, o kiek tiktai „išžiūrėta“? Jungčiai su 2016-aisiais, kartu ir „lakmuso popierėliais“ galima imti šias temas:

1) 2012 m. primygtinai siūlyta gerinti inovacijų proceso koordinavimą tarp Švietimo ir mokslo ministerijos ir Ūkio ministerijos;

2) Tada konstatuota, kad reikėtų keisti prioritetus: 2014–2020 m. finansiniu laikotarpiu daugiau dėmesio skirti „minkštosioms“ priemonėms: išmaniam infrastruktūros panaudojimui ir talentų pritraukimui, nes į pačią infra­struktūrą daug investuota per ankstesnį šešmetį;

3) Išsakytas ir beveik „protokolinis“ tapęs reikalavimas: Lietuvos mokslininkas turėtų uždirbti ne mažiau nei Estijos mokslininkas.

Kaip nusidažė lakmusas?

Ką rodė lakmuso popierėliai, buvo galima stebėti šįmet vasario 23 d. Ūkio ministerijos surengtoje diskusijoje apie talentų pritraukimą į Lietuvą. Šis dalykas susijęs su ES investicijomis bent jau tuo, kad į mūsų šalį viliojami mokslininkai bei vadybininkai turėtų prisidėti prie inovacijų, su kuriomis ir ES, ir jos narė Lietuva sieja augimo bei gerovės viltis.

Be ūkio ministro Evaldo Gusto, viceminis­tro Mariaus Skarupsko, diskusijoje dalyvavo akademinės bendruomenės atstovai, aukštųjų technologijų įmonių vadovai, atstovai iš nevyriausybinių organizacijų, valstybinių agentūrų – geras tuzinas ekspertų.

„Kur Švietimo ir mokslo ministerijos žmonės?!“  – sušuko vienos aukštosios mokyklos rektorius. Vieša paslaptis: Švietimo ir mokslo ministerija vis dar nesusikalba su Ūkio ministerija. Ne vienas „Veido“ kalbintas pašnekovas nurodė tai esant viena didžiausių kliūčių naudingai panaudoti šio šešmečio lėšas.

Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos LINPRA prezidentas Gintautas Kvietkauskas, kuris minėtoje diskusijoje nedalyvavo, kita proga aiškino „Veidui“: „Verslas ir mokslas. Mokslui yra viena ministerija, kurią valdo viena partija. Verslui atstovauja Ūkio ministerija. Ten kita partija. Ir tos ministerijos riejasi tarp savęs kaip katė su šunimi, užuot susėdusios ir konsolidavusios jėgas vardan tos Lietuvos.“

LINPRA vienija įmones, kuriose dirba apie 31 tūkst. darbuotojų, įmonių pardavimas kasmet viršija 3 mlrd. Eur, 70 proc. produkcijos eksportuojama. Asociacijos vadovas įvertino Ūkio ministerijos veiklą: žinyba, pasak jo, deda pastangas, kad projektai pajudėtų. G.Kvietkauskas pabrėžė, kad 2014–2020 m. Lietuva turi labai gerų galimybių – įmonės, bendradarbiaudamos su mokslininkais, galėtų sukurti naujų produktų. „Pereitume į visai kitą pakopą, kurioje sukuriama daugiau pridėtinės vertės“, – sakė G.Kvietkauskas ir pridūrė nuogąstaujantis, kad dėl politikų nesutarimo Lietuva tokiu šansu gali nepasinaudoti.

Konstatavę, kad per ketverius metus dvi ministerijos nesuvienijo pastangų, pereikime prie kitų lakmuso popierėlių.

Talentingų Lietuvos išeivių ir užsieniečių viliojimas į Lietuvą – daugiamatis vektorius, į kurio koordinates įeina ir šalies pasiekiamumas tiesioginiais oro reisais, ir galimybė čia legaliai apsigyventi (Lietuvos migracijos įstatymai vieni griežčiausių ES).

Vasario 23-iosios diskusijos dalyviai keliskart minėjo higieną, turėdami omeny ne Vilniaus orą, kuris, pasirodo, švariausias tarp Vidurio ir Rytų Europos sostinių, o elementarias ekonomines, socialines ir veiklos sąlygas, būtinas inovacijų kūrėjams.

„Higienos“ lygio rodiklis – aukštųjų technologijų bendrovės atstovo replika apie „idiotiškus kartelius“, kurie sudaromi skirstant mokslinius grantus. Pasak kalbėjusiojo, grantai paskiriami iš anksto žinant, kas laimės, o kas ne. Jis pateikė pavyzdį: Lietuvoje nieko negavęs projektas buvo pateiktas konkursui svečioje šalyje ir laimėjo 6 vietą tarp 1300 dalyvių.

Tokiomis aplinkybėmis tenka veikti mokslininkams, kurie nebūtinai kenčia nuo mažų atlyginimų, nes dirba privačiame sektoriuje. Tačiau tokių mažuma. Diskusijoje buvo pateiktas pavyzdys apie labai talentingą mokslininką, kuriam aukštosios mokyklos vadovybė sudurstė atlyginimą iš trijų šaltinių, ir vis tiek tai buvo pustrečio karto mažiau nei analogiškas atlygis privačioje bendrovėje.

Lenkiame estus be džiaugsmo

Ūkio ministras E.Gustas pasidžiaugė, kad įvairiuose tarptautiniuose reitinguose Lietuva slenkasi į viršų. Jis pakomentavo Šveicarijos tarptautinio vadybos instituto (IMD) sudaromą Pasaulinį talentų indeksą. Lietuva IMD 2015 m. indekse pajudėjo 5 laipteliais aukštyn, palyginti su 2014 m., ir užėmė 24 vietą tarp 61 valstybės. Tačiau, pavyzdžiui, pagal protų nutekėjimą Lietuva buvo arti apačios – 53-ia, pagal gyventojų pajamų mokesčio efektyvumą (skatinamąjį poveikį) – 45-a.

Jei ministras būtų palyginęs Lietuvą su Estija, veikiausiai būtų sukėlęs prieštaringą reakciją: mat geresni Lietuvos rodikliai tarsi mažina priežasčių kartoti „protokolinius“ raginimus, kad reikia vytis estus. Išties IMD 2015 m. indekse Estija smuktelėjo žemyn per tris pozicijas – užėmė 33 vietą. Protų nutekėjimo atžvilgiu 55-a Estija buvo dviem pozicijomis žemiau už Lietuvą.

Kiti palyginimai. Darbuotojų motyvacija: Lietuva 29-a, Estija 35-a. Gyvenimo lygis (prekių ir paslaugų krepšelis): Lietuva 29-a. Estija 35-a. Užtat Estijoje labiau motyvuojantis gyventojų pajamų mokestis – pagal šį rodiklį Estija 23-ia.

Nepaisant džiaugsmų, kuriuos bet kuriam kryžiažodžių sprendėjui kelia indeksų palyginimai, lakmuso popierėliu pasirinktas mokslininkų atlyginimas dažosi Estijos spalvomis. Priežastis paprasta: nors Lietuva ir lenkia Estiją pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui, estų vidutiniai atlyginimai kažkodėl vis dar maždaug trečdaliu didesni nei Lietuvoje.

Atlyginimai kiltų, jei ta pati suma būtų dalijama tarp mažiau žmonių. Vienas iš kalbėjusiųjų paklausė: „Kaip valstybės tarnautojai, kurie siūlo trečdaliu sumažinti mokytojų ar mokslininkų skaičių, reaguotų į pasiūlymą atleisti trečdalį valdininkų?“ Toks klausimas laikytinas ne vien užslėptu grasinimu, bet ir optimalaus sprendimo paieška. Šiuo požiūriu estai eina optimizacijos keliu: Estijoje ketinama palikti tris aukštąsias mokyklas, o Lietuvoje nežinoma, ką daryti su 47 universitetais ir kolegijomis.

Kaip gyvensime daužomi inovacijų?

Stojimo į ES išvakarėse 2004-aisiais vienas Lietuvos pilietis, kurio tapatybė „Veidui“ žinoma, netyčia pateko į Baltarusijos teritoriją. Pateko be vizos ir išbuvo ten kelias dienas. Ne miške pasiklydo, o taupymo sumetimais apsigyveno Baltarusijai priklausančioje sanatorijoje Druskininkuose.

Ten jis galėjo žiūrėti tiktai Baltarusijos TV. Kaimyninės šalies žiniasklaida piešė siaubingus Lietuvos ateities vaizdus šiai įstojus ES. Išėjęs iš sanatorijos, tas pilietis referendume balsavo už stojimą į ES, tačiau prisipažino, kad baltarusiškos laidos buvo beveik įtikinusios balsuoti prieš.

Netrukus po referendumo vienoje iš viešų diskusijų žinomas politikas, vėliau tapęs premjeru, daug ir įtaigiai kalbėjo apie šviesų Lietuvos rytojų, kai ši tapsianti aukštųjų technologijų valstybe. Universiteto profesorius sociologas jo paklausė: „Dėl technologijų viskas aišku, tačiau kaip mes gyvensime?“

Mokslo ir technikos inovacijų srityje, atrodo, verda gyvenimas, tačiau kai kurios „išžiūrimos“ problemos primena upelio akmenis: srautas teka – akmenys styro. Didesnės dalies Lietuvos piliečių gyvenimas neturi nieko bendro su neramiu technologijų pasauliu, nors kartais iš ten pasipila smūgiai, verčiantys keisti gyvenimo būdą.

2012 m. pavasarį Ūkio ministerijoje diskutuota ir apie būtinybę naujuoju programavimo laikotarpiu skatinti socialines inovacijas. Konstatuota, kad net ekonominio pakilimo laikotarpiu žemiau skurdo rizikos ribos gyvena arti 20 proc. piliečių. Pripažinta, kad pati valstybė skatina skurdo mentaliteto formavimąsi: nekuriamos priemonės, skatinančios keisti pašalpų gavėjų statusą.

Padaryta išvada, kad vien ekonominių priemonių nepakanka, siekiant išspręsti skurdo problemą. Būtina vertybių kaita – pagarbos darbui, tolerancijos formavimas, permainos verslo kultūroje. Tai panašu į siūlymą rengti atitinkamas programas, pavyzdžiui, organizuojant mokymus.

Tam reikalingos lėšos ir žmogiškieji ištekliai. Kai nuo galimų švietimo priemonių diskusijoje vėl grįžta prie ekonominių priemonių, svarstymai atskleidė galimybių skurdą. Sugalvota, kad būtų galima paremti energijos tinklus, kurie savo ruožtu sumažintų tarifus ir taip palengvintų ekonominę naštą skurstantiems. Vardytos ir tokios iniciatyvos: paramos teikimas maistu, pagyvenusių žmonių įtraukimas į vaikų priežiūrą – taip sprendžiant darželių trūkumo problemą

Iš tų diskusijų kyšo esminiai lietuviško skurdo bruožai: brangus būsto išlaikymas (elektra, šiluma), išteklių vaikams prižiūrėti stygius, neprivalgymas.

Konstatuota, kad vyresnio amžiaus žmonių procentinė dalis didėja, tačiau gyventojų pasiskirstymas pagal amžių regionuose labai netolygus. Statistika ir apklausos rodo, kad suėjus senatvinės pensijos amžiui darbinę veiklą tęsia tik 5,4 proc., o ją norėtų tęsti net 34 proc. gyventojų.

Diskusijose taktiškai apeitas klausimas, ar tiems norintiesiems bus sukurta naujų darbo vietų. Užtat nemažai žodžių skirta švietimo pastangoms griaunant neigiamas nuostatas vyresnių darbuotojų atžvilgiu.

Tuos svarstymus įdomu palyginti su šiuolaikinėmis darbo rinkos tendencijomis, kurias lemia būtent technologinės inovacijos.

Vasarį naujienų agentūra „Bloomberg“ pristatė darbo rinkos tendencijų tyrimą. Tirta 15 išvystytų valstybių (tarp jų ir Kinija). Prognozuojama, kad dėl robotizacijos minėtose valstybėse išnyks 7 mln. darbo vietų ir atsiras 2 mln. naujų. Visuminis darbo vietų sumažėjimas – 5 milijonai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tyrimas apėmė šalis, kuriose iš viso dirba 1,9 mlrd. dirbančiųjų, praradimai gali atrodyti tarsi lašas jūroje.

Senėjant gyventojams, o jaunajai kartai netampant sveikesnei, darosi paklausesnės profesijos, susijusios su kitų žmonių poreikių tenkinimu. JAV profesijų sąraše, kurios greičiausiai auga darbuotojų skaičiumi ir atlyginimais (28 pozicijos), – pedagogai, mažų vaikų auklės, sporto treneriai, masažuotojai. Šios kategorijos skaičiumi lenkia kompiuterininkus ir kitus techno­sferos darbuotojus.

Padėk sau vogdamas?

Lietuvoje įvairios ministerijos skiriasi pagal svorį skirstant ES paramos lėšas. Koaliciniai susitarimai dėl ministrų portfelių iš esmės reiškia neviešas sutartis dėl finansinių srautų. Europinių fondų skirstymą gaubia paskalos ir faktai apie korupciją. Nežinia, ar labai guodžia suvokimas, kad ES kamuoja tokios pat korupcinės bėdos kaip ir Lietuvą.

Pasauliniu mastu ES yra „geroji dosnioji tetulė“. Vokietijos kanclerei Angelai Merkel priskiriamas pasakymas: „Europoje gyvena 7 proc. pasaulio gyventojų, ten pagaminama 25 proc. pasaulinio BVP  ir išmokama 50 proc. viso pasaulio socialinių išmokų.“ Pasaulio banko duomenimis, 36 labiausiai išvystytos Europos valstybės iš 51-os (šis sąrašas apima Monaką ir Vatikaną) kasmet išleidžia apie 58 proc. viso pasaulio socialinių išmokų.

Kyla klausimas, ar geroji tetulė nėra žiopla. Atsakymas siauresniu mastu yra žinomas. 2012 m. ES išleido maždaug 5 proc. savo biudžeto (tai sudarė apie 7,6 mlrd. Eur) projektams, kurie iš anksto buvo sumanyti kaip mulkinimas, apgavystės, piktnaudžiavimas. 5 proc. – turtingose ES valstybėse daugmaž tiek biudžeto išlaidų tenka ginklavimuisi, pvz., 2013 m. apie 6,3 proc. Jungtinėje Karalystėje (JK), 5,4 proc. Prancūzijoje, 4,5 proc. Italijoje, 3,3 proc. Vokietijoje.

Kitaip tariant, ES leido pavogti tokią savo biudžeto dalį, kokia pavienėse valstybėse išleidžiama gynybai. Palyginimui, 2011 m. „Reuters“ citavo Rusijos karinio prokuroro pareiškimą: būtent karinio biudžeto Rusijoje išvagiama iki penktadalio. Tais laikais – iki ryškaus karinių išlaidų padidėjimo, Krymo aneksijos, po to įvestų ekonominių sankcijų ir rublio nuvertėjimo – pavogtoji dalis siekė apie 10 mlrd. JAV dolerių.

2004-aisiais, kai Lietuva įstojo į ES, mūsų šalies žiniasklaida pranešė apie ES kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) ataskaitą, kurioje nušviestas ne vienas sukčiavimo atvejis (taigi ne vien Baltarusijos TV piešė tamsiąsias ES puses).

Pavyzdžiui, Italijos ne pelno organizacija, kuri gavo 11 mln. Eur paramą iš ES ir dar 17 mln. Eur iš Italijos, kad galėtų finansuoti 28 projektus besivystančiose šalyse, donorams išsiuntė padirbtas arba išpūstas sąskaitas, ir tik dalis pinigų buvo skirta projektams.

Kitas atvejis – vandens projektai Lesote, kai už sandorių paskirstymą atsakingi vietos valdininkai surinko daugiau nei 3 mln. Eur kyšių ir padėjo į Šveicarijos bankus. Tarptautiniai donorai, tarp kurių buvo Pasaulio bankas ir ES, projektui skyrė 183 mln. Eur paramos ir paskolų.

OLAF nurodė ir vandens tiekimo projekto Paragvajuje atvejį, kai 90 proc. ES pinigų atsidūrė banko sąskaitoje, priklausančioje nieko bendro su projektu neturinčiam fondui.

2012 m. vaizdelis buvo nekoks kaip ir prieš 8 metus. 2012 m. JK Lordų Rūmai užginčijo Europos Komisijos (EK) išvadas, kad iššvaistyta apie 404 mln. Eur iš ES biudžeto. Pasak lordų, išties pavogta beveik 12 kartų daugiau.

Britai rėmėsi ir Europos auditorių rūmų (European Court Auditors – ECA) išvadomis, iš kurių aiškėja, kad iššvaistyta apie 4,8 proc. (7,2 mlrd. Eur) iš maždaug 148 mlrd. Eur, – tiek sudaro Bendrijos biudžetas. Atsižvelgiant į JK indėlį galima sakyti, kad vėjais buvo paleista 1,053 mlrd. Eur JK mokesčių mokėtojų pinigų.

Akivaizdu, kad ES negebėjimas užkirsti kelią piktnaudžiavimui – viena iš britų euro­skepticizmo priežasčių. Pasauliniu mastu britai neproporcingai dosnūs kaip visa ES: JK, kurioje gyvena 1 proc. žmonijos, sukuriama 4 proc. pasaulinio BVP, išmokama 7 proc. pasaulinių socialinių išmokų.

Britus ypač piktina tai, kad lėšos švaistomos tuo metu, kai ES deklaruoja visuotinio taupymo politiką.

Kai kuriuos švaistymo atvejus atvejus atskirai tyrė Europos Parlamentas. Pavyzdžiui, apie 530 mln. Eur buvo išleista atstatant Italijos L’Akvilos miestą Abrucų regione po 2009 m. žemės drebėjimo. Paaiškėjo, kad dalis pinigų, skirtų benamių įkurdinimui naujuose būstuose, atiteko kompanijoms, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su mafija.

Neliečiant sukčiavimo Lietuvoje atvejų, kurie turėtų gulti į atskirą leidinį, reikia pasakyti, kad 2014 m. Lietuva, kurioje, EK duomenimis, buvo tiriami trys sukčiavimo atvejai, stovėjo vienoje gretoje su Vokietija ir Prancūzija pagal tyrimų skaičių.

Siekiant skaidrumo nuo 2014 m. gruodžio EK tinklalapyje integritywatch.eu iš anksto nurodomi atsakingų pareigūnų susitikimų su lobistais vietos ir laikai.

Lietuvoje, kur lobizmo kultūra guli leisgyvė vystykluose, smalsesni piliečiai gali palavinti klausą Vilniaus kavinėse aplink Seimą – daugelį reikalų politikai ir suinteresuoti asmenys aptaria gana garsiai.

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...