2010 Rugsėjo 12

Ekologija

Ekologiniai ūkininkai prisiduria perpardavinėdami ir šlamštą

veidas.lt

"Veido" archyvas

Pirkėjai neturėtų aklai pasitikėti sertifikatais mojuojančiais prekeiviais: ekologiniuose turgeliuose pasitaiko ir lenkiškų agurkų, ir olandiškų pomidorų

Šiemet liepos pavakare vaikštant Vilniaus gatvėmis buvo galima pamatyti kraupų vaizdą: pagyvenusi moteris nuo judrios gatvės šluota be skrupulų šlavė teršalais ir purvu lipte aplipusius liepžiedžius ir grūdo juos į didelius polietileninius maišus. Matyt, ruošėsi žygiui į vaistažolių supirktuvę arba, jei ten nepriims, į turgų, kad mamos iš jos galėtų nusipirkti “gydomųjų” žolelių peršalusiems vaikučiams gydyti.

Kad tai įmanoma, galime neabejoti. Jei žolelės nepraslysta pro vaistažolių tikrintojus, tuomet keliauja į turgavietes.
Beje, užterštumas užterštumui nelygu. “Kartais būna organinių, mineralinių priemaišų – smėlio, žemių. Jos ne tokios baisios, nes jas iš žolelių galima išvalyti. Pavyzdžiui, čiobreliai ar takažolės, augančios prie žemės, visuomet jų turi, ir tai nieko baisaus”, – paaiškina Švenčionių vaistažolių fabriko kokybės skyriaus vadovė Giedrė Šeduikienė.

Kitas dalykas – mikrobiologinė tarša. Ji irgi nėra tokia pavojinga, nes mikrobai, pelėsiai, grybelio sukėlėjai žūva esant aukštesnei temperatūrai. Net ir užplikius arbatą verdančiu vandeniu galima nusiraminti, nes kenkėjai žūva.

Blogiausia, kai vaistažolės būna užterštos cheminėmis medžiagomis, pesticidais, sunkiaisiais metalais – švinu, kadmiu ar gyvsidabriu. Tais pačiais teršalais gali būti užteršti ir pakelėse pardavinėjami grybai ar uogos, tad pirkėjai, pirkdami nepatikrintas gamtos gėrybes, visuomet rizikuoja savo sveikata. Juolab kad pardavėjai juos tik ir taikosi apmulkinti.

Ir kuo daugiau į tai giliniesi, tuo menkesnės atrodo liepžiedžius šluojančios močiutės nuodėmės.

Štai turgaus prekeiviai vienas per kitą pasakoja, kad pirkėjai maustomi ne tik dėl kokybės, bet ir dėl kainos. Jie tikina, kad voveraites ar mėlynes iš jų neretai superka perpardavinėtojai. “Dažnai su visu kibiru, kad atrodytų, jog tikrai pririnko patys”, – aiškina turguje uogomis prekiaujanti Aldona. Jai jau seniai nekelia nuostabos, kad tokie perpardavinėtojai vėliau važiuoja į greitkelius ir pakelėse uogas pardavinėja du, kartais tris ar keturis kartus brangiau, nei nusipirko turguje.

Žinoma, kartais dar gerai, jei šios gėrybės iš turgaus. Pasirodo, pakelėse iš įtikinamai atrodančių, guminius batus avinčių miško gėrybių pardavėjų galima nusipirkti ir vokiškų spanguolių, ir lenkiškų voveraičių – nelygu, ko “uogautojai” ir “grybautojai” tą dieną nusipirko prekybos centruose.

Bet ir tai – dar ne blogiausia. Juk nei močiutė su liepžiedžiais turguje, nei prekiautojai pakelėse tarsi nepažeidžia jokių įstatymų, o pirkėjai, pirkdami nesertifikuotus produktus, gali kaltinti ne tik prekiautojus, bet ir save.

Ekologiškas – ne visuomet ekologiškas

Užtat daug blogiau, kai pardavėjai pirkėjams po akimis viena ranka kiša lyg ir visas abejones išsklaidyti turinčius ekologinių ūkių sertifikatus, o kita į krepšius grūda trąšose užaugintas ir pesticidais nupurkštas daržoves.

Ekologiškais ūkininkų užaugintais produktais ir iš jų pagamintais gaminiais jau ne vienus metus prekiaujantis UAB “Ekologiški produktai” vadovas Vytautas Vyskupaitis tikina, kad aklai pasitikėti ūkininkų sertifikatais tikrai negalima.

“Noriu būti tikras, kad pats prekiauju tik ekologiška produkcija, todėl iš ekologinio ūkio produkciją perku tik tada, kai visiškai pasitikiu, asmeniškai pažįstu ūkininką. Žinau, kad yra tūkstančiai būdų apgauti, ir daugelis ūkininkų jais naudojasi”, – pasakoja verslininkas.

Ekologinių ūkių sertifikatus teikiančios ir tokius ūkius kontroliuojančios bendrovės “Ekoagros” kokybės vadovas Tomas Denikis pripažįsta, kad tokie kaltinimai visiškai pagrįsti. “Teoriškai sukčiauti galimybių yra gana daug.

Pavyzdžiui, nedideliems ūkiams leidžiama prekiauti nesupakuota produkcija, kurią jie realizuoja turguje. O čia juk nėra jokios apskaitos. Ir kas sužiūrės, ar ūkininkas, turintis ekologinio ūkio sertifikatą, neprekiauja pomidorais iš kaimyno daržo ar iš Lenkijos turgaus”, – galimybes apgaudinėti pirkėjus atskleidžia specialistas.

V.Vyskupaitis antrina pateikdamas konkretų pavyzdį: “Vieną rudenį visoje Lietuvoje buvo labai menkas morkų derlius, o mūsų parduotuvėje kepami keksiukai iš ekologiškų morkų. Suradau vieną pardavėją, kuris teigė iš viso turintis porą tonų ekologiškų morkų, kurias turguje planavo išparduoti per kelias savaites. Aš juo pasitikėjau ir tas morkas nupirkau. Bet atvažiuoju po kelių mėnesių – o jis ir vėl turguje, ir vėl su morkomis, ir vėl sakosi turįs jų porą tonų. Akivaizdu, kad jos ne iš jo ekologinio ūkelio, todėl daugiau iš jo niekada nebepirksiu”, – pasakoja ūkininkų sąžiningumu nusivylęs verslininkas.

Nelabai sąžiningumu pasitiki ir “Ekoagros” atstovas. Jis pabrėžia, kad nors ekologinių ūkių ūkininkai kontroliuojami gana griežtai, be to, viską pildo specialiame žurnale, bet kad ten surašyta tiesa, gali įrodyti tik stambesni ūkininkai, produkciją tiekiantys kooperatyvams ar prekybos centrams ir turintys visus dokumentus. “Žinoma, atsižvelgiame į logiką: kad daržovių nebūtų daugiau, nei įmanoma užauginti ūkininko ūkyje. Tačiau tai sukontroliuoti galima tik tada, kai daržovės parduodamos supakuotos, prekybininkams. Turguje jie gali pardavinėti ką tik nori, nes ten nėra jokios apskaitos”, – dėsto T.Denikis.

Beje, V.Vyskupaitis priduria, kad ir ūkiai, ir juose išauginama produkcija tikrinami nepakankamai. Juk ūkiai įvertinami kartą per metus, o juose užauginta produkcija – tik išimtiniais atvejais. Štai pernai Valstybinė veterinarijos tarnyba patikrino vos 5 proc. visų ekologiškų produktų, ir greičiausiai – tik prekybos centruose, o ne turguose, gal todėl pažeidimų ir nerado.

Beje, patys “turgininkai” prisipažįsta, jog džiaugiasi, kad inspektoriai jiems nėra griežti. “Jie yra primokyti neskriausti turgaus ūkininkų ir laikosi šio principo”, – pasakoja vieno ekologinio ūkio šeimininkė, tikinanti, kad jai plyšte plyšta širdis matant, kaip tokį pat sertifikatą turinti jos kaimynė savo daržovių nors ir netręšia, nes dirva gali būti patikrinta, bet užtat purškia jas pesticidais, nes žino, kad joks kontrolierius turguje to netikrins.

“Ekoagros” atstovas priduria, kad ir dirva tikrinama ne visais atvejais, nes dažnai tam nėra galimybių. Akyliau stebimi tie ūkininkai, kurie su sąskaitomis (nes taip išvengiama PVM) yra pirkę cheminių medžiagų. Tačiau kas patikrins, ar ekologinio ūkio šeimininkui trąšų neparūpino koks kaimynas ar giminaitis, o šis už tai neapsiėmė turgelyje už ekologinių daržovių kainą su savo sertifikatu parduoti to geradario užaugintų “cheminių” daržovių.

Beje, kad ne visuomet galima pasitikėti turguje išrikiuotais sertifikatais, ima pastebėti ir pirkėjai. Štai Vilniaus Užupio rajono gyventoja Agnė P. tikina mėsą, daržoves ir kiaušinius Tymo turguje perkanti tik iš asmeniškai pažįstamų ūkininkų. “Kaip kitaip aš galiu žinoti, ar ekologiškas pomidoras, kuris gal ir netręšiamas, nėra auginamas kur nors pakelėje”, – svarsto Agnė.

Ir nors “Tatulos programos” direktorius Almonas Gutkauskas aiškina, kad svarbiausia – ne skonis ir išvaizda, o būtent sertifikatai, pirkėjų tai nebeįtikina.

“Manau, kad produkto kokybė atsiskleidžia iš kvapo, skonio, o ne pamačius sertifikatą. Puiku, jeigu tai sutampa, bet jei ne, man svarbiau skonis, nes juo pasitikiu labiau nei popieriumi”, – aiškina Agnė.

Apgaudinėja ir pirkėjus, ir Europos Sąjungą

Vis dėlto įdomu, kodėl dalis ekologinių ūkių savininkų, kurių šiemet, kaip ir pernai, bus apie tris tūkstančius, neretai pasiduoda silpnybei nesąžiningai užsidirbti daugiau.

“Yra tokių, kurie tikrai dirba iš idėjos, kuriems svarbiausia tausoti aplinką ir diegti sveikos mitybos principus”, – neabejoja V.Vyskupaitis. Tačiau nemaža dalis ūkininkų į ekologinius ūkius žiūri kaip į paprasčiausią verslą, kuris per krizę gerokai sušlubavo.

Daugelis jų klestėjimo metais prisipirko brangios technikos ir dabar sėdi skolose. Kitiems labai skaudžiai atsiliepė Vyriausybės panaikintos mokesčių lengvatos. Treti tiesiog nejaučia saiko ir skrupulų apgaudinėdami pirkėjus. Beje, kai kada godumas Lietuvoje atrodo tiesiog kurioziškai, net jei pirkėjai dėl to ir nenukenčia.

Štai visiems žinoma, kad Europos Sąjunga ekologiniams ūkiams teikia nemenkas subsidijas. Kartais jos tokios solidžios, kad pakanka tik turėti sertifikatą ir laikytis ekologinio ūkininkavimo reikalavimų (pavyzdžiui, sėjomainos), o derliumi nė nereikia rūpintis. Štai kodėl kai kurie ūkininkai savo ūkiuose tik dėl tikrintojų akių augina ne tik niekam nereikalingus lubinus, bet ir rinkoje deficitinius ekologinius javus, kurių derliaus net nesivargina nuimti – rudenį vienus javus aparia, ir sėja kitus tik tam, kad vėl gautų solidžią išmoką už ekologinį ūkininkavimą.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Almonas Gutkauskas Almonas Gutkauskas rašo:

    “Manau, kad produkto kokybė atsiskleidžia iš kvapo, skonio, o ne pamačius sertifikatą. Puiku, jeigu tai sutampa, bet jei ne, man svarbiau skonis, nes juo pasitikiu labiau nei popieriumi”, – aiškina Agnė.

    Pradžioje Jums pateiksiu tokį pavyzdį. Kodėl, pavyzdžiui, prancūzai prekybos tinkluose perka sertifikuotus viščiukus pažymėtus „Label Rouge“ ženklu ir moka dvigubai daugiau (moka po 7-8 eurus/kg, kai standartiniai kainuoja apie 3 eurus/kg.) nei už standartinius viščiukus ir jų parduodadama prekybos tinkluose apie 80 proc. nuo bendros apyvartos (prancūzijoje yra įstatymas, kuriuo, skirtingai nei Lietuvoje, yra uždrausta pardavinėti produkcija, su savireklamos ženklais, t.y. jei ji nėra sertifikuota… visa ta ne sertifikuota produkcija yra vadinamas „standartas“). Nors jie chemizuoto ūkio, prancūzai juos gerai perka, nes jie skanūs (viščiukai auginami pagal griežtas taisykles (auginami labai mažose fermose, laisvai laikomi, pusę laiko lauke, lesinami grūdais ir t.t. ir pan.), atitiktis toms taisyklėms yra sertifikuojama sertifikavimo įstaigos, kuri yra akredituota toms taisyklėms. Taip. Juos prancūzai perka ir kepa orkaitėje (o iš industrinių paukštynų, tuos vadinamus plastmasinius viščiukus, paprastai tie didieji paukštynai parduoda kapotus, – tur būt, labiau savo imigrantams). Tačiau nors šie viščiukai, paženklinti „Label Rouge“ ženklu yra skanūs, – jų lesalas yrs ne iš ekologinio ūkio (chemizuoto), o taip pat baltymas jame, GMO soja iš JAV.
    Yra parduodami ir ekologiški viščiukai, paženklinti AB. T.y. kai juos auginant nėra teršiama aplinka ir juos vartojant, – nėra kenkiama žmogaus sveikatai. Jie kainuoja dar 2 eurais brangiau, tačiau jų parduodama labai mažai (tik 2 proc. nuo bendros apyvartos, t.y. 40 mažiau nei minėtuosius chemizuotus).
    Kodėl apie tai kalbu. Ogi todėl, kad skoniu ir kitkuo, „Label Rouge“ ženklu pažymėti ir AB pažymėti visiškai nesiskiria.
    Atskirti iš skonio ir pan. galima maistą, kurio klimė intensyviame pramoniniame chemizuotame ūkyje.
    Tad p. Agnė labai klysta, jei galvoja, kad ekologiškus maisto produktus galima atskirti iš skonio ir pan., nuo ne ekologiškų. Galima atskirti tik nuo industrinės gamybos maisto (vadinamas plastmasinis maistas, taip, labai skirsis nuo kitokio maisto). Gi nuo tausojamojo ar pvz. IKP, kurių gamybojone naudojama chemija, – neatskirsi niekaip, tik laboratoriškai.
    Kodėl paminėjau prancūzus. Gi vien todėl, kad jie turi gerą įstatymą, kuriuo yra užkirstas kelias klaidinti vartotoją savireklamos ženklais (tokie dalykai, kaip „Pirk prekę lietuvišką“, „Natūralus“, ten būtų uždausti, kaip klaidinantys vartotoją, nes tam nėra taisyklių, kurių atitiktį sertifikuotų joms akredituota sertifikavimo įstaiga).
    Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugėse, ekologiniuose turgeliuose galima pardavinėti tik ekologiškus maisto produktus (taip juos įregistruojame, taip mes reikalaujame iš dalyvių, atitinkama sutartimi, o taip pat vykdome prekybos pastovią kontrolę).
    Gi kituose turgeliuose, kiek žinau nėra ribojimų ekologinės gamybos ūkiui, ekologiniam ūkiui parduoti ne tik ekologiškus maisto produktus (juk jų dauguma augina, gamina ir ne ekologiškus).
    Tad apie tai kai kalbame verta žinoti, kad Tatulos programos ekologiškų gėrybių mugėse, ekologiniuose turgeliuose, – parduoti ne ekologiškus maisto produktus yra griežtai uždraussta (kai tai būna nustatyta, – toliau tokiam pardavėjui čia keliai tampa uždari).
    Gi kituose turgeliuose, gerai juk žinome, pardavinėti ne ekologiškus maisto produktus yra leidžiama, tad labai keista, kad paskui stebimasi, kad juose nusiperkama ne ekologiškų maisto produktų.
    Pastebima ir kitakas, kad daliai pirkėjų ekologiškų ir nereikia, – juos tenkina maisto skonio savybės ir pan.
    Ir mažiau rūpi kaip kenčia aplinka gaminant ne ekologiškus maisto produktus, kaip žalojama žmogaus sveikata. Juk tai šiandien rūpi mažai kam, su tuo sutinku. O kad jų būtų vis daugiau, todėl ir dirbame jau 23 metai. Mūsų renginiai, – vien valgytojo ugdymo reikalu: http://www.organic taškas lt/lt/pages,id.173

    Almonas Gutkauskas


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...