2015 Vasario 08

Ei, žmonės, noriu su jumis draugauti!

veidas.lt

Čia – ruduo, jau buvo atšalę net iki trijų laipsnių šilumos dienomis! Buvau primiršusi apie staigius temperatūros svyravimus keičiantis metų laikams. Vieną dieną čia vėl gali būti dvidešimt trys laipsniai šilumos, o kitą – jau tik trys, orai apgaulingi.

Naujuose namuose su nuomojamais baldais jau įsikūrėme, bet kadangi langai didžiuliai, niekaip nesiseka namo prišildyti oro kondicionieriais – visa šiluma per plyšius tarp langų išeina! Bandome priprasti prie temperatūrų skirtumų, brrrr… Vėl keturi metų laikai – dienos trumpėja ir pilkėja, ir kaip neprisiminsi afrikietiškos saulės!

Atvykusi į Kiniją, manyčiau, dar labiau suvokiau savo prisirišimą prie Afrikos! Labai pasiilgstu vasariškai giedro Kenijos dangaus ir spalvų, bandau bent mintyse sušilti nuo afrikietiškos saulės ir šilumos! Viena mano draugė iš Nairobio parašė: „Egle, tu net neįsivaizduoji, kaip giliai įleidai savo šaknis čia… Mums tavęs labai trūksta, visada laukiam tavęs Nairobyje.“ Kaip malonu tai girdėti! Sparnai išauga kiekvieną kartą, kai kas nors primena apie mano būties pėdsaką jų širdyse. Sutikti žmonės turi didžiausią įtaką susipažįstant su nauju kraštu, formuojantis meilei ar nemeilei tai šaliai, lengvai ar komplikuotai prigyjant naujoje bendruomenėje. Kiekviena šalis turi ką nors patrauklaus ir egzotiško parodyti trumpam apsilankantiems įvairaus skonio turistams, bet svetimšaliui, atvykusiam keleriems metams, turistinės vietos arba greitai išsenka, arba jų begalybė netenka prasmės, nes prasideda realybė – kasdienė kova už savo vietą čia ir dabar.

Ei, žmonės, noriu su jumis draugauti – toks yra pirmas sėkmingos pradžios iššūkis. O žmonės labai skiriasi, ne tik vietiniai, kuriuos pažinti – neįkainojama dovana, bet ir užsieniečiai, tokie pat kaip aš, keisčiausi atvykėliai, migruojantys savęs, karjeros, laimės, galimybių, nuotykių, pinigų, pasaulio pažinimo paieškose. Daugeliu atvejų toks atvirumas duoda atsaką ir papuošia kasdienybę netikėtais susitikimais, nepamirštamomis draugystėmis ir nuoširdžiu gerumu, kartais smogia kaip šalta ir murzina mazgote per veidą – gyveni ir mokaisi… Vis dėlto bendravimas yra vienas iš didžiausių gyvenimo malonumų, o draugystė – nepakartojama prasminga vertybė, likimo dovana. Gyvenimiška patirtis Afrikoje daug ko išmokė. Žaviuosi afrikiečių gyvybingumu ir temperamentu, jų optimizmu ir stipriu tikėjimu, jų natūraliu didžiavimusi tuo, kas jie yra, orumu. Gal todėl ten ir gyvuoja dar daug archajiškų tradicijų – jie neneigia savęs, savo egzotiškumo, skurdo ar nepriteklių, šeimos, etnokultūros; jie oriai, išdidžiai ir pagarbiai vertina save, savo artimuosius ir kaimynus, padeda vieni kitiems. Žavi jų stiprus „brolystės“ ryšys, lojalumas ir prieraišumas.

To nepasakyčiau apie kinus. Stebint didžiąją Šanchajaus miestiečių masę, pirmas įspūdis nekoks. Nenoromis savęs klausiu, ar, išskyrus trafaretinę ištikimybę partijai ir tvarkai, maisto porcijai ir pinigui, jiems yra dar kas nors brangu. Šeima! Vis labiau mažėjančios šeimos vis dėlto išlaiko stiprius ryšius, jų narius saisto pagarba ir visokeriopa pagalba. Dievas? Ilgus amžius tik imperatoriai galėjo melstis tiesiogiai Dievui, o liaudis meldėsi imperatoriui. Gal todėl labiau paplitę žemiški asmenybių, prilygintų dievams, mokymai. Mokymai, patikrinti laiko ir partijos, nedrumsčiantys nusistovėjusios tvarkos ir ramybės. Manyčiau, kuo giliau įsišaknija besaikis vartotojiškas mentalitetas, tuo greičiau keičiasi tradicinės šeimos samprata ir santykiai, nyksta vietos tradicijos, įprastos žmogiškosios vertybės ir moralė, įsivyrauja maisto ir pinigų kultas. Dėl šių priežasčių ir užsieniečiai vertinami tik tuomet, kai jie reikalingi, pvz., pasidalinti savo žiniomis, profesiniais įgūdžiais, išmokti anglų ar kitą kalbą. Patenkinę savo smalsumą, kinai gali čia pat nusisukti ir daugiau tavęs nebepažinti, jei nesi jiems skolingas.

Jeigu darbe užsieniečio socialinis statusas yra aukštesnis – draugystė su kartu dirbančiais kinais tiesiog neįmanoma. Kol kas ir mano nuoširdaus šauksmo draugauti niekas negirdi. Esu boso žmona. Šanchajaus ~taitai~ – taip vadinamos nedirbančios, tik šeima besirūpinančios žmonos nepriklausomai nuo tautybės. Vietiniai arti neprisileidžia, o ir užsieniečiai į mane žiūri šiek tiek nepatikliai, nes esu atvykusi iš buvusio sovietinio bloko. Tik išgirdus mano šalies pavadinimą jų dirbtinai plačios šypsenos ir kibirkštys akyse staiga išnyksta, patempti veido raumenys subliūkšta ir sustingsta nuostabos ir nežinojimo, ką pasakyti, grimasoje. Dažniausiai pažintis šia grimasa ir baigiasi. Tarp kelių dešimčių milijonų kol kas nesutikau nė vienos moters, su kuria būtų įvykęs tas stebuklingas akimirkos „spragt“ – abipusis suinteresuotumas bendrauti, draugauti be jokio materialinio ar socialinio intereso. Matyt, tai didelio miesto sindromas – sunku išsirinkti. Tiesa, niekur kitur neteko sutikti tiek daug užsieniečių iš Kanados ir JAV, turinčių lietuviškų šaknų, kaip Šanchajuje. Nesvarbu, kad jie nekalba lietuviškai, išgirdę, kad esu iš Lietuvos, su malonumu dalijosi savo šeimos istorijos išskirtinumu. Aš buvau pirmas gyvas ir tikras lietuviškas egzempliorius jų gyvenime, išskyrus prisiminimuose gyvų vieno iš senelių ar tėvų portretus. Jaučiau jų trumpalaikį susidomėjimą – aha, tai štai kaip lietuvė atrodo, ką ji žino, kaip rengiasi, kaip elgiasi, kuo domisi, kur gyvena, kaip gyvena… Bendraudami jie analizuodavo ir ieškodavo savo kraujyje lietuviškų genų palikimo. Ir man buvo įdomu. Supratau, kad lietuvių kalba miršta su antros kartos, gimusių svetimoje šalyje, palikuonimis.

O kinai? Jaunimas ir krepšinio sirgaliai žino Lietuvą, daugelis gali išvardyti net kelias garsias krepšininkų pavardes ir, žinoma, Kinijos krepšinio rinktinę treniravusį Joną Kazlauską. Veikiausiai kinai mano, kad esame labai aukštų žmonių tauta. Kiekvieną kartą tai girdėdama, esu verčiama pasistiebti, kad atrodyčiau aukšta. Aš vis dėlto mėgstu sakyti, kad esame labai išsilavinusių žmonių tauta, bet įrodinėti nesistengiu, nes kinai, dažniausiai lengvai pro ausis šitą informaciją praleisdami, klausia, ką ten valgome, kuo verčiamės, koks atlyginimas ir pragyvenimo lygis, ar turime kinų kvartalą. Mąsto labai praktiškai. Nenuostabu, kad toliau nuo miesto gyvenantys žmonės nežino, nei kur yra ta Europa, nei kas vyksta jų pačių valstybėje, Kinijoje. Daugelio interesai apsiriboja tik šeimos reikmėmis. Atlapaširdžiai buvo tik mano sutikti vieniši senoliai Kinijos šiaurėje, Dzilino provincijoje.

Vienas garbaus amžiaus vyras į klausimą, kaip gyvenate, atsakė ieškantis žmonos, nes gerokai jaunesnė už jį paliko. Dabar visi kaimuose naujus namus statosi, o jo troboje plūktinė asla, stogas kiauras. Kaimynų vaikai iš miesto uždirbtus pinigus namo siunčia, o jis atvirkščiai – visas santaupas skiria vienintelės dukros studijoms universitete, mat pats dėl Kultūrinės revoliucijos (1966–1976) uždarytų visų mokslo įstaigų liko be jokio išsilavinimo. Dėl silpnos sveikatos ir jauno amžiaus liko gyventi su motina tame pačiame kaime, visi kiti šeimos nariai buvo priversti išvažiuoti į tolimiausius šalies regionus dirbti kolektyviniuose ūkiuose, tiesti kelius, statyti tiltus. Tėvas gyvas į namus negrįžo, sesuo ir brolis pasiliko gyventi kitose provincijose. Su broliu retsykiais susitinka, atvažiuoja aplankyti, bet seserį, gyvenančią Sičuano provincijoje už 2000 kilometrų, paskutinį kartą matė per motinos laidotuves prieš dešimt metų. Jaučiasi labai vienišas, bet nieko nekaltina. Sunkus laikotarpis tada, Kultūrinės revoliucijos metu, buvo, kai šeimos priverstinai buvo išskiriamos, sunkus laikotarpis ir dabar, kai šeimos savo noru išsilaksto, išsivažinėja po plačią tėvynę ieškodamos darbo. Po visuotinio gyventojų surašymo 2010-aisiais paaiškėjo, kad 49,7 proc. žmonių šiuo metu gyvena miestuose. 2000 metais šis skaičius sudarė tik 36,09 procento. Tai rodo didžiulę urbanizacijos pažangą ir kaitą Kinijos visuomenėje. Kaimai ištuštėjo, liko tik senoliai su anūkais, ligoniai ir vienišiai, prižiūrintys paveldėtą tėvų sodybą.

[...]

Įdomu tai, kad kai kuriais aspektais kinai ir lietuviai turi panašių išgyvenimų sudėtingais istorijos laikotarpiais, pavyzdžiui, žemės ir turto nacionalizavimas, prasidėjęs 1949-aisiais. Panašiu laikotarpiu kūrėsi ir Lietuvos, ir Kinijos Liaudies respublikos. Abi tautos išgyveno susidorojimą su inteligentija, mokslo, kultūros, privataus verslo žmonėmis, kitaip mąstančiais, nesutinkančiais su komunistine ideologija, – supūdė kalėjimuose, lageriuose. Tuo pačiu laikotarpiu didelei grupei žmonių pavyko emigruoti, pabėgti, jų šeimos, pasilikusios tėvynėje, kentė represijas. Vakarai tapo priešu. Žemės ūkio kolektyvizavimas, vėliau industrializacija sugriovė daugelio žmonių gyvenimus, išskyrė šeimas, ištrėmė į nežinomas vietoves sunkiam fiziniam darbui nepriklausomai nuo amžiaus ar sveikatos būklės. Raudonosios ideologijos postulatai keitėsi, neparankūs sistemai buvo apšaukti partijos ir tėvynės išdavikais. Žmonės kentėjo. Naujo amžiaus pradžia pažymėta nematyto dydžio migracija, problemos panašios, skirtumas – pas mus miestai, miesteliai, kaimai tuštėja dėl jaunimo emigracijos į Vakarus, o Kinijos kaimai tuštėja, nes jaunuoliai važiuoja uždarbiauti į miestus. Turėtume apie ką pašnekėti, pasiguosti, bet… Klaiki teigiamo šalies įvaizdžio cenzūra ir pasąmonėje įsišaknijusi baimė, kad užsienietis yra priešas, baubas, neleidžia perlipti bendravimo barjero – labai gaila. O gal neturi įgūdžių? Konfucijus sakė: „Liaudį galima priversti paklusti, bet neįmanoma priversti suprasti kodėl.“

Apie autorę

Antroji aktorės, keliautojos, fotomenininkės, rašytojos Eglės Aukštakalnytės-Hansen knyga – „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“. Pirmojoje („Mama Afrika“, 2008 m.) sudėta per aštuonerius metus Juodajame žemyne sukaupta lietuvės patirtis, įspūdžiai ir jausmai, o štai Kiniją autorė teigia pažinusi ne širdimi, o protu.

Šių abiejų knygų pavadinimai tik iš pažiūros giminingi – jie atspindi visiškai skirtingą autorės patirtį, panašiai kaip vos vienos raidės skirtumas tarp Kenijos ir Kinijos, nors tarp šių dviejų kultūrų – didžiulis kontrastas.

Knygoje Eglė bando sugriauti šablonišką Kinijos įvaizdį – perprasti priešingą mums kultūrą, kinų įpročius, elgesio ypatumus, suvokti grandiozinius šalies užmojus, įžvelgti, kas slypi už blizgaus paviršiaus.

Šiuo metu autorė su šeima gyvena Šanchajuje.
Knyga gausiai iliustruota autorės nuotraukomis.

 

~„Jei žmogus nori būti laimingas, privalo nuolatos keistis“, – teigė kinų išminčius Konfucijus. Atvykus į Kiniją man teko nueiti ilgą pažinimo kelią, kad pamatyčiau ir suprasčiau tai, apie ką nerašoma ar garsiai nekalbama, kas slepiama ar draudžiama, labai stengtis, kad įgyčiau vietinių draugų pasitikėjimą, kad jie man atvertų tai, ką žino. Teko keisti savo mąstymo, daiktų ir reiškinių matymo, analizės įpročius, tobulinti ir ugdyti toleranciją.

Pirmą kartą suvokiau, kokia galinga jėga slypi žmogaus įpročiuose. Reikėjo daug kantrybės ir užsispyrimo, kol juos sugebėjau įvardyti, keisti ir reikalui esant atsisakyti tik dėl to, kad gerai jausčiausi svetimoje šalyje. Įpratusi daug keliauti ir keisti gyvenamąją vietą, maniau išmananti, kaip greitai įsikurti naujoje šalyje. Pasirodo, klydau. Kinija įrodė, kad nusistovėjusios taisyklės ir patarimai, kurių iki atvykdama į šią šalį laikiausi, čia negalioja. Teko išmokti matyti žmones, daiktus, reiškinius ne taip, kaip aš moku ar noriu, bet taip, kaip iš tikro yra čia ir dabar.

Tas pats kinų išminčius teigė, kad prigimtis žmones suartina, bet įpročiai išskiria. O vietinių žmonių elgesio, bendravimo, vertinimo, darbo, mąstymo įpročiai labai skiriasi nuo man įprastų, pažįstamų ir priimtinų. Teko gilintis ir mokytis iš naujo. Stebiuosi savo būdo pokyčiais ir, manau, esu laiminga, kad bent šiek tiek pažinau Kiniją.~

Eglė Aukštakalnytė Hansen

Jei dar nemokate kinų kalbos ir klausiate, ką reiškia knygos pavadinimas, – skaitykite ir rasite tikslų atsakymą!

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...