2010 Liepos 05

Julie Powell

Džiulė ir Džiulija

veidas.lt

"Veido" archyvas

“Ruošdama maistą kitam žmogui, siūlai sunkiai pasiekiamus skonio džiaugsmus” , – sako romano autorė ir filmo herojė

Pirmą kartą į skaitinių rubriką atkeliavo ištrauka iš “Obuolio” leidyklos išleistos knygos. Tai kulinarinis romanas, intriguojantis labai šiuolaikiška prigimtimi: pasirodo, jo pradžia buvo populiarus tinklaraštis.

Geriausias kada nors mano turėtas darbas buvo stažuotė teatro ne pelno organizacijoje, kur mokėjo penkiasdešimt žalių per savaitę. Viena vertus, ten buvo labai gerai dėl to, kad nuolat gaudavau nemokamų bilietų, mat “teatras yra miręs”, išskyrus atsitiktines populiarias muzikines “Du mano tėčiai” versijas ar ką panašaus – taigi žmogus krėsle tampa reikalingas. Devynis kartus iš dešimties pjesės būdavo tikras šlamštas, bet aš prisimenu jas su meile ir kartais netgi įžiūriu privalumų, pavyzdžiui: “Dieve mano! Tas raudonplaukis vyriokas per anksti nutrauktame Džoso Vidono serijiniame kosminiame vesterne vaidino toje siaubingoje pusantros savaitės rodytoje pjesėje su Kristena Čenovet, kurią matėme Belaske!”.

Prabėgo jau aštuoneri metai. Nebėra nemokamų bilietų. Negana to, kad esu ištekėjusi trisdešimtmetė valstybinės įstaigos sekretorė, įsitraukusi į visiškai nesuvokiamas ir tikriausiai emociškai kenksmingas pastangas iškepti kiekvieną receptą iš keturiasdešimties metų senumo knygos, jau ištisą amžių nebuvau teatre.

Kita vertus, stažuotė buvo puiki, nes galėjau susipažinti su garsiais žmonėmis – na, šiaip ar taip, garsiais teatro aistruoliais. Kartą buvau vienos rimtos pjesės skaitymų režisieriaus padėjėja, o režisierius sugebėjo prisivilioti Deividą Stretherną, aktorių, kurį buvau mačiusi keliuose didžiadvasiškuose nepriklausomuose filmuose. (…)

Tai buvo mano pirmasis – bet nepaskutinis – nuoširdus bandymas “pakabinti” žvaigždę, o aš neturėjau jokių privalumų. Nebuvau nei peroksidinė, nei didžiakrūtė, nei juki, nei liesa ir gerai sudėta, kaip asmeninė Viljamo Moriso padėjėja. Žinojau, kad privalau pamiršti kombinezonus ir ekvadorietiškus vilnonius megztinius – visą tą apgailėtiną koledžo turtą, kurio dar nesusipratau atsikratyti – dėl prašmatnios profesinės aprangos: tamsios, respektabilios, bet truputį aptemptos, tokios, kuri atvirai nesiūlo sekso tol, kol jau suvoki jį apie tai galvojant. Aš nežinojau, kad su tais apdarais tampu panaši į Viljamo Moriso asmeninę padėjėją – tikriausiai paskutinį žmogų, kurį Deividas norėtų matyti, bet bala nematė.

Vaidinau kietai. Padavinėjau scenarijus, užsirašinėjau, sėdėjau prie stalo su visais aktoriais, klausiausi repeticijų. Prabildavau retai, tik tada, kai būdavau įsitikinusi, kad pasakysiu ką nors subtilaus, linksmo ir akivaizdžiai protingo, kalbėdavau tyliau nei paprastai, bet aiškiai, galbūt kiek kimiai. Taip pat nenuleidau nuo jo akių ir neketinu čia atsiprašinėti. Jokių išsidirbinėjimų, jokių gręžiojimųsi, jokių krizenimų, tik ne aš, vyruti. Bet buvau įžūli. Leidau jam tai pajusti – visą galią mano tylaus, bet deginančio seksualumo, tiesiog akimis. Spoksojau jam repetuojant, spoksojau paduodama rekvizitus, įžūliausiai spoksodavau prasilenkdama patogiai siauruose senos bažnytėlės, kurioje buvo įsikūrusi teatro organizacija, koridoriuose.

Ką gi, pakaks. Deividas Strethernas yra pasakiškai talentinga ir nuostabi ne per daug žinoma kino žvaigždė, jam tikriausiai nuolat panašiai nutinka. Pasaulyje daugybė spoksančių į akis ištvirkėlių, dauguma jų kur kas panašesnės į Gvinet Peltrou. Bet mokėjau kai ką, ko nemokėjo kitos merginos. Aš mokėjau iškepti prieskoninį karijų pyragą su karijų glajumi.

Prieskoninio karijų pyrago su karijų glajumi receptą gavau iš didžiojo Polo Priudomo, tad, savaime suprantama, jis yra dieviškas ir žadinantis aistrą. Pirmiausia stambiai sukapokite riešutus pyrago tešlai. (Tuo metu neturėjau nieko tinkamo riešutams smulkinti, tad veiksmą atlikau dideliu guminiu plaktuku.) Dešimt minučių pakepinkite juos skardoje. Pabarstykite lydyto sviesto, rudojo cukraus, cinamono ir muskato mišiniu. Kepkite dar dešimt minučių. Pridėkite vanilės: pasigirs malonus šnypštimas, pasklis saldūs ir kvapūs garai. Pakepkite dar penkias minutes.

Sukapokite riešutus glajui. Šį kartą smulkiau. Ir taip toliau. (Taip, siaubingai paskausta sprandą. Bet gamindama prašmatnų, beveik neįtikėtiną patiekalą žmogui, su kuriuo norėtum pasimylėti, nusiteiki itin erotiškai.)
(Čia mano patirtis.)

(Gerai, būsiu sąžininga – įžvelgiu daugiau nei mazochizmo dvelksmą. Nesijaučiu patogiai atskleisdama šį savo būdo bruožą, bet tiek to.)

Pabaigiau viliotinį truputį po antros, atsiguliau pusę trijų. Snūduriavau išsekusi, saldžiai kvepianti, vis dar glajaus skonio lūpomis. Kaip tik tokį skonį pajutau, kai Deividas po vieno kąsnelio apkabino mane ir pabučiavo su visa nepasotinama aistra, kurią vyro sieloje gali pažadinti karijų pyragas su prieskoniais ir karijų glajumi.

Pakirdusi apsirengiau ką tik išlygintu juodu Banana Republic kostiumėliu su klostėmis, vyriško kirpimo, iš tų, kurie daug patraukliau kristų ant kūno kitos, sudėtos panašiau į Gvinet Peltrou. Mano impozantiškas trijų sluoksnių pyragas dėvėjo tik permatomą maisto plėvelę.

Rūpesčių kupina diena prabėgo lyg rūke – prisimenu tik, kaip žengiu iš metro tiesiai į apgriuvusią biblioteką, kur jau buvo smarkiai įsisiūbavęs aktorių vakarėlis.

Deividas iš plastikinės stiklinaitės gurkšnojo pigų raudonąjį vyną ir nužiūrinėjo švedišką stalą. Sulaikiusi kvapą stebėjau, kaip jo peilis, akimirką svyravęs virš pirktinio obuolių pyrago ir lėkštės šokoladinių pyragaičių, smigo į manojo karijų pyrago su prieskoniais ir karijų glajumi vidurį. Stovėjau protingu atstumu prie tolimojo stalo kampo ir kone pridusau, kai jis pjovėsi storą riekę, įsivertė ją į lėkštę ir smeigė plastikinę šakutę pro gundantį glajaus sluoksnį į drėgną pyrago minkštimą.

Kai jis įsidėjo pyrago į burną, jo akys išsiplėtė, o kai rijo, susiaurėjo iki plyšelių. Jis tyliai suaimanavo.

– Nuostabu… Džiule, kur tu jį gavai?

Tai buvo pirmas kartas, kai jis kreipėsi į mane vardu.

– Iškepiau, – paprasčiausiai atsakiau.

Mūsų akys susirakino. Jis praregėjo, suprato, kad šitas karijų pyragas su prieskoniais ir karijų glajumi yra būsimos ekstazės skonio. Tą akimirką Deividas Strethernas mane įsimylėjo. Trupučiuką.

Bet Deividas Strethernas yra nuostabus, doras vyras, mylintis savo žmoną, jis nė už ką nepasinaudos jauna nekalta mergina, kokia mane (visiškai klaidingai) laikė. (…) Jis tik sušnibždėjo prikimusiu nuo prislopinto geismo balsu:

– Jis. Tiesiog. Nuostabus.

Ir atkando dar kąsnelį.

Niekada neslėpiau nuo Eriko kulinarinio egzamino, kurį surengiau Deividui Strethernui, ir jis, amžinai liksiu skolinga, sugebėjo – šiaip ar taip, bent jau iš dalies – man už tai nepriekaištauti. (…)

Kaltinu Eriką. Gaminti pradėjau kaip tik dėl jo – buvau išranki mergiotė, tačiau Erikas buvo pats paslaptingiausias ir gražiausias vaikinukas mokykloje ir būčiau padariusi bet ką, kad padaryčiau jam įspūdį, nesvarbu, kad ir nenormalų. Neilgai truko, kol viskas susipainiojo.

Pirmasis tikrai blogas ženklas buvo putpelė rožių žiedlapių padaže.

Buvo vasara prieš man išvažiuojant į koledžą, mudu su Eriku ką tik buvome pradėję susitikinėti, ir didžiausias mano gyvenimo siaubas buvo tai, kad vos aš patrauksiu į šiaurės rytus mokytis, jį pasigrobs kokia daili šviesiaplaukė manekenė. (…)

Tikriausiai mane paveikė hormonai.

Rožes suradau šiukšlių dėžėje prie 7-Eleven, o vietoj pitajos naudojau papają. Kai paragavau, padažas man pasirodė visiškai nevalgomas, bet pagalvojau, kad aš labai išranki, tai galiu ir visiškai klysti, todėl pasikviečiau brolį, kad išgirsčiau dar vieną nuomonę. Užteko tik pažvelgti jam į veidą, kad akimirksniu pulčiau į ašaras. Bet Erikas tą vakarą vis tiek negalėjo atplėšti nuo manęs rankų, nors kvepėjau pica, o ne nuostabiu laukiniu paukščiu. Vėliau paaiškėjo, kad jis niekada per daug ir negalvojo apie tą blondinę.

Vėliau buvo kitų katastrofų, pasitaikydavo ir kuklių sėkmių. Mano pirmąją gumbo teko išpilti, kai padaže ištirpo plastikinis šaukštas, ir ant grotelių kepta jautiena su prieskoniais toli gražu nenusisekė, bet baigdama koledžą jau supratau, ką reiškia “miltuose pavoliotas vištienos kepsnys”.

Kažkur pakeliui atradau, kad fizinis gaminimo veiksmas, ypač kažkas sudėtinga arba aiškiai senoviška ir sunkiai įgyvendinama, savyje slepia netikėtus ir gastronominio, ir seksualinio sužadinimo aruodus. Jei nesate vienas iš mūsų, kulinarinių ištvirkėlių, nėra kaip paaiškinti, kas taip vilioja išdorotuose jaučio kauluose su čiulpais, kapojant omarą, kepant trijų sluoksnių karijų pyragą, kai, ruošdamas maistą kitam žmogui, siūlai sunkiai pasiekiamus skonio džiaugsmus, idant pelnytum kitokios rūšies malonumus. Visi žino, kad yra maisto produktų, seksualių valgyti. Tačiau tiek daug nekalbama apie patiekalus, kuriuos seksualu gaminti. Vietoj išankstinių glamonių man labiau patiktų susiimti su užsispyrusia mieline tešla, nei būti maitinamai tobulomis braškėmis.

Apie autorę

"Veido" archyvas

Gimusi ir augusi Ostine, Teksase, Julie Powell baigė teatro bei grožinės literatūros rašymo magistro studijas ir kartu su būsimuoju vyru išvyko į Niujorką. Septyneri laikinų darbų metai baigėsi stulbinama tinklaraščio “The Julie / Julia Project” sėkme. 2004 m. Julie staiga tapo žinoma rašytoja. Jos knyga, paremta kultiniu tinklaraščiu, tapo hitu tarp skaitytojų ir kritikų. Neilgai trukus romanas buvo ekranizuotas su garsiąja Meryl Streep, atlikusia Džiulijos vaidmenį. Šiandien Bridžitos Džouns humoru ir gebėjimu bendrauti su skaitytojais apdovanota autorė kuria vilkėdama pižamą Long Ailande, Kvinse – čia ji erdviu butu dalijasi su vyru Ericu, šunimi, trimis katėmis ir gyvate.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...