2010 Rugpjūčio 06

Eugenas Herrigelis

Dzenas ir lanko menas

veidas.lt

Kaip pataikyti į tikslą, nežiūrint į taikinį? “Baltų lankų” leidykla išleido garsiąją knygą apie dzenbudizmą, kuri paskatins skaitytojus savęs paklausti: kur skrieja mūsų strėlės?

"Veido" archyvas

– Na, sunkiausia turbūt jau praeity, – tariau meistrui, kai jis vieną dieną paskelbė, jog imsimės naujų pratybų.
– Pas mus sakoma, – atsiliepė jis, – jei turi nubėgti šimtą mylių, tai į devyniasdešimt žiūrėk kaip į pusiaukelę. Naujovė, kurios mokysimės, yra šaudymas į taikinį.

Kaip taikinį, o kartu ir strėlių gaudyklę, kol kas naudojome presuotų šiaudų ritinį ant medinio stovo, nuo jo skirdavo dviejų strėlių ilgio atstumas. O tikras taikinys turi stovėti lygiai už 60 metrų, ant aukštos ir plačios smėlio sankasos, supiltos palei tris sienas ir apsaugotos gražiai išlenktu čerpių stogeliu – kaip ir halė, kurioje stovi šaulys. Abi halės sujungtos aukštomis lentinėmis sienomis ir nuo išorės atitveria erdvę, kurioje vyksta šie nepaprasti dalykai.

Meistras parodė, kaip šaudyti į taikinį. Abi jo strėlės pataikė į centrą. Tada paragino mus atlikti ceremoniją kaip ligi šiol, nesijaudinti dėl taikinio ir maksimaliai įsitempus laukti šūvio. Tiesa, mūsų liaunos bambukinės strėlės nuskriejo į reikiamą pusę, bet susmigo į žemę, nepasiekusios net smėlio sankasos, ką jau kalbėti apie taikinį.

– Jūsų strėlės neskrieja, – paaiškino meistras, – nes neįveikia atstumo dvasiškai. Laikykitės taip, tarsi tikslas būtų be galo toli. Mes, lanko meistrai, žinome ir kasdienine praktika patvirtiname faktą, kad geras šaulys su vidutinio stiprumo lanku nušauna toliau nei bedvasis šaulys su stipriausiu lanku. Tai priklauso ne nuo lanko, o nuo “dvasios buvimo”, nuo energingumo ir budrumo, su kuriuo šaunate. Kad sukurtumėte maksimalią šio dvasinio budrumo įtampą, ceremoniją turite atlikti kitaip nei iki šiol, – panašiai, kaip šoka tikras šokėjas. Tada jūsų galūnių judesius lems tas pats centras, kur taisyklingai kvėpuojama. Ceremoniją ne atpilsite kaip atmintinai išmoktą, o tarsi sukursite ją, pagauti akimirkos įkvėpimo, taigi šokis ir šokėjas bus vienas ir tas pats. Tad jei atliksite ceremoniją kaip ritualinį šokį, jūsų dvasinis budrumas įgaus didžiausią jėgą.

Nežinau, kaip man tada pavykdavo “šokti” ceremoniją ir pagyvinti ją iš centro. Strėlės lėkė pakankamai toli, tačiau į tikslą nepataikydavau. Tai paskatino klausti meistro, kodėl jis dar nepamokė taikytis. Spėjau, kad tarp taikinio ir strėlės smaigalio turėtų būti kažkoks santykis, taigi ir išmėgintas taikymosi būdas, garantuojantis taiklumą.

– Žinoma, kad yra, – atsakė meistras, – ir pats lengvai užčiuoptumėte, kaip reikia taikytis. Beveik kiekvienu šūviu pataikytumėte į taikinį, bet būtumėte tik šaulys virtuozas, galintis pasirodyti publikai. Tam, kuris turi ambicijų ir vertina savo taiklius šūvius, taikinys tėra menkas popiergalis, suplėšomas į skutus. Lankininkystės “Didysis mokymas” laiko tai pragaištimi. Jis nekalba apie taikinį, pastatytą tam tikru atstumu nuo šaulio. Jis kalba tik apie tikslą, kurio niekaip nepasieksi per techniką, ir šį tikslą vadina – jei apskritai vadina – Buda.

Po šių žodžių, ištartų taip, lyg tai būtų savaime suprantama, meistras liepė jam šaunant atidžiai stebėti akis. Kaip ir atliekant ceremoniją, jo akys buvo beveik užmerktos, tad mums nepasirodė, kad taikytųsi.
Klusniai mokėmės ir leidome strėles nesitaikę. Iš pradžių man visai nerūpėjo, kur lekia mano strėlės. Nejaudino net vienas kitas pataikymas, juk žinojau, kad jie atsitiktiniai. Vis dėlto nebuvau pasirengęs ilgai šaudyti Dievui į langus. Vėl apėmė pagunda apie tai pamąstyti. Meistras apsimetė, kad nepastebi mano sutrikimo, kol vieną dieną prisipažinau, jog nesusigaudau.

– Be reikalo kremtatės, – paguodė jis, – meskite taiklumą iš galvos! Lankininkystės meistru galite tapti ir tada, jei pataikysite ne kaskart. Pataikymas į taikinį tik išoriškai išbando ir patvirtina jūsų maksimalų atsiribojimą nuo siekiamų tikslų ir savojo aš, nugrimzdimą ar dar kaip kitaip pavadintumėte šią būseną. Yra meistriškumo pakopos, ir tik pasiekęs paskutinę nebegali nepataikyti į išorinį tikslą.
– Kaip tik šito ir negaliu suvokti, – atsakiau. – Manau, jog suprantu, ką turite omenyje kalbėdamas apie tikrąjį, vidinį tikslą, į kurį reikia pataikyti. Bet kaip čia yra, kad kliudomas išorinis tikslas, popierinis taikinys, nors šaulys nesitaikė, ir kad taiklūs šūviai išoriškai patvirtina tai, kas vyksta viduje, – šis sutapimas man nesuvokiamas.
– Pasukote klaidingu keliu, – po valandėlės prabilo meistras, – jei manote, kad pusėtinas šių miglotų sąryšių supratimas padės jums žengti pirmyn. Čia kalbama apie protu nepasiekiamus procesus. Nepamirškite, kad ir gamtoje yra sutapimų, kurie nesuvokiami, bet vis dėlto tokie svarbūs, kad pripratome prie jų, lyg kitaip ir būti negalėtų. Pasakysiu jums pavyzdį, dažnai ateinantį man į galvą: voras šoka ir audžia savo tinklą nežinodamas, kad yra musių, kurios į jį paklius. Musė, nerūpestingai šokanti saulės spindulyje, pakliūva į tinklą, nežinodama, kas jos laukia. Tačiau per juos abu šoka Tai ir šiame šokyje vidus ir išorė yra vienas ir tas pats. Taip ir šaulys pataiko į taikinį, taikydamasis ne išoriškai, – geriau negaliu paaiškinti.
Šis palyginimas sukėlė daug minčių, nors vis dėlto nepajėgiau jo pergalvoti nuo pradžios iki galo, – kažkas neleido jaustis pakiliai ir kaip niekur nieko mokytis toliau. Pagaliau įstengiau suformuluoti jau kelias savaites ryškėjusį prieštaravimą. Taigi paklausiau:
– Ar negalima bent įsivaizduoti, kad jūs, dešimtmečius praktikavęsis, instinktyviai ir tiesiog su lunatiko savikliova tempdamas lanką taip pakreipiate jį ir strėlę, kad sąmoningai nesitaikydamas pataikote į taikinį, nes tiesiog negalite nepataikyti?

Meistras, seniai pripratęs prie mano įkyrių klausimų, papurtė galvą.
– Anaiptol neneigsiu, – valandėlę mąsliai patylėjęs prabilo jis, – kad jūsų žodžiuose galėtų būti dalis tiesos. Juk atsistoju prieš taikinį, taigi neišvengiamai jį pastebiu, nors ir nesitaikau į jį. Antra vertus, žinau, kad toks pastebėjimas nepakankamas, nieko nelemiantis, nieko nepaaiškinantis, nes matau tikslą, lyg jo nematyčiau.
– Vadinasi, turėtumėte pataikyti net užrištomis akimis, – išsprūdo man.
Meistras pažvelgė į mane taip, kad išsigandau, jog būsiu jį įžeidęs, o paskui tarė:
– Ateikite šiandien vakare!

Atsisėdau prieš jį ant pagalvės. Jis padavė man arbatos, bet nepratarė nė žodžio. Taip sėdėjome gana ilgai. Nieko nebuvo girdėti, tik virš žarijų pratisai burbuliavo verdantis vanduo. Pagaliau meistras atsistojo ir pamojo man sekti iš paskos. Pratybų halė buvo ryškiai apšviesta. Meistras paprašė įsmeigti į smėlį prieš taikinį žvakę nuo moskitų, ilgą ir ploną kaip virbalas, bet nejungti šviesos stende. Buvo taip tamsu, kad nemačiau net jo kontūrų ir, jei ne išdavikiška žvakės nuo moskitų švieselė, gal ir būčiau nujautęs taikinio vietą, bet nebūčiau galėjęs tiksliai jos atpažinti. Meistras “sušoko” ceremoniją. Jo pirmoji strėlė šovė iš skaisčios šviesos į juodą naktį. Iš bumbtelėjimo supratau, kad pataikė į taikinį. Pataikė ir antra strėlė. Kai prie stendo uždegiau šviesą, apstulbęs išvydau, kad pirma strėlė įsmigo į patį centrą, o antroji perskėlė pirmosios įrantą ir gerokai įrėžusi jos kotą įsmigo šalimais į centrą. Nedrįsau ištraukti strėlių po vieną ir atnešiau jas kartu su disku. Meistras vertindamas jas apžiūrėjo.

– Pamanysite, – tarė jis, – kad pirmasis šūvis – joks stebuklas, juk per dešimtmečius taip pripratau prie savo stendo, kad ir juodžiausioje tamsoje žinau, kur yra taikinys. Galimas daiktas, nesiginčysiu. Bet antra strėlė, pataikiusi į pirmąją, – ką apie tai pasakysite? Šiaip ar taip, žinau, kad ne aš buvau tas, kuriam reikia priskirti šį šūvį. Tai šovė ir pataikė. Nusilenkime prieš tikslą kaip prieš Budą!

Abi meistro strėlės akivaizdžiai įsmigo man į širdį. Lyg mane pernakt kas būtų pakeitęs, nebepasidaviau pagundai rūpintis savo strėlėmis ir jų likimu. Tokį mano elgesį meistras skatino dar ir tuo, kad niekada nežiūrėdavo į taikinį, stebėdavo vien šaulį, tarsi vien tik iš jo patikimiausiai galėtų spręsti, kaip pavyko šūvis. Klausinėjamas jis be išlygų su tuo sutiko, ir man vėl teko pripažinti, kad šūvius vertina taip pat taikliai, kaip ir šaudo.

Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė

"Veido" archyvas

Apie knygą ir autorių

Apie dzenbudistines meditacijas prirašyta gausybė knygų, tačiau tik retoje jų į dzenbudizmą žvelgiama taip, kaip jas suvokia dauguma tikrųjų šios budizmo krypties išpažinėjų – kaip ritualizuotą disciplinos bei grožio meną. Turbūt todėl ši nedidelė knyga tokia populiari iki pat šių dienų – joje aiškiai ir tiksliai nusakyta dzenbudizmo esmė: intuicija, meditacija, valia, praktika, praktika, praktika… Ir staiga pagaliau spontaniška patirtis, per kurią susilieja aš ir menas, kūnas ir protas.
Dzenas ir lanko menas – literatūros apie dzenbudizmą klasika, kūrinys, išgarsinęs vokiečių filosofijos profesorių Eugeną Herrigelį (1884–1955) visame pasaulyje. Knygoje pasakojama apie “lanko kelią” (jap. “kiudo”) ir atskleidžiama asmeninė šaudymo iš lanko patirtis, kurią knygos autoriui per šešerius metus, praleistus Tekančios saulės šalyje, perdavė japonų meistras. Ėjimas “lanko keliu” – tai ne tik technikos meistriškumas, meninė kūryba, bet ir visokeriopos tikro dvasingumo įkvėptos gyvenimiškos veiklos esmė.
Knygoje pateikiama garsaus lietuvių išeivijos filosofo Algio Mickūno – beje, jis Rytuose taip pat ėjo “lanko keliu” – pratarmė.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Rza Rza rašo:

    Much has been written about the philosophical connections of kyudo. Perhaps most known is the book Zen in the Art of Archery by Eugen Herrigel. In his book Mr. Herrigel sets forth his experiences with kyudo in the 1930′s. It was a beautifully written account that has been translated into many languages, giving people worldwide their first glimpse of the art. Unfortunately, the book was very one-sided in its description of kyudo as a Zen art and is responsible for a lot of the current misconception surrounding the practice of kyudo as a religious activity.

    Deja, Kyudo turi mažai k1 bendro su budistine Zen’o praktika. Sužinoję pie šį menamą ryšį, kurį “atrado” Eugene Herrigel, jie labai nustemba (Būna maždaug toks japoniškas O-o!). Autoriaus mokytoją – Awa Kenzo amžininkai kyudo meistrai laikė keistuoliu ir ekscentriku.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...