2015 Spalio 17

Dvasios galia

veidas.lt

Sauliaus Žiūros nuotr.

Prieš daugiau nei 40 metų skrisdama „Aeroflot“ lėktuvu iš gimtojo Milano į Jerevaną, judėjimo negalią nuo gimimo turinti dvidešimtmetė Ines Robolotti nugirdo stiuardesę rusiškai sakant savo kolegei: „Ir ko ta invalidė iš viso keliauja? Sėdėtų namie, niekam problemų nekeltų.“ „Aerofloto“ darbuotoja nežinojo, kad keleivė, kuri jau tada mokėjo ne tik rusų, bet ir dar bent septynias užsienio kalbas, taps Italijoje gerai žinoma civilinių bylų teisėja, o per keturis dešimtmečius aplankys daugiau kaip 100 valstybių.

Rima JANUŽYTĖ

„Kur nesu buvusi? Oi, kaip sunku pasakyti. Daug, daug kur. Aš šimtu procentų neįgali, bet turbūt tik keli sveiki žmonės aplankė tiek šalių, kiek aš, – sako po Baltijos šalis šią vasarą keliavusi dabar jau buvusi teisėja I.Robolotti, šiemet įsirašiusi vieną paskutinių pliusiukų Europos žemėlapyje. – Buvau Australijoje, daugybėje Azijos šalių. Ko gero, visose. Lankiausi Polinezijoje, išmaišyta visa Šiaurės Amerika – Aliaska, Kanada, JAV. Havajai, Afrika, visa Šiaurės, Pietų Afrika, Botsvana, Zambija… Net sunku suskaičiuoti. Beveik visos.“

Jai lengviau pasakyti, kur dar nebuvo: Albanijoje, Antarktidoje, ir tai, ko gero, viskas. Gyvenimo džiaugsmu trykštanti moteris prisipažįsta, kad kandūs rusų oro linijų stiuardesės žodžiai prieš daugelį metų jai tapo savotišku įkvėpimo šaltiniu, užkūrusiu vidinį variklį, kuris visu pajėgumu ją į priekį varo iki šiol. Tiesa, dabar keliauti jai jau sunkiau nei jaunystėje, tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma: „Kai buvau jauna, keliavau į pačias tolimiausias pasaulio šalis. Visada galvoju taip: kol dar galiu, keliauju kuo toliau, darau beprotiškus dalykus. Kai būsiu visai sena, keliausiu po Italiją, nes ten yra daugybė vietų, kurių dar nemačiau. Pasilieku jas desertui.“

Panašiai galvoja ir vežimėlyje sėdinti raseiniškė Irena Perminienė, spėjusi apkeliauti visus pasaulio žemynus. Kaip ir italei I.Robolotti, jai lengviau išvardyti šalis, kuriose dar nėra buvusi, bet vis tiek reikėtų gerai panagrinėti žemėlapį.

57-erių I.Perminienei tvirto žemaitiško būdo ir optimizmo galėtų pavydėti kiekvienas. Vežimėlyje ji jau daugiau nei keturi dešimtmečiai – nuo dvylikos, kai paauglę mergaitę ištiko kojų paralyžius, sukeltas stuburo smegenų uždegimo.

Tačiau ji niekada nepasidavė, o šiandien yra viena geriausių neįgaliųjų sportininkų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje: I.Perminienė yra keturiskart Europos ir keturiskart pasaulio rankų lenkimo čempionė. Praeityje ji nuolat dalyvaudavo ir neįgaliesiems vežimėliuose skirtuose maratonuose užsienyje – tradicinę 42 km 195 m distanciją įveikdavo ne kojomis, o rankomis, visus tuos kilometrus ridendama vežimėlį finišo link. Maratonuose moteriai taip pat pavyko iškovoti ne vieną laimėjimą.

Raseiniškė taip pat yra rutulio stūmimo pasaulio vicečempionė, 2011 m. pasaulio neįgaliųjų sporto žaidynių Jungtiniuose Arabų Emyratuose laimėtoja, o Pekino parolimpinėse žaidynėse lengvosios atletikos turnyre ji užėmė šeštą vietą. Vos kelių žingsnių iki pergalės sportininkei pritrūko ir Naujojoje Zelandijoje vykusiame pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate, kuriame užėmė ketvirtą vietą.

I.Perminienė sako, kad svarbiausia – įveikti baimę ir negalvoti, kas bus, jeigu nepavyks. Tačiau „Veido“ kalbinti vienokią ar kitokią negalią turintys žmonės prisipažįsta, kad ne vienam jų drąsos prireikia ne tik užkariaujant pasaulį, bet ir kaskart išeinant į gatvę.

Ar išeitumėte į gatvę užrištomis akimis?

Raudonai lūpas pasidažiusios panelės su aukštakulniais, smagiai kaukšinčios Dariaus ir Girėno gatve, nėra neįprastas Vilniuje vaizdas. Jos sustoja prie sankryžos, linksmai pasišnekučiuoja, o praleidusios automobilius pereina gatvę ir pasuka link pastato su užrašu „Naujasis teatras“. Kad šios merginos – neregės, praeiviai nė nenutuokia: jos neišsiduoda, nors puikiai žino: vos keli žingsniai į šoną, ir gali tekti prašyti aplinkinių  pagalbos. Tokiam iš pažiūros nerūpestingam pasivaikščiojimui puikiai žinomu maršrutu reikia nemažai drąsos – kaip ir vaidybai, muzikavimui, mokymuisi.

„Jei neįgalusis išeina į visuomenę, daro karjerą, pasiekia pripažinimą savo srityje, vadinasi, tai yra dvasiškai labai stipri asmenybė. Pirmiausia turi susigyventi su savo negalia, kad ji tau nebetrukdytų, nustoti gailėtis savęs, ir tik tada gali eiti į priekį. Kai tai padaryti pavyksta, negalia visiškai nebebūna kliūtis siekti norimų tikslų“, – tvirtina Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė.

Kaip tai svarbu, ji gerai žino iš savo asmeninės patirties. Būdama vos dvejų R.Kavaliauskaitė susirgo meningokokine infekcija ir buvo atsidūrusi prie mirties slenksčio. Liko gyva, bet neįgali – ją ištiko kairės pusės paralyžius.

Nepaisant to, R.Kavaliauskaitė susitaikė su savo negalia, baigė du aukštuosius ir tapo vienos didžiausių neįgaliuosius vienijančių nevyriausybinių organizacijų vadove. „Kartais pagalvoju, kad sveika gal ir nebūčiau tiek pasiekusi – ko gero, būčiau dabar laimingai ištekėjusi eilinė namų šeimininkė“, – svarsto ji.

Nežinia, kaip likimas būtų susiklostęs ir Vytautui Mateikai, kuris, būdamas dvidešimtmetis, pateko į automobilio avariją ir nuo tada, jau beveik 20 metų, sėdi vežimėlyje. Tiksliau, ne sėdi, o eina, bėga, šokinėja, šoka, skraido. Aišku viena: jeigu ne negalia, jis nebūtų tapęs sportinių šokių vicečempionu, o prieš šešerius metus nebūtų buvęs pripažintas sumaniausiu Lietuvos vartotoju – šio vardo nusipelnė po ilgų ir galiausiai sėkme pasibaigusių ginčų su oro bendrove, pradanginusia V.Mateikos vežimėlį.

Ką tik grįžęs iš kelionės po Ispaniją ir Portugaliją, jis jau planuoja kitą kelionę ir lenkia pirštus pasakodamas apie veiklą laisvalaikiu: „Nuolat buriuoju, slidinėju, žaidžiu lauko tenisą. Iš to, ką esu išbandęs, – vėjaratis, sklandytuvas, ledrogės, šokiai.“

Pasirodo, norint tai galima daryti ir Lietuvoje: slidinėti neįgalieji gali ir Liepkalnyje, ir Druskininkuose. Prieš kelias dienas Lietuvoje žmogus su negalia pirmą kartą šoko parašiutu – jaunas verslininkas iš Kauno Justas Džiugelis tai padarė su instruktoriaus iš Portugalijos Mario Pardo pagalba.

Yra manančiųjų, kad taip turiningai gyventi sugeba tik vienas kitas negalią turintis žmogus, tačiau Lietuvoje šimtai neįgaliųjų vaidina teatre, buriuoja, vadovauja įmonėms, dirba advokatais.

Regėjimo negalią turintis advokatas Jonas Vaškevičius įsitikinęs, kad visos galimybės ir apribojimai slypi tik žmogaus galvoje. „Jei užsidarysi, atsiribosi, gyvenimas su negalia bus labai liūdnas. Todėl reikia mažiau savęs gailėti, nemanyti, kad esi kažkoks kitoks, neužsidaryti tarp keturių sienų“, – sako vyras, kuriam studijų metais mokytis buvo net sudėtingiau nei dabartiniams negalią turintiems studentams. Nebuvo nei tokių priemonių, nei technologijų, kokių esama dabar. „Tačiau aš apie tai per daug negalvojau“, – pasakoja Vilniuje savo advokatų kontorą turintis J.Vaškevičius.

Tai, kad negalia netrukdo įgyvendinti ambicijų, liudija ir vežimėlyje sėdinčio bendrovės „Intersurgical“ direktoriaus Sigito Žvirblio pavyzdys. Jis jau žinomas ne tik Pabradės miestelyje, kuriame veikia jo vadovaujama per tūkstantį darbuotojų turinti įmonė, bet ir visoje šalyje: 2009 m. savaitraščio „Veidas“ sudaryta ekspertų komisija S.Žvirblį išrinko Metų vadovu.

Neįgaliųjų Naujojo teatro, kuriame vaidina ir žaviosios merginos ryškiai raudonomis lūpomis, įkūrėja Svetlana L.Zemleckienė įsitikinusi, kad viskas priklauso nuo to, kur savo požiūrį nukreipsi – į galią ar į negalią: „Aš pati septynerius metus vargau, kol sužinojau apie techniką, kompensuojančią regėjimo trūkumą. O šiandien jau galiu ir skaityti, ir rašyti. Ir iš aplinkos, iš mūsų teatro pavyzdžių pastebiu, kad dauguma neįgaliųjų, kurie kabinasi, – ir užsikabina. Tada jų gyvenimas visiškai pasikeičia, jie tampa kūrėjais įvairiose srityse.“

Kaip tai įgyvendinti praktiškai, galėtų papasakoti verslininkas ir dainininkas Vytautas Matuzas, mūsų šalyje labiausiai žinomas iš realybės šou „Lietuvos talentai“. Jis jau daugybę kartų sakė, o „Veidui“ dar kartą pakartojo: jei reikėtų keistis su kuo nors gyvenimais – gauti sveiką kūną, bet kitokį likimą, jis niekada nesutiktų. Informacinių technologijų įmonę įkūręs ir jai daugiau nei dešimtmetį jai vadovaujantis V.Matuzas save įvairiose srityse išbandyti ir talentų ieškoti ragina visus žmones ir džiaugiasi, kad tarp neįgaliųjų esama ir genijų, ir menininkų, ir garsių rašytojų, ir nepaprastų aukštumų pasiekusių sportininkų ar talentingų kompozitorių.

Vienu tokių pretenduoja tapti dvyliktokas Raigardas Daraganas – regėjimo negalią nuo gimimo turintis vaikinas, kuriam meilės muzikai, o galbūt ir nepaprasto talento galėtų pavydėti net garsiausi kompozitoriai ir pianistai.

Absoliučią muzikinę klausą turinčio neregio vaikino „arkliukas“ – džiazo improvizacija, o tai duota tikrai ne kiekvienam gabiam muzikui. Jo mama, pasiaukojamai gyvenanti, kaip pati sako „du viename gyvenimą“, pripažįsta, kad negalią turinčiam žmogui talentus atskleisti ir svajones įgyvendinti nėra paprasta – jį riboja labai daug išorinių veiksnių. Vieni jų įveikiami, kiti – ne visada. Štai viename jaunųjų kompozitorių konkurse trečius metus iš eilės laiminti neregė mergaitė, pasak Raigardo mamos, – ypač talentinga, tačiau jai kliudo tai, kad ji negali užrašyti natų, tad jos kūriniai kitiems atlikėjams neprieinami. O štai Raigardas naudojasi programa, kuri jo sukurtus kūrinius beveik visais atvejais leidžia užrašyti natomis.

Nepažįsta spontaniškumo

Tačiau yra daugybė kitų dalykų, kurie Raigardui dėl jo negalios taip pat neprieinami. Ir tai ne vien savarankiškas pasivažinėjimas motociklu, bet ir paprasčiausias pasivaikščiojimas nepažįstamomis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis.

Spontaniškas pasivaikščiojimas, kur akys veda, – daugeliui neįgaliųjų nepasiekiama svajonė. „Tu visą laiką iš anksto turi numatyti savo maršrutą. Negali spontaniškai klajoti po miestą. Tiesa, aš vienas išvažiuoju ir į Gedimino prospektą, ir kitur, bet vis tiek nevažiuoju ten, kur žinau, kad nepritaikyta. Jei keliauju kažkur toliau, irgi ruošiuosi, pasiklausinėju rekomendacijų. O jei noriu spontaniškumo, važiuoju su kitais žmonėmis, kurie prireikus padės užlipti keletą laiptų, – pasakoja V.Mateika, pripažindamas, kad lengva jam kalbėti, kol tebėra jaunas ir pilnas energijos. – Vienišesnis, vyresnis, silpnesnis žmogus, turintis negalią, susiduria su daug daugiau problemų.“

I.Robolotti prisimena, kad prieš kelis dešimtmečius lankydamasi Botsvanoje ir Zimbabvėje nesuko galvos dėl nepatogumų. Jai buvo nesvarbu, kad teks miegoti palapinėje, o apie kokios nors infrastruktūros pritaikymą nebuvo net kalbos. Juokdamasi ji prisimena, jog labiausiai tuomet baiminosi, kad naktį į palapinę neįlįstų hienos ir neapgraužtų jai kojų, tačiau jos tik nušvilpė turistės „tualetą“ – puoduką, kurį ji visur tampydavosi su savimi.

„Dabar tai atrodo beveik neįtikėtina. Jau daug ko nebegaliu padaryti, nes esu vyresnė, silpnesnė, man reikia daugiau patogumų ir pritaikymo. Šiuo požiūriu lengviausia keliauti po Europą ir JAV. Ypač JAV“, – sako I.Robolotti, prisimindama, kaip maloniai ją nuteikė Šiaurės Amerikoje specialiai neįgaliesiems nutiesti keliai, net sudėtingai pasiekiamuose turistiniuose objektuose įrengti keltuvai, begalinis aplinkinių atidumas ir pagalba.

Pasak ponios Ines, jei turi elektrinį vežimėlį, JAV gali nusigauti bet kur. Pritaikyti ir beveik visi viešbučiai, tik vienas kitas – netinkamas žmonėms su negalia. Europoje šiek tiek blogiau: neįgaliesiems, pasak I.Robolotti, tinka maždaug trečdalis visų viešbučių. Lietuvoje, jos subjektyviu vertinimu, šis procentas neviršija ir dešimties, o turistinio sezono įkarštyje viskas tampa dar sudėtingiau, nes visi neįgaliesiems pritaikyti kambariai būna rezervuoti.

Pritaikymas – tik dėl pliusiuko

„Kita vertus, Šiaurės Amerikoje nėra senamiesčių, nėra tūkstantmečius siekiančios architektūros. Tad tenka rinktis, ar važiuoti komfortišku greitkeliu, ar dardėti akmenimis grįstu Vilniaus senamiesčiu“, – argumentų lyg ir Vilniaus naudai pateikia I.Robolotti.

Vis dėlto jai kelionė po Baltijos šalis atskleidė kitą mūsų regiono aspektą: nei lietuviai, nei latviai nėra įpratę prie judėjimo negalią turinčių turistų, tad kelis kartus italė pasijuto kaip kadaise „Aeroflot“ lėktuve.

„Su savo pagalbininke Rūta mes labai ilgai planavome kelionę po Baltijos šalis, nagrinėjome, kuriose vietose kurie viešbučiai pritaikyti neįgaliesiems. Nepaisant to, sunkumų vis tiek kilo“, – pasakoja I.Robolotti, kuri be jokio išankstinio patikrinimo visuomet vyksta tik lankyti pilių. Ji žino: jeigu nepavyks patekti vidun, tai bent pamatys vidinį kiemą, o jei ir ten nepaklius, tai bent pasigrožės pilimi iš išorės.

Visi kiti objektai, pavyzdžiui, muziejai ar viešbučiai, reikalauja detalaus pasirengimo. I.Robolotti iš patirties kitose šalyse žinojo, kad be kitų pagalbos vežimėliu nebūtų galėjusi ne tik pasivažinėti akmenimis grįstomis Vilniaus ar Rygos senamiesčių gatvelėmis, bet ir patekti į kai kuriuos objektus, besididžiuojančius ženkleliu „Pritaikyta neįgaliesiems“.

Ji atkreipia dėmesį, kad jei Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje parašyta, jog viešbutis pritaikytas neįgaliesiems, tai reiškia, kad jis tikrai pritaikytas, kad jame yra visko, ko reikia. Lietuvoje, Estijoje tokių rasti beveik neįmanoma.

V.Mateika pritaria, kad daugelyje neįgaliesiems neva pritaikytų viešbučių vis išlenda koks nesusipratimas: tai dušas nepritaikytas, tai tualetas, tai prie lovos neprivažiuosi vežimėliu. Tačiau yra ir jokiomis taisyklėmis neapibrėžtų, tačiau savotiškai nemaloniai nuteikiančių dalykų. Pavyzdžiui, neįgaliesiems pritaikyti kambariai beveik visuomet yra vienviečiai. „Tarsi iš anksto visiems aišku: jei esi neįgalus, tai būtinai vienišas“, – stebisi V.Mateika, prisimindamas, kad keliaujant su širdies drauge jiems ne kartą teko nakvoti atskiruose viešbučio kambariuose.

„Kaune viskas buvo tikrai siaubinga. Viešbutyje „Amberton“ buvau iš anksto rezervavusi kambarį neįgaliesiems, o kai atvykome, mums pasakė, kad kambarys ketvirtame aukšte ir pastatas dar be lifto. Kai pareiškiau, kad į šį kambarį neturiu galimybės užvažiuoti, administratorė nenoromis, mums ilgai reikalaujant, paskambino savininkui ir jis leido duoti kambarį apačioje“, – vieną nemalonesnių nutikimų iš kelionės prisimena šiaip jau optimizmu trykštanti ir viską šviesiomis spalvomis piešianti I.Robolotti.

Tiesa, kartu su turistų grupe, kurioje buvo ir I.Robolotti, po Baltijos šalis keliavęs Remigijus Garška atkreipia dėmesį, kad ponia Ines pritaikymą neįgaliesiems vertino subjektyviai: pritaikytos jai pasirodė vietos, kuriose žmonės ją šiltai sutiko, palydėjo, patarė. „Ši kelionė puikiai įrodo, kad paprastas žmogiškumas labai dažnai atperka nepatogų laiptelį. Kartais paprasto dėmesio labai trūko, nors buvo ir itin malonių pavyzdžių“, – prisimena R.Garška, paminėdamas kelis Lietuvą neįgalių keliautojų akyse reabilituojančius pavyzdžius.

Štai pamatęs, kad plauks negalią turinti moteris, laivo kapitonas Ventės rage jai visai kelionei paskyrė asistentą, savo pagalbą siūlė ir pats kapitonas. O Pažaislio vienuolyno darbuotoja ne tik lydėjo, bet ir bene pusvalandį atsidėjusi italei pasakojo vienuolyno istoriją.

„Kad ir kaip būtų, viešbučiai, gatvės, muziejai – visa tai svarbu, tačiau svarbiausia, kad tik dėl pliusiuko pritaikymu neįgaliesiems nesigirtų mokslo įstaigos. Manau, nėra nieko svarbiau nei galimybė neįgaliems žmonėms siekti išsilavinimo, nes tai gali iš esmės pakeisti jų gyvenimą“, – neabejoja kadaise Milane teisės studijas baigusi I.Robolotti.

Svajonė mokytis

Kiekvienais metais į Lietuvos aukštąsias mokyklas įstoja ne tiek ir daug – apie 200–300 specialių poreikių turinčių studentų.

Raigardo svajonė – mokytis Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Šiemet šią svajonę jis pabandys įgyvendinti, nors kliūčių laukia nemažai. „Jei Raigardas mokysis akademijoje, jam turės būti specialiai pritaikyta programa. Tokia galimybė yra, tačiau viskas priklauso nuo akademikų“, – šiokį tokį nerimą išduoda Raigardo mamos balsas.

Pianistas, mokytojas ekspertas Romualdas Lukošius, kuriam Raigardas per visą karjerą yra pirmas negalią turintis mokinys, viliasi, kad dėstytojams pakaks geranoriškumo ir stiprybės: „Svarbu, kad žmogus norėtų, siektų, eitų į priekį. Dėl šių savybių su Raigardu kai kuriais požiūriais dirbti net lengviau nei su kitais mokiniais.“

Žinodamas, kad kiekvienas duris gyvenime jam reikia atidaryti pačiam, Raigardas apie ateitį kalba labai atsargiai: „Toli neplanuoju. Pirmiausia reikia baigti mokyklą, tada įstoti mokytis toliau. Dar vėliau? Labiausiai norėčiau dirbti tarp sveikų žmonių, peržengti Aklųjų ir silpnaregių sąjungos ribas. Galbūt kada nors dirbsiu įrašų studijoje, kursiu muziką. Tikiu, kad viskas įmanoma.“

Raigardas tikisi, kad „Aerofloto“ stiuardesė, kadaise nesupratusi, kodėl neįgali moteris trankosi po pasaulį ir kelia visiems rūpesčių, šiandien ne tik neištartų tokių žodžių, bet ir taip nebegalvoja.

R.Daraganas sako kartais vis dar susiduriantis su tokiu požiūriu, tačiau, jo nuomone, tikro talento jokie pikti žodžiai ar žvilgsniai negali sužlugdyti ir uždaryti tarp keturių sienų. O kartais skrydis tokiu „Aeroflot“ lėktuvu netgi gali paskatinti visam pasauliui įrodyti, ko esi vertas ir kiek daug gali padaryti be rankų, kojų, akių, – visas šias „smulkmenas“ atperka išdidi žmogaus dvasia.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...