2016 Vasario 08

Neglamūrinė Lietuva

Dusetų fenomenas: gyventojų mažėja – menininkų daugėja

veidas.lt

 

Petro Malūko nuotr.

Aušra LĖKA

„Ne, – net nelaukdamas klausimo nukerta išskirtiniausiu Lietuvos dailininku tituluojamas Šarūnas Sauka ir priduria: – Atsiprašau, tikrai nieko nebus. Atsisveikinam gražiuoju, kol gražiai kalbu, nes galiu pradėti keiktis.“ Belieka pridurti: ir kas galėtų abejoti.

Savo namų Dusetose, kur jau 26 metus jis kūrena krosnį ir tapo, duris Š.Sauka sutinka atverti tik prispaustas jo parodos, prie kurios Vilniuje jau kelios savaitės nutįsusios eilės, dienraščiui rėmėjui. Bet Dusetų privalumas prieš Vilnių, kad čia nereikia laukti 18 metų, kad pamatytum Š.Saukos kūrybą. „Čia Sauka, ir čia, ir čia“, – rodo vietos dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas.

P.Malūko nuotr.

Ir nors vos 240 gyventojų turinčio vieno mažiausių (šešto nuo apačios) Lietuvos miestų herbe – trys žirgai, labiau atitiktų realybę, jei šioje trejybėje būtų ne tik žirgas, su kuriuo kitonykščiams labiausiai asocijuojasi Sartų žirgų lenktynių ant ledo išgarsintos Dusetos, bet ir dar du neatsiejami Dusetų triptiko dėmenys – mūza ir žuvis. Tiesa, jei tapytume Dusetų paveikslą a la Sauka, bet ne turinio, o detalių gausybės požiūriu, jų čia būtų į valias, nes dusetiškiai tikrai „su cinkeliu“.

Dusetų triptiką verta pradėti nuo fenomenalaus fakto: gyventojų čia, kaip ir daugumoje panašių miestelių, mažėja, tačiau mažėjant gyventojų menininkų tik gausėja.

Prie Dusetų prilipusiame Užtiltės kaime, beje, keturiskart didesniame nei pačios Dusetos, gyvenantis Š.Sauka – be abejonės, pats garsiausias dusetiškių menininkas, nes ir visoje Lietuvoje garsesnių už jį kažin ar yra. Bet jis čia – ne vienintelis mūzos tarnas.

P.Malūko nuotr.

Dusetų triptikas: 1. Mūzos

Dusetų galerijos gildijos narių – apie trisdešimt: apie dvidešimt dailininkų ir apie dešimt fotografų. Ar kam tekę girdėti apie liliputinį provincijos miestelį su tokia meno žmonių koncentracija? Vos atkūrus Nepriklausomybę, kai visur galvojo, kaip pramisti, Dusetose imta steigti dailės galerija, o giliausios šių laikų ekonominės krizės metais buvo perkirpta kultūros centro atidarymo juostelė. Mažame miestelyje TOKS kultūros centras (tikrai vertas rašyti didžiosiomis raidėmis, nes jis didžiulis, prifarširuotas moderniausių technologijų) iš pradžių net pasirodė it koks provincijoje paklydęs didmiesčio moderniosios architektūros egzempliorius. Gal tai europinių lėšų, kuriomis jis pastatytas, švaistymas, nes kam tokie rūmai miesteliui, kuriame gyvena 240 žmonių (šiandien jau gal net mažiau, nes naujausiame laikraštyje „Dusetos“ – ir jį miestelis turi – skelbiama, kad iš Dusetų anapilin iškeliavo dar keturi dusetiškiai)?

P.Malūko nuotr.

Kultūros centro Dusetų dailės galerijos (toks susijungusių kultūros centro ir dailės galerijos oficialus pavadinimas) vadovas dailininkas ir fotografas A.Stauskas pirmas, bet tikrai ne paskutinis Dusetose pirmiausia pataiso: Dusetos – ne miestelis, o miestas, mat turi miesto statusą. Bet nuo gimimo dusetiškis pripažįsta: per pastaruosius du šimtmečius Dusetose niekada nebuvo tiek mažai gyventojų. „Dusetos nyksta kaip ir visos Lietuvos miesteliai – tyliai ir graudžiai. Kai mokiausi mokykloje, joje buvo 800, dabar apie 300 vaikų“, – apgailestauja A.Stauskas.

Pačiose Dusetose gyventojų mažiau nei gimnazijoje mokinių, mat šie suvažiuoja iš visos Dusetų seniūnijos, kuriai priklauso aplinkiniai kaimai bei gyvenvietės, pavyzdžiui, prie Dusetų prilipęs Užtiltės kaimas, kuriame gyvena per tūkstantį žmonių.

Bet – unikalu – Dusetose ne tik dar išgyvenusi gimnazija, bet ir meno mokykla – savarankiška, ne rajono meno mokyklos filialas, nes savarankiško statuso praradimas dažnai ženklina agonijos pradžią. O į praėjusią savaitę kultūros centre vaidintą Kauno dramos teatro spektaklį susirinko beveik 200 žiūrovų – ir ne dykai, o pirkusių 6 eurus kainavusį bilietą.

„Svarstėme, ar surinksime tiek, bet jei geras renginys, atvažiuoja ir iš kaimyninių kaimų ar net iš Utenos, Zarasų, Ignalinos, Rokiškio – gerai, kad esame 35–40 km nuo šių miestų, tad toks spindulys – mūsų veiklos zona“, – skaičiuoja A.Stauskas.

Juolab ir tokio didžiulio – 1,3 tūkst. kv. m ploto su 14 darbuotojų – kultūros centro kaip Dusetose kiti gali tik pavydėti. 250 vietų salėje vyksta koncertai, spektakliai, o per visą scenos langą nuleidus ekraną dusetiškiai, kaip kokie sostinės kinomanai, čia žiūri „Kino pavasario“ filmus. Žiūrovų salės kėdžių konstrukcija tokia, kad jos gali „suvažiuoti“ padarant erdvę šokių pasirodymams ar čia rengiamoms tarptautinėms šaškių varžyboms.

P.Malūko nuotr.

„Stengiamės, kad čia būtų visko – ir popso, ir teatro, ir klasikinės muzikos, ir paskaitų. Turime ugdyti tam tikrą estetinį skonį. Klasikinės muzikos koncertai būna ir be bilietų, kad žmonės tik ateitų. Kai išgirsta gyvą grojimą, sako, negalvojom, kad klasikinė muzika taip įdomu“, – džiaugiasi A.Stauskas.

Ne kartą Dusetose lankėsi sostinės teatras „Lėlė“. Dabar buvo atvažiavęs beveik savaitei – ne tik vaidino, bet ir surengė lėlių parodą, edukaciniuose užsiėmimuose vaikus mokė pasigaminti lėles.

Štai kokia vien praėjusios savaitės renginių išklotinė: antradienį Kauno dramos teatras, ketvirtadienį spektaklis vaikams, penktadienį giesmių popietė – vietos chorų pasirodymai, dar vyko visuotinis regiono neįgaliųjų draugijos susirinkimas, vietos saviveiklininkų repeticijos.

Bet nors ir bilietus į renginius pardavinėja, ir nuomoja salę, ir konkursus dėl įvairių projektų finansavimo laimi, centras iš šių lėšų neišsilaikytų – tai Zarasų savivaldybės įstaiga ir pagrindinės išlaidos apmokamos iš jos biudžeto.

A.Stauskas juokiasi prisiminęs, kaip jo klasės draugas, apžiūrėjęs dar tada tik statomus kultūros rūmus, pasakė, puiku, tik viena bėda: kad taip Dusetose gyventų nors 15 tūkst. gyventojų.

Tad, žinoma, Virgilijų Noreiką ar fortepijono virtuozą iš JAV Aleksandrą Palei, į kurio koncertą Vilniuje nebuvo lengva patekti, kitas įžymybes atboginti į geografiniu požiūriu gilią provinciją – įspūdinga. Bet kaip rasti dvi šimtines provincijos žmonių, kurie nuo parduotuvių prekystalių ar galvijų aplinkiniuose kaimuose atsitrauktų paklausyti klasikinės muzikos ar ateitų į dailės parodą?

P.Malūko nuotr.

Į šį retorinį klausimą A.Stauskas turi konkretų atsakymą: nuo 1972-ųjų beveik 30 metų Dusetų mokykloje buvo sustiprintas dailės mokymas. Viskas prasidėjo nuo asmenybių: į mokyklą atėjo dirbti menotyrininkas Raimondas Gapšys, dabar jau 75-erių garsus dailės pedagogas, ir ėmėsi iniciatyvos sustiprintai mokyti vaikus dailės. Taip į Dusetas atvažiavo dailininkai Romualdas Pučekas, grįžo mokytojauti tuometį Dailės institutą baigę bendraklasiai Eugenijus Raugas ir A.Stauskas, kiti. Mokykloje dailės mokė šeši septyni mokytojai, buvo po penkias šešias dailės pamokas per savaitę, per dailės pamokas klasės net buvo dalijamos – dalis mokėsi tapybos, kiti keramikos ar menotyros.

P.Malūko nuotr.

Sustiprinto dailės mokymo mokykloje tikslas buvo ne parengti dailininkus profesionalus, o ugdyti visapusiškai išsilavinusius žmones, turinčius gerą dailės krypties išprusimą. Kai apie 2000-uosius sustiprintas dailės mokymas buvo panaikintas, nes „neįsirašė“ į naują reformą – profiliuotą mokymą, kad neišnyktų dailės tradicijos, prie Dusetų muzikos mokyklos įsteigtas ir dailės skyrius. Dabar muzikos skyriaus moksleivių gal 70, dailės – per 100, vadinasi, daugiau nei kas antras gimnazijos moksleivis dar mokosi ir menų. Meno mokykla gyvuoja, nes dabartinės moksleivių kartos tėvai baigę sustiprintą dailės mokymą, tad ir savo vaikus nori lavinti.

„Tai ir yra atsakymas, kodėl Dusetose nieko nestebina čia dešimtmečius kuriantys menininkai, jų plenerai, stovyklos ar 20 metų veikianti dailės galerija. Nuo mažens lavinta žmonių karta meną priima natūraliai, kaip esybę, ir taip nori lavinti ir savo vaikus“, – neabejoja A.Stauskas. O nuo mažens su dailės pasauliu gyvenantiems žmonėms nesvetima bus ir muzika ar teatras. Atrodytų, paprastas receptas ugdyti kultūringus žmones. Gaila, kad nedažnas.

Mokyklos dailės mokytojai tapo ir pamatu Dailės galerijai, prieš du dešimtmečius prasidėjusiai nuo kuklių parodėlių deputatų kambaryje seniūnijoje. Galerija sutraukė ir Dusetų krašte gyvenančius, ir iš čia kilusius ar čia sodybas turinčius menininkus. Šarūnas ir Nomeda Saukos čia grįžo į Nomedos senelių namus. Š.Sauka Vilniuje 18 metų savo parodos nerengė, o Dusetose surengė ir personalinę, ir visada dalyvauja metinėse parodose, kur eksponuoja savo didžiules drobes, pasak A.Stausko, ribojamas vieno parametro, kad pro trobos duris tilptų. Beje, visa Saukų šeima – meno žmonės: gimnazijoje dailę dėstanti Nomeda – tapytoja, Saukų duktė Monika menotyrininkė, sūnus Mykolas – skulptorius, jo darbas – dar viename mažam miesteliui unikaliame objekte – skulptūrų parke, įrengtame ten, kur lig tol buvo dusetiškių morkų ir burokėlių lysvės.

Keramikai Violeta ir Virgilijus Gasparaičiai atsikėlė į sodybą prie ežeriuko Antažiegės kaime iš Vokietijos, Leipcigo. Skulptorius ir tapytojas Algirdas Gaižauskas į Dusetas atsikraustė iš Vilniaus.

Prie Dusetų menininkų gildijos prisidėjo grafikas Arvydas Každailis, Fausto Kiršos tėviškėje netoli Dusetų praleidžiantis didžiąją vasaros ir rudens dalį, ir prie Dusetų sodybą turintis stiklo menininkas iš Panevėžio Remigijus Kriukas.

Bene tituluočiausia Dusetų fotografė – dailės galerijoje dirbanti Normantė Ribokaitė, surengusi 19 personalinių parodų ir laimėjusi daugybę Lietuvos ir tarptautinių fotografijos laurų.

Taip pamažu kūrėsi Dusetų fenomenas: gyventojų mažėjant menininkų vis daugėjo.

Beje, Dusetų kraštas – visais laikais buvo mūzų palytėtas: iš čia kilę poetai Paulius Širvys, Antanas Vienažindys, Antanas Strazdas, kalbininkas Kazimieras Būga, kompozitorius Juozas Gruodis. Dabar Dusetas garsina dusetiškiai broliai aktorius Algis Latėnas ir kompozitorius Faustas Latėnas.

Mūzos dosnios Dusetų kraštui: liaudies meną čia kuria ir kitus jo moko amatų centrą Dusetose įsteigęs medžio skulptorius Erikas Čypas. Akordeonus čia plėšo Juozo Švedo vadovaujami muzikantai. O kaip tiksliau nei „Atgaiva“ galėjo pasivadinti literatų klubas.

Dusetų triptikas: 2. Žirgai

Dusetų dailės galerijoje atidaryta tradicinė, šiemet dešimtoji, žirgo dailėje paroda liko vienintelis Sartų šventės ženklas: žiema pajuokavo nutirpdžiusi ledą – lenktynių nebus. Tad vis tiek susiruošusiems šį savaitgalį paiškylauti Dusetose teks tenkintis tapytais žirgais.

Pasakoti apie Dusetas nepaminint žirgų – tas pats, kas iš Paryžiaus panoramos ištrinti Eiffelį. Juk būtent šimtametės žirgų lenktynių tradicijos išgarsino Dusetas toli už nedidelių miestelio ribų, jas kartą per metus, Sartų lenktynių dieną, pagal gyventojų skaičių praplėsdama iki didmiesčio, ne ką mažesnio nei Alytus – Dusetų seniūnas Saulius Kėblys pasakoja, kad rekordinis lenktynių žiūrovų būrys buvęs per 50 tūkst.

Bet Dusetose žirgai – ne tik Sartų lenktynėse: čia jų visur apstu – nuo žemaitukų Sartų žirgyne iki raudonų žirgų trijulės Dusetų herbe, medinių ar akmeninių miestelio skulptūrų parke ir dailės galerijoje. Planuota jų išskaptuoti ir iš ledo, bet jo neliko net lenktynių trasai hipodrome.

Pasak seniūno, lenktynes ant Sartų ežero ledo jau reikia užmiršti visam gyvenimui. Anksčiau buvo šaltesnės žiemos, ir tai traktorius kartą atvažiavo valyti trasos, įlūžo ir paskendo. Ežeru pratekanti Šventosios upė plauna ledą iš apačios, tad nebūtų rizikos, jei ledo storis siektų kokius 45 cm, o sausio pabaigoje tebuvo 18 cm.

Besirengdami lenktynėms tris savaites kasdien iš Sartų ežero dusetiškiai traukė vandenį ir pylė ant hipodromo tako. Bet dvi dienos lietaus niekais paleido visą darbą. O žirgai brangūs, kas rizikuos juos paleisti į tokią „pliūrą“, likusią iš tako. Kaip ir neberizikuoja leisti nemokantiems vadelioti. „Nereikia daryti parodijos. Brazauskas parodė „pavyzdį“ – daugiau niekas nebando“, – į klausimą, ar prasineša kada su žirgeliu lenktynių trasa, atsako seniūnas, primindamas Algirdo Brazausko fiasko, kai jis, panoręs išbandyti savo gebėjimus vadelioti, įlėkė į žiūrovų tribūną.

Tad šiemet ir pora ristūnų, Lietuvos žirgyno Sartų skyriuje rengęsi startams ant ledo, liks neparodę, ką geba.

Bet didžiajai daugumai Sartų žirgelių lenktynės nė motais – žirgyne auginami žemaitukai netinkami varžytis su ristūnais, nes ne tokie greiti, nors nuo jų Sartų lenktynės ir prasidėjo – ūkininkai suvažiavę su savo darbiniais arkliukais ir lenktyniaudavę ant Sartų ežero. Tiesa, prieš porą metų buvo ir specialus tik žemaitukų važiavimas.

Iš viso šiandien Sartų žirgyne žvengia 204 žirgai, iš kurių 196 žemaitukai. Monopolis, Maršrutas, Moskitas – vardai suteikiami pagal mamos vardo pirmą raidę, tad žirgyno darbuotojams tenka būti krikštatėviais, o „broliukams“ ir „sesutėms“ sugalvoti vardus iš tos pačios raidės reikia fantazijos.

Žirgyno misija, remiama ir valstybės, išlaikyti žemaitukų veislės genofondą. Specialistai įvertina kiekvieną žirgelį, ir kergiami tik geriausi, kad būtų išsaugota lietuviška veislė.

Bet ne tie laikai, kai žemaitukais lietuviai nuo Baltijos iki Juodosios jūros nujojo, ir ne tie, kai tvirtą, ištvermingą, nereiklų pašarui, nediduką – apie pusantro metro ūgio žemaituką darbui pirko.

Žirgyno vadovas Kęstutis Svilas, žirgyne dirbantis jau 35 metai, pasakoja, kad dabar jų paklausa sumažėjusi – per metus parduoda apie penkiasdešimt, daugiausia nebe ūkininkams, o kaimo turizmo sodyboms, daugiau pramogai. Vienas žemaitukas kainuoja iki tūkstančio eurų.

Žirgai, galima sakyti, dusetiškiams duoda ir darbo. Neskaičiuojant Dusetų menininkų darbo valandų juos kuriant iš molio, medžio, akmens, metalo ar tapant drobėje ir visų Dusetų žmonių triūso rengiantis Sartų lenktynėms, žirgai – nuolatinis darbdavys dešimčiai dusetiškių: tiek jų dirba Sartų žirgyne.

Dusetų triptikas: 3. Žuvys

Bet didžiausias Dusetų darbdavys – žuvys. Ne, turiu galvoje ne ant ežerų ledo sutūpusius žvejus ar šiltesniu metų laiku iš valtelių nukarusius meškerykočius, nors ežerai apie Dusetas net oficialiai taip ir vadinami – žvejų rojus. Ir čia ne kokia metafora – Dusetos laimėjo Aplinkos apsaugos ministerijos „Žvejybos rojaus“ konkursą ežerams įžuvinti.

Pusšimtį dusetiškių visus metus maitina „Vasaknų žuvys“. Tai didžiausia ir sparčiausiai besiplečianti seniūnijos įmonė ir, kaip pasakoja prieš trisdešimt metų ją įsteigęs Algirdas Šiukščius, sustoti neketinama. Štai pernai su europinių fondų pagalba pastačius žuvies cechą čia žuvys pereina visą ciklą – nuo inkubatoriaus iki stalo. Planuojama pirkti įrangą kulinarijos cechui, iš savo išaugintų žuvų gaminti kulinarinius gaminius, konservus.

Cechas perdirba tik pačių užaugintą žuvį, o asortimentas tikrai didelis – eršketai, upėtakiai, plačiakakčiai, karpiai, amūrai, seliavos. Naujausia įranga, pavyzdžiui, filetavimo mašina – čekšt, ir nukerti žuviai galvą, specialiu šepečiu išvalomi viduriai, šeimininkių svajonė – aparatas kaulams išimti, moderni rūkykla. Kur įmanoma, procesai kompiuterizuoti. Beje, į cechą žuvis patenka po dviejų savaičių dietos: pasirodo, tiek nemaitinta žuvis išskirtinai gardi, kuo nė neabejoja nuolatiniai jos pirkėjai firminėse „Vasaknų žuvų“ parduotuvėse Utenoje ir čia pat, Vasaknų, kaime.

Dabar Vasaknų žuvys auga 480 ha užimančiuose savuose ir dar 640 ha išsinuomotuose tvenkiniuose ir visur – natūraliame tekančiame vandenyje: pavasarį tvenkinius užpildo vandeniu iš Indrajų ežero, iš Šventosios, o rudenį jį išleidžia atgal. A.Šiukščius sako, kad tokiame vandenyje užaugintų žuvų skonis nepalyginamas su išaugintos recirkuliacijos sistema veikiančiuose tvenkiniuose.

Auginti žuvis – ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. A.Šiukščius pasakoja, kad pirmiausia mailius įleidžiamas į nedideles talpas paaugti, o pavasarį žuvininkams sava sėja – mailius vežamas į „pradinukų“ tvenkinius. Čia per vasarą maitinamos žuvytės rudenį vėl sugaudomos ir vežamos žiemoti į kitas talpas, iš kurių pavasarį perkeliamos jau į dvimečių žuvų tvenkinius. Rudenį žuvys vėl išgaudomos ir dar kartą peržiemojusios patenka į „ganyklas“, kur trejų metų žuvis jau tinkama prekybai. Maža to, jei kokia liga, tenka imtis profilaktinio gydymo, nes kiekvienai žuvytei, kaip žmogui ar gyvuliui, nesuleisi vaistų.

Žuvį nelengva ne tik užauginti, bet ir parduoti. „Atsirado rinka, sako, duok šimtą tonų. O juk žuvies neužauginsi per metus – reikia trejų, tad reikia turėti ir metinukų, ir dvimetinukų, ir jau trimečių – visą įsuktą ratą“, – žuvų verslo specifiką atskleidžia „Vasaknų žuvų“ vadovas ir savininkas.

Per metus įmonė parduoda gyvų karpių apie 400–500 t, eršketų apie 100 t. Beveik pusė karpių keliauja į Lenkiją, kur tradicinis lenkiškas karpis ant kalėdinio lenkų stalo dažnai būna vasakniškis.

Ar kiaurą dieną aplink žuvis besisukiojančiam „Vasaknų žuvų“ vadovui dar norisi žuvį valgyti? „Ir pats su meškere ant ledo ir šiemet sėdėjau, ešeriukų sugavau, moku žuvį ir sutvarkyti, ir pagaminti, ir valgyti mėgstu“, – sako ne tik stambiausias Dusetų seniūnijos darbdavys, bet ir renginių, įvairių iniciatyvų rėmėjas. Beje, vien naujasis cechas atsiėjo apie 2 mln., dar skaičiuojant litais, iš kurių europinės paramos tebuvo 300 tūkst., kitus reikėjo pridėti savus. Bet A.Šiukščius juokiasi paklaustas, ar žuvys jį padarė milijonieriumi – sako, ką uždirba, tą investuoja ir dar kiek prisideda paremdamas Dusetų mokyklą ar renginius. „Juk savas kraštas“, – savo dosnumą paprastai motyvuoja verslininkas.

Ypatingos Dusetų žmonos

Vis dėlto Dusetų vaizdą sunku įtalpinti į triptiką – tam labiau tiktų garsiausio dusetiškio Š.Saukos paveikslų formatas ir detalių įvairovė. Beje, vaikštinėdama po miestelį nejučia dairiausi atpažįstamų iš jo paveikslų veidų – jei jau vištas dailininkas tapo „iš natūros“, tai žmonių figūroms juo labiau turėtų kas pozuoti tais retais atvejais, kai žmogus Š.Saukos paveiksle – ne jo paties veido. Bet tapytojo modelių sutikti neteko.

Kaip ir apskritai miestelio gatvėse sutikome vos vieną kitą žmogų. Vis dėlto nors nuo XVI a. pradžios minimos Dusetos dabar akyse nyksta, bet tai tikrai ne kaimas, o miestas: čia centrinėse gatvėse net senesnės statybos namai – miestietiški, dideli – ne įprastiniai miestelių tvoromis atsitvėrę privatūs namukai su darželiu į paradinę pusę ir daržo lysvėmis bei vištide į vidinę. Seniūnija gavo net 11,4 mln., skaičiuojant litais, vien vandentiekio ir nuotekų sutvarkymui, tad namelių su širdele čia irgi nereikia dairytis.

Beje, seniūnas išduoda paslaptį, kaip Dusetoms pavyksta gauti ES pinigų: sako, kur reikia, mes – kaimas, kur reikia – miestas, tad pavyksta pasinaudoti visomis įmanomomis programomis. Jau dešimtmetį čia seniūnas S.Kėblys džiaugiasi ir dusetiškių vienybe: kiti panašaus dydžio miesteliai suskilę į kelias bendruomenes, o čia veikia štai tokia – Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalka.

Beje, Dusetose ir pramogos – miestietiškos: čia ne tik klesti menai, bet yra ir teniso kortai, gal čia auga ir Lietuvos futbolo viltys, bent jau mergaičių futbolo žvaigždžių čia esama nacionalinės reikšmės. O sporto tradicijos – ne ant pliko lauko: aktyvaus sporto klubo „Ainiai“ ištakos – nuo 1963 m., kai čia buvo ištisas melioratorių miestelis su sportiškais vyrais.

Vis dėlto iliuzijų, kad Dusetos vėl taps miestas ne tik pagal oficialų statusą ar kad susigrąžins sovietinės okupacijos metais trumpai turėtą rajono centro poziciją, neturi niekas. Ironizuojant galima sakyti, kad čia perspektyviausias Franko Kruko verslas: miniatiūriniame miestelyje – net dvi šarvojimo salės. Nenuostabu: per visą seniūniją pernai gimė 5, o mirė 56 žmonės. Prieš devynerius metus visoje seniūnijoje gyveno 3,4 tūkst., o dabar 2,5 tūkst. gyventojų. Beje, net beveik penktadalis darbingo amžiaus žmonių – bedarbiai ir, neabejoja seniūnas, dalis jų – ne todėl, kad darbo nėra.

Tiesa, vasarą Dusetose gyventojų skaičius beveik patrigubėja, kai prie ežerų į savas ar kaimo turizmo sodybas sulekia gamtos pasiilgę didmiesčių žmonės. Bet tiek tos lietuviškos vasaros – nebent jei visuotinis klimato atšilimas prailgins gero oro sezoną. O Sartų lenktynės tik vienai dienai per metus Dusetas padaro visos Lietuvos žiemos sostine. Bet va palijo kelias dienas – ir po sostinės šlovės.

Juokaujant galima sakyti, kad ne sezoninių, o nuolatinių gyventojų Dusetoms prisivilioti kol kas sekasi tik dusetiškių moterų dėka. Juk net garsusis Š.Sauka čia, kaip sakoma, užkuriomis: Dusetos – jo žmonos gimtinė. N.Saukienė, taip pat dailininkė, mokanti dailės Dusetų gimnazijoje, pasakoja, kad čia gyveno jos seneliai, o Dusetos buvo miestelis su normalia ligonine, kurioje buvo ir chirurginis skyrius, ir gimdymo namai, kur ir ją pačią pagimdė. Nors paskui Nomeda gyveno Vilniuje, ten baigė mokyklą, tuometį Dailės institutą, o jos mama lig šiol Vilniuje tebegyvena, bet tais laikais tokiems kaip jiedu su vyru, baigusiems institutą, gauti butą Vilniuje nebuvo galimybės. Tad išvažiavo vienai vasarai į Dusetas ir liko – dabar jau bus 26 metai, tiek pat, kiek sūnui.

Planavo – kai vaikams reikės eiti į mokyklą, išvažiuos. Bet paskui nutarė, kad pradinę vaikai gali baigti ir čia, juolab čia ramiau, saugiau. Bet abu vaikai čia baigė ir vidurinę mokyklą, kurios mokytojai geri, vaikai valstybinius egzaminus šimtukais išlaikė.

„Ir vis atrandam pasiteisinimų nieko nekeisti. Toks laikinumo jausmas – tarsi gyvenam laikinai, tad nieko labai keisti nereikia. Taip, matyt, ir nugyvensim, – šypsosi N.Saukienė. – Jaunimui čia nyku, nebent vasarą linksmiau, kai galima maudytis. Bet mes turime savo kampą, turime kur dirbti, mums daugiau nieko ir nereikia.“

Juk visur žmonės gyvena. Vilniuje mano, kad provincija – kaimiečiai, runkeliai. Bet jei gyveni ten, kur runkeliai, nebūtinai runkeliu tapti. „Čia labiau širdingi žmonės, jei tau reikia, atrakins vaistinę ir sekmadienį. Tas tai nuostabu“, – sako N.Saukienė.

Kita dusetiškė čia prisiviliojo kitos srities įžymybę – parasparnių čempioną Tadą Grinevičių, greitai tapusį čia savu. Net bažnyčios klebonas surengia parasparnininko sveikinimus naujų pergalių proga, mat jis – ir bažnyčios choro giedotojas.

Dusetose, žmonos gimtinėje, dabar gyvena ir septyniolika metų Lietuvos generalinei urėdijai vadovavęs Benjaminas Sakalauskas, dabar Rokiškio urėdas. Galima sakyti, kad ir Vilniuje dirbdamas viena koja jis buvo likęs čia, beveik kas savaitgalį važiuodavęs į prie Dusetų puoselėjamą sodybą su žvėrinčiumi. Prieš penkiolika metų B.Sakalauskas čia atsivežė pirmuosius kelis dėmėtuosius, kelis tauriuosius elnius, dar danielių ir muflonų. Dabar žvėrinčiuje apie keturiasdešimt gyventojų – ne tik paganyti akis šeimininkams ir su ES fondų parama įrengtos jų kaimo turizmo sodybos svečiams – dalį žvėrių Sakalauskai parduoda. Auga danielių paklausa ir ne tik dėl mados juos auginti – kai prasidėjo šernų ligos, medžiotojai danielius išleidžia į savo medžioklės plotus.

Tiesa, nei kaimo turizmo, nei žvėrinčiaus aritmetika pliuso neduoda, skaičiuoja urėdas, bet, sako, atgaiva – žiūri į žvėris ir viskas, kas susikaupia per savaitę, atlėgsta.

Beje, B.Sakalauskas iki karjeros Vilniuje buvo Zarasų rajono meras. Grįžęs į Dusetas jis vėl išrinktas į Zarasų rajono tarybą, net į merus kalbino pretenduoti, bet jis pats tokių planų neturėjęs, sako, dabar taryboje atstovaująs kaimiškajai rajono daliai, siekia, kad renginiai ir pinigai nenusėstų tik rajono centre. O dusetiškiai, jo vertinimu, net aktyvesni už pačius zarasiškius. Dusetose ne tik įsteigta pirma provincijoje dailės galerija – ir Sąjūdį bene vieni pirmųjų rajone įsteigė, ir Nepriklausomybės laikų paminklą atstatė.

Beje, B.Sakalauskas – ir su jo paties pagalba sukurtos dailės galerijos fotografų gildijos narys. Pirmą fotoaparatą „Zorkij“ –  nenaują, bet neprastą – tėvukas nupirko, kai jis buvo kokių šešiolikos, šeimai gyvenant tremtyje Sibire. O prieš kokius penkerius šešerius metus vėl paėmė fotoaparatą į rankas. Aistringas medžiotojas dabar pasakoja, kaip nuo kokios trečios nakties iki paryčių gali budėti krūmuose, kad fotoobjektyvu sumedžiotų gerą kadrą.

Štai tokius neeilinius vyrus kaip Š.Sauka, T.Grinevičius ar B.Sakalauskas ir kitus užkuriomis į Dusetas atvežusios dusetiškės, matyt, – tikrai neeilinės moterys: priešingu atveju už ką jas kasmet vyrai tradicinėse tarptautinėse žmonų nešiojimo varžybose ant rankų temptų?

Bet negali dėti vilčių vien į tai, kad dusetiškės čia parveš gyventojų. Tad Dusetų seniūnas tikisi, kad bent jau dešimt penkiolika esamų padės sulaikyti nuo išvažiavimo planuojamas statyti mėsos ir pieno apdirbimo cechas. Gal prie vietos žmonių gerovės prisidės, jei bus patenkinta Dusetų ir kelių aplinkinių vietovių paraiška gauti turizmo traukos vietovės statusą. Tiesa, dar reikia prie Sartų ežero įrengti kempingą, dviračių, riedučių, pėsčiųjų takus, apšvietimą.

O pramogoms ir linksmybėms dusetiškiams fantazijos netrūksta: kas vidurvasarį čia net tris dienas skamba kraštiečių šventė su muzika, fejerverkais, sporto varžybomis, prieš porą metų Dusetos garsėjo ir vėžių gaudymo varžytuvėmis.

Ką švęsti dusetiškiai turi. Kad tik liktų kam švęsti.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...