2016 Gegužės 14

Kitu kampu

Drausti negalima leisti

veidas.lt

Aušra LĖKA

Tikrai pigių oro linijų „Air Asia“ lėktuvui leidžiantis Bandar Seri Begavane skrydžių palydovė greitakalbe įspėja, kad mirties bausmė neišvengiama, jei į Brunėjų įsiveši nedeklaruotų medikamentų. Kiek švelnesnės bausmės už nelegaliai įsivežtas cigaretes ar alkoholį.

Jei vaistai tau būtini, o be cigarečių neištversi (mat legaliai jų nusipirkti šioje valstybėje negalima), teks mokėti tokį muito mokestį, kad gali įtikėti, jog cigaretės auksinės kaip didžiosios Sultono Omaro Ali Saifudino mečetės stogas ar sultono rūmai.

Deja, kitos šios ilgiausio pasaulyje pavadinimo sostinės vietos auksu nežiba. Nors galėtų. Mat nedidukė valstybė turi naftos ir gamtinių dujų išteklių. Tačiau visos iki vienos degalinės šalyje valdomos „Shell“ – tikrąjį Brunėjaus auk­są valdo britų ir olandų bendrovė.

Sul­tonas Haji Hassanal Bolkiah Mu’izzaddin Wad’daulah dar yra ir premjeras, ir gynybos, ir užsienio reikalų, ir finansų ministras, trijų Brunėjaus universitetų kancleris.

Sultonato gyventojai gerai žino, kas čia leidžiama, kas draudžiama ir kur tai galima įsigyti nelegaliai, ką gali šnekėti, o ką apsimesti ne­eg­zistuojant arba apsimesti egzistuojant, pa­vyz­džiui, parlamentą, nors rinkimų į jį nėra. O sul­tonas Haji Hassanal Bolkiah Mu’izzaddin Wad’daulah dar yra ir premjeras, ir gynybos, ir užsienio reikalų, ir finansų ministras, trijų Brunėjaus universitetų kancleris. Jam skirtame muziejuje išeksponuota kiekviena jo vestuvių ceremonijos detalė, tiesa, nelabai pabrėžiant kurių. Apie naujausią, bet jau buvusią trečiąją žmoną – televizijos žvaigždę iš Malaizijos, santuoką su kuria buvo bandoma nuslėpti, o pas­kui ji, sklido gandai, bandė nugvelbti sultonišką­sias regalijas, eksponatų nepateikiama, net viešai nekalbama, nebent smarkiai apsidairius, ar nėra įtartinų ausų.

Net 5,5 mln. gyventojų miestas-valstybė-sala labiau garsėja ne bausmėmis, o neprilygstama švara, neprilygstamų konstrukcijų dangoraižiais.

Vos už poros valandų skrydžio nuo Badar Seri Begavano esantis Singapūras taip pat garsėja kaip draudžiantis viską – kramtyti kramtomąją gumą, nusispjauti, valgyti ar gerti viešoje vietoje, rūkyti ne konkrečiai tam skirtoje vietoje. Tiesa, singapūriečiai tikina, kad bausmės labiau skirtos atgrasyti, nei nulupti nuo tavęs paskutinį kailį šiemet ir vėl brangiausiu pasaulyje miestu pripažintame Singapūre. Ir tai veikia! Tad šis vos 45X25 km teritorijos (ketvirtadalis jos dirbtinai supilta), bet net 5,5 mln. gyventojų miestas-valstybė-sala labiau garsėja ne bausmėmis (taip pat ir čia tebegaliojančia mirties bausme), o neprilygstama švara, neprilygstamų konstrukcijų dangoraižiais, niekam pasaulyje nepasivejama bendrojo išsilavinimo kokybe, aukšta gyvenimo kokybe, turtingais ir ilgaamžiais gyventojais.

Beje, priešingai nei Brunėjus, Singapūras sa­vo naftos neturi nė lašo, tačiau ją perdirba ir ja prekiauja. O lėktuvui pakilus virš miesto-valstybės-salos atsiveria dar viena Singapūro teritorijos dalis: vanduo aplink salą nusėtas nesuskaičiuojamo kiekio krovininių laivų, nes ši liliputinė valstybė – pervežimų vandeniu gigantė.

Kvala Lumpūro centre parduo­tuvėje aiškiai parašyta: alkoholis parduodamas tik ne musulmonams.

Su Brunėjumi (taip pat Indonezija) tą pačią Bor­neo salą besidalijanti Malaizija irgi sklidina drau­dimų, bet ne tokių drastiškų. Malaizijoje, kuri, kaip visos šios trys Pietryčių Azijos šalys, – religijų ir tautų katilas, musulmonų apie 60 proc., tačiau moterų su burka čia pa­matysi vie­ną kitą ir net parduotuvėse nesunkiai nusipirksi alaus ar vyno (tiesa, nekuklia kai­na: 0,5 l alaus – 4 eurai, butelis pigiausio vy­no – 11 eurų). Bet Kvala Lumpūro centre parduo­tuvėje aiškiai parašyta: alkoholis parduodamas tik ne musulmonams.

Beveik būčiau patikėjusi vietinių dorovingumu, jei nebūtume turėję rytinio skrydžio: pasaulio aukščiausių pastatų dvynių „Pet­ro­nas“ link vedančioje gatvėje ketvirtą ryte dar vi­su grožiu skeryčiojosi tikrai nei europietiško, nei indiško, tad greičiausiai vietos gymio pusnuogės ryškiai dažytos merginos.

UNESCO miesto suvenyruose, atvirukuose ar ant marškinėlių vyrauja ne britų tvirtovės vaizdas, o lietuvio piešiniai ant Džordžtauno senamiesčio sienų.

O jau kitoje Malaizijos pusėje, netoli Tai­lan­do esančios Penango salos sostinėje Džordž­tau­ne, į UNESCO sąrašą įtrauktame dėl išsaugotos žavingos kolonijinės architektūros (už ją ačiū kolonizatoriams britams), turistai su žemėlapiukais pėsčiomis ar dirbtinėmis gėlėmis apipintais rikšų vežimaičiais juda ne pagal pastatų, o pagal piešinių ant jų išsidėstymą. Džordžtaunas garsėja gatvės menu – piešiniais ant sienų. Nustebsite kieno – Lietuvoje gimusio dabar trisdešimtmečio dailininko Er­nes­to Zacharevičiaus. Žinoma, negali nė lyginti su Vilniaus Solomonu, tačiau vis dėlto ar mūsų tautietis, jei pabandytų pradžiuginti Vilnių savo pasaulinės šlovės sulaukusiais piešiniais ne specialiame renginyje (gatvės meno festivalyje jis piešė ant buvusio „Lie­tu­vos“ kino teatro), negautų baudos? O štai kitur tai sugebama padaryti miesto vizitine kortele ir remti vietos verslą, nes UNESCO miesto suvenyruose, atvirukuose ar ant marškinėlių vyrauja ne britų tvirtovės vaizdas, o lietuvio piešiniai ant Džordžtauno senamiesčio sienų.

Tad kur padėti kablelį dilemoje „Drausti negalima leisti“, jei draudimais aptekęs Sin­ga­pūras tapo ne tik dabarties, bet ir ateities mo­der­naus pasaulinio centro su išsilavinusiais, svei­­kais, ilgaamžiais, turtingais, keliomis kal­bo­­mis kalbančiais (čia tarp keturių valstybinių kalbų – ir anglų) žmonėmis simboliu, o jo netolimas kaimynas Brunėjus lig šiol – lyg iš dabartinio sultono prosenelio laikų?

Palikime Pietryčių Azijos valstybėms pa­čioms spręsti, kur dėti kablelį. Tačiau kur dėti jį mums? Nusileidus Vilniaus oro uoste ir sė­dus į marš­rutinį miesto autobusą visi keleiviai tik susigūžia, kai artimiausioje stotelėje įlipę du čigonų taboro klientai atsisuka stipraus alaus bambalį ir perrėkdami variklio gausmą da­lijasi savo gyvenimo „iššūkiais“. O susiruošus pasidžiaugti atgimusia gamta tenka sukti akis ir nosį nuo šiukšlių krūvų.

Gal tikrai ne ten dedame kablelį, jei bandymai su žeme sulyginti narkotikų korpostą baigė­si klyksmais apie žmogaus teises? Ir kodėl ne pas mus yra taip, kaip Vakarų Europoje, kur iki skutelio iščiupinėjamos ne vietoje numestos šiukšlės, kol atrandama nuoroda į jų savininką, ku­riam susimokėjus baudą noras šiukšlinti praeina am­žiams?

Galų gale kodėl estai, o ne mes, sugebėjo pa­gal moksleivių pasiekimus per kelerius me­tus pasiekti pasaulio geriausiųjų dešimtuką? La­bai tikėtina, pakėlus švietimo lygį neprireiktų nė draudimų ar milžiniškų bausmių, nes išsilavinęs žmogus nei spjaudosi gatvėje, nei kramtomąją gumą kur priklijuoja. Bet tam reikia apsispręsti, norime būti Baltijos Singapūru ar Brunėjumi.

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...