2016 Kovo 02

ES iššūkiai

Didžioji Britanija kaip Europos migrena

veidas.lt

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Telefonu į skambučius ištisą dieną atsiliepianti Londono investicinio fondo CQS konsultantė jau įprato, kad skambinantieji pirmiau pasiteirauja ne apie paslaugas, o apie tai, ar ši kompanija tikrai palaiko Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES idėją.

Būti kurioje nors stovykloje – „už“ arba „prieš“ – privalu. O prekes, paslaugas, te­levizijos kanalus ar net jogurtą prekybos centre irgi galima rinktis pagal šį kriterijų, mat daugelis kompanijų ar jų vadovų neslepia simpatijų vienam ar kitam Didžiosios Bri­ta­nijos scenarijui. Garsios firmos šiais žodžiais puo­šia pavasario-vasaros kolekcijų marškinėlius, o Londono senamiestyje galima nusipirkti „už“ arba „prieš“ puodelį.

Gerai, kad šie dūžta, nes nuomonę pakeisti dar nevėlu – iki referendumo dėl likimo Eu­ropos Sąjungoje liko beveik keturi mėnesiai. Tačiau šalis, kuri skaldo Europą, pati yra su­skilusi.

Ne veltui Prancūzijos politikas Charles’is de Gaulle’is (1890–1970), vos išgirdęs apie Di­džiosios Britanijos norą stoti į Europos Eko­nominę Bendriją (EEB), iš karto nukirsdavo: „Non, non, non.“ Jis neabejojo, kad įsileidusi britus Bendrija įsitaisys nesibaigiančią migreną. Ir buvo visiškai teisus.

Amžina paauglystė

Šis prancūzų politikas, kuris, beje, būtent Didžiojoje Britanijoje išlaukė, kol baigsis An­tra­sis pasaulinis karas, nejuto britams didelės simpatijos, nes laikė juos savanaudžiais ir ga­linčiais bet kada išduoti dėl asmeninės naudos.

Taip jau buvo nutikę: iš pradžių su prancūzais kovęsi vienoje sąjungoje, vėliau britai be skrupulų sunaikino Prancūzijos laivyną tik dėl to, kad jis galbūt būtų stojęs vokiečių pusėn. Ch.de Gaulle’is to niekada nepamiršo, o pasinaudojęs proga atkeršijo dukart: būdamas Prancūzijos prezidentas, 1963 m. sausio 14-ąją vetavo pirmąjį Didžiosios Britanijos prašymą priimti ją į EEB.

Lygiai taip pat jis pasielgė ir su antruoju prašymu, kurį atmetė 1967 m. lapkričio 27-ąją.

Didžioji Britanija į Bendriją įstojo tik 1973-iaisiais, kai Ch.de Gaulle’is jau buvo atsistatydinęs. Ir iš karto pradėjo šokdinti Europą kalbomis apie galimą pasitraukimą: kaip protestuojanti paauglė ji nuolat trankė durimis ir reikalavo išskirtinio dėmesio.

Praėjus vos dvejiem metams Didžiojoje Bri­­tanijoje jau buvo surengtas referendumas dėl narystės EEB, tąkart pasibaigęs referendumo sumanytojų leiboristų nusivylimu: 1975-aisiais rinkėjai 67 proc. balsų pritarė tolesnei šalies narystei Bendrijoje.

Tačiau britų politikai nenustygo. Narystės ES klausimas visuomet buvo tiek leiboristų, tiek konservatorių rinkimų kampanijų, jų tarpusavio rietenų ir vyriausybių griuvimo dalis.

„Užtat pasitraukimas iš Bendrijos jau nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos tapo savotiška britų obsesija, varomąja jėga. Ypač populiariojoje žiniasklaidoje ir tam tikruose konservatorių partijos sluoksniuose“, – rašo „The Guar­dian“.

Žvelgiant ES akimis, Jungtinė Karalystė vi­suomet buvo labiausiai entuziazmo stokojanti Bendrijos narė. Britų požiūriu, jai sekėsi ge­riausiai: išvengė narystės euro zonoje, išsireika­lavo didesnės finansinės naudos ir vis tiek sugebėjo išlikti įtakinga Bendrijos nare.

„I want my money back!“

1979-aisiais Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher ištarė garsiąją frazę „I want my money back!“ (Grąžinkite mano pinigus!) – pareikalavo, kad Britanijai būtų grąžinta dalis jos įmokų į Bendrijos biudžetą. Ir suprato, kad griežtais žodžiais galima daug ką nuveikti.

Dar po dešimtmečio, 1988 m. rugsėjo 20-ąją, M.Thatcher rėžė dar įsimintinesnę kalbą Belgijos mieste Briugėje ir tapo tikra Europos euroskeptikų motina. Ji pareiškė, kad Europos integracija turi ne didėti, o mažėti.

Šia logika britai vadovaujasi iki šiol, nors visa Europa tarsi juda priešinga kryptimi – dar didesnės integracijos link, kuri angliškai vadinama „ever closer union“.

Antai 1992 m. vasario 7 d. integruotis nusiteikusi Europa pasirašė Mastrichto sutartį. Tik ne Britanija. Tąkart ji užsitikrino išlygą, kad neprivalės įsivesti bendrosios Europos valiutos. Praėjusį penktadienį po dviejų dienų ir vienos beveik nemiegotos nakties Didžiosios Brita­ni­jos premjeras Davidas Cameronas iš Briuselio į Londoną parvežė pluoštą naujų ES privilegijų, šįsyk pavadintų „specialiuoju statusu“. ES sutiko pakeisti kai kurias sutartis, ir nebeturės teisės jos versti prisijungti prie didesnės politinės integracijos ES.

Be to, Didžioji Britanija ir Europos Sąjunga praėjusią savaitę susitarė ne tik dėl bendrų prin­­cipų, bet ir dėl keleto labai konkrečių detalių, kurios gali paliesti ir kai kuriuos Didžiojoje Britanijoje gyvenančius, o ypač – tik planuojan­čius čia atvykti lietuvius. Jų šalyje yra ma­žiau­siai 95 tūkst., o vien Londone – apie 40 tūkst.

Sutarta, kad britai galės taikyti vadinamąjį avarinį stabdį, jei nebesusidoros su imigrantų antplūdžiu. ES jiems suteikė išimtinę teisę septynerius ateinančius metus riboti priemokas (angl. „in work benefits“) naujai į šalį atvykstan­tiems mažai uždirbantiems ES piliečiams, pavyzdžiui, lietuviams. Konkrečiam asmeniui toks ribojimas galiotų ketverius metus.

Be to, gimtojoje šalyje likusiems imigrantų iš neturtingesnių ES šalių vaikams bus mokamos mažesnės vaikų išmokos nei britams ir turtingesnių kitų ES šalių piliečiams, nes bus įvesta išmokų indeksacija pagal pragyvenimo lygį. Šis punktas kol kas bus taikomas tik naujiems atvykėliams, o nuo 2020 m. – visiems tokias pa­šal­pas gaunantiems asmenims.

Šių ir daugelio kitų dovanų D.Cameronas gavo po kelerius metus trukusio šou, kurio ar­tistai aiškino paliksią ES ir pasmerksią Ben­driją pražūčiai.

Prancūzijos prezidentas Francois Hollan­de’as dar bandė imituoti griežtą Ch.de Gau­lle’io toną, bet jo mekenimo niekas negirdėjo. ES lyderiams labiau rūpėjo greičiau išsiųsti D.Cameroną namo, kol šis nesugalvojo dar dau­giau reikalavimų.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Do­nal­das Tuskas, kurį britų reikalavimai varė į ne­viltį, po Briuselyje pasibaigusių derybų „Twit­ter“ paskyroje džiaugsmingai parašė vieną vienintelį sakinį: „Atrodo, kad britai lieka.“

Ir tai jau antras atvejis per porą metų, kai grasinimai ES padeda „išsimušti“ dvejopus stan­dartus. Graikijai buvo leista visus vedžioti už nosies ir neatiduoti skolų, Didžiajai Brita­ni­jai – įsivesti savo tvarką, nesuderinamą su ki­toms ES narėms galiojančiomis taisyklėmis.

Pagal tokią logiką šantažo galėtų imtis net Lie­tuva, jeigu diplomatiškai sužaistų savo geo­gra­finės padėties korta, o už nepasitraukimą iš „fron­to“ pareikalautų, pavyzdžiui, leidimo vėl ati­daryti Ignalinos AE.

Bet čia reikia ne tik geros kortos, bet ir ilgamečių tradicijų, kuriomis britai gali pasigirti kaip niekas kitas Europoje, bei nepaprasto lankstumo.

Ragins pasilikti

Antai grįžęs iš Briuselio D.Cameronas iš karto pradėjo kampaniją už pasilikimą ES, ra­gin­damas piliečius būtent taip balsuoti jo pa­ties sugalvotame referendume dėl tolesnės na­rystės Bendrijoje. Ir sako, kad pasitraukimas Britanijai būtų tikra katastrofa.

Ir jokios veidmainystės, nors 2013 m. sausio 23 d. D.Cameronas pats garsiai ir viešai pažadėjo surengti referendumą dėl Britanijos na­rystės ES, jeigu kitus visuotinius rinkimus laimės jo Konservatorių partija. Tiesa, tokį pa­ža­dą davė spaudžiamas koalicijos partnerių – kraštutinių dešiniųjų UKIP.

Tačiau po pergalės rinkimuose referendumo nauda ėmė tikėti ir pats D.Cameronas. Kuo baigsis ši premjero užvirta košė, nuspręs britai. Kol kas jie pasidaliję maždaug per pusę, nors ES bando guostis, kad sveikas protas ir narystės naudos suvokimas nugalės.

Šiuo klausimu nesutaria net D.Camerono vyriausybės nariai, kuriems buvo leista laisvai rinktis, kurią stovyklą palaikyti. Penki iš jų jau paskelbė balsuosią už Britanijos pasitraukimą. Tokios nuomonės yra ir maždaug trečdalis Konservatorių partijos parlamentarų.

Vienas įtakingiausių už pasitraukimą agituojančių konservatorių šiandien yra ekscentriškasis Londono meras Borisas John­so­nas, pareiškęs, kad kol kas kalboms apie pasitraukimo naudą jis neturįs laiko, tačiau jau netrukus visiems paaiškinsiąs, kur čia šuo pakastas.

Gerai, kad daug kas jį laiko tiesiog populistu juokdariu. Blogai, kad dar daugiau britų jį norėtų matyti vietoj D.Camerono ir viliasi, jog Borisas taps naujuoju Konservatorių partijos lyderiu.

Į „už“ ir „prieš“ stovyklas toliau pirmais an­trais skaičiuojasi, kas tik moka skaičiuoti iki dviejų. Beje, skaičiavimas nuomonę irgi gali pakreipti į vieną ar kitą pusę. Antai Di­džiosios Britanijos bankai, dar neseniai svarstę, kuri stovykla jiems parankesnė, dabar vieningai pa­sisako už tolesnę narystę Bendrijoje. Mat D.Ca­­meronas jiems parvežė fantastišką dovaną: jokių europinių suvaržymų, jeigu tik jie įsikūrę Londone. D.Cameronui pavyko išsiderėti, kad šalies ekonomikos varikliu laikomas bankinis sektorius „nebūtų diskriminuojamas“, nors iš tiesų tai reiškia, jog bus diskriminuojami visų kitų ES šalių bankai.

Užtat seras Michaelas Hintze’as, kuriam priklauso straipsnio pradžioje minėtas investicinis fondas CQS, ir toliau palaiko „Brexit“. Žinoma, ne dėl to, kad nemyli Europos. Jis do­vanų iš Briuselio negavo, bet prekybos akcijomis bendrovėms, tokioms kaip milžinė CQS, vienintelis būdas nusikratyti įvairių ES po 2008-ųjų krizės primestų veiklos ribojimų, yra pasitraukimas iš Bendrijos.

Manoma, jog tai gali duoti tokios didelės naudos, kad M.Hintze’as, kuris ir šiaip yra žinomas filantropas, konservatorių kampanijai „Vote Leave“ ketina paaukoti labai daug pinigų. O sėkmės atveju – padidinti atlyginimus telefonu viršininko pažiūras klientams dėstančiai operatorei. O jos šansai, kaip sako britai, yra „fifty-fifty“.

Svarbiausi ES ir Didžiosios Britanijos susitarimai

Didžiajai Britanijai suteikiama teisė į „avarinį stabdį“ dėl pašalpų mokėjimo mažai uždirbantiems imigrantams pirmuosius ketverius jų gyvenimo šalyje metus. Jis būtų taikomas esant „išskirtiniam“ imigracijos mastui. Tačiau tokią teisę šalis turės tik septynerius metus.

Pašalpos už vaikus imigrantams iš kitų ES šalių, kai vaikai gyvena savo gimtosiose šalyse, bus mokamos atsižvelgiant į tos šalies pragyvenimo lygį. Šis punktas bus iš karto taikomas naujiems atvykėliams, o nuo 2020 m. – visiems tokias pašalpas gaunantiems asmenims.

Numatomi ES sutarčių pakeitimai, kuriais remiantis Jungtinė Karalystė negalės būti verčiama prisidėti prie didesnės politinės integracijos ES.

Didžiosios Britanijos istorija Europos Sąjungoje

2016 m. vasario 19 d. Didžiajai Britanijai suteikiamas „specialusis statusas“ Europos Sąjungoje. Paskelbiama referendumo dėl narystės ES data – birželio 23-ioji. D.Cameronas pradeda kampaniją už pasilikimą Bendrijoje.

2015 m. gegužės 7 d. D.Camerono konservatoriai per visuotinius rinkimus parlamente užsitikrina aiškią daugumą. Taip atveriamas kelias referendumui dėl Britanijos narystės Europos Sąjungoje ateities.

2013 m. sausio 23 d. D.Cameronas pažada surengti referendumą dėl Britanijos narystės ES, jeigu kitus visuotinius rinkimus laimės jo Konservatorių partija.

2004 m. balandžio 20 d. proeuropietiškų pažiūrų leiboristų premjeras Tony Blairas paskelbia ketinimą surengti referendumą dėl Europos konstitucijos. Prancūzija ir Danija tam sutrukdo.

1993 m. liepos 23 d. Konservatorių partijoje įsiplieskus dideliems nesutarimams dėl Europos inte­gracijos ir Mastrichto sutarties, Britanijos premjeras Johnas Majoras skelbia balsavimą dėl pasitikėjimo jo vyriausybe.

1992 m. vasario 7 d. pasirašoma Mastrichto sutartis, lemianti tolesnę Europos integraciją. Britanija užsitikrina išlygą, kad jai nereikės įsivesti bendrosios Europos

valiutos.

1988 m. rugsėjo 20 d. M.Thatcher pasako įsimintiną kalbą Belgijos mieste Briugėje, kuria vėlesni euroskeptikai remsis, pasisakydami už mažesnę Europos integraciją.

1979 m. lapkričio 30 d. M.Thatcher pareikalauja, kad Britanijai būtų grąžinta dalis jos įmokų į Bendrijos biudžetą, ir ištaria garsiąją frazę „I want my money back!“ (Grąžinkite mano pinigus!)

1975 m. birželio 5 d. per referendumą dėl narystės EEB Didžioji Bri­­tanija nubalsuoja „taip“ šiek tiek didesne nei 67 proc. balsų persvara.

1973 m. sausio 1 d. Didžioji Britanija pagaliau priimama į EEB kartu su Airija ir Danija, kai Ch.de Gaulle’is jau buvo atsistatydinęs iš prezidento posto.

1963 m. sausio 14 d. Prancūzijos prezidentas generolas Ch.de Gaulle’is vetuoja Didžiosios Britanijos prašymą. Lygiai taip pat jis pasielgia ir su antruoju prašymu 1967 m. lapkričio 27-ąją.

1961 m. rugpjūčio 9 d. Didžioji Britanija, vadovaujama konservatorių premjero Haroldo Macmillano, pateikia pirmąjį oficialų prašymą stoti į Europos Ekonominę Bendriją (EEB).

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...