2013 Liepos 15

Zenonas Streikus

“Didžiausią įtaką vaiko elgesiui ir asmenybės formavimui daro ne tėvai, o mokykla”

veidas.lt


Niekada negyvenome taip gerai, kaip dabar, tačiau psichiatrai ir psichoterapeutai skambina pavojaus varpais, kad psichikos ligų klinikose dar niekada nebuvo ir tiek daug pacientų.

Statistika rodo, kad dramatiškai daugėja žmonių, kurie problemų sprendimo ieško lėtai save naikindami alkoholiu arba pakeldami prieš save ranką. Apie tai, kas vyksta su mūsų psichika ir kokių esama būdų situacijai keisti, kalbamės su psichologu-psichoterapeutu, savivaldybių mokymo centro “Dainava” direktoriumi Zenonu Streikumi.

Z.Streikus: Šiandien dejonės tapo mūsų visuomenės bendravimo ženklu, nes jei nepadejuoji, kažkaip keistai atrodo. Pasaulio psichikos sveikatos ekspertai prognozuoja, kad jau 2020 m. psichikos ligos ims pirmauti penkių ligų, dėl kurių netenkama darbingumo, sąraše. Be to, žmonių, sergančių psichikos ligomis, skaičius aplenks netgi sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis skaičių. Ir iš tikrųjų mes visi jaučiame, kad visuomenė tampa dirglesnė, daugėja žmonių rūškanais veidais, matyti, kad jie viduje kalbasi su savimi, o kai kurie – net ir balsu.
Nors matome tai, einame ne ten, kur turėtume, tai yra visus resursus metame patologijai šalinti, bet mažai ką darome, kad ta patologija neįsiveistų. Juk jei skatintume pozityvių minčių ir poelgių kryptį, situacija iš esmės pasikeistų.
Beje, pozityviosios psichologijos proveržis įvyko tada, kai buvo suprasta, kad didžiausią naudą sveikatai duoda ne kova su tamsa, tai yra patologija, o skatinimas tų savybių, kurios teikia šviesą, – skatinimas džiaugsmo, laimingumo, šviesos viduje pojūčio, optimizmo diegimo ir atrankinių gebėjimų. Tai savybės, leidžiančios net bjaurioje aplinkoje pastebėti kažką gero, tarkime, žydinčią gėlytę. Ir šitai yra daug svarbiau, nei piktintis, bodėtis ir bjaurėtis kai kuriais neigiamais reiškiniais.
Mat iš tikrųjų mes turėtume dėti lygybės ženklą tarp mūsų gyvenimo kokybės ir bendravimo kokybės: juk sutrikdžius bendravimo kokybę prastėja ir mūsų jausena.
VEIDAS: O ką daryti, jei neigiamų dirgiklių nuolat daugėja? Daugybė žmonių išgyveno dėl bankų ir kredito unijų griūčių, dabar štai sostinės gyventojų įniršį kelia nauja viešojo transporto sistemos reforma. Kaip apsisaugoti nuo negatyvizmo, jei visuomenės gyvenime vykstantys reiškiniai neigiamai keičia ir tavo gyvenimą?
Z.S.: Tų dirgiklių nedaugėja, jų tiek pat, kiek ir visados, bet jų sklaida nuodijanti. Ypač mus neigiamai veikia, kai negatyvizmas pateikiamas kaip pagrindinė žinia. Šitai atskleidžia daugybė mokslinių tyrimų.
Vienas tokių fundamentalių tyrimų buvo atliktas po Kalifornijos universiteto mokslininkų skaičiavimų, kurie parodė, kad iš karto po Marilyn Monroe mirties savižudybių visoje šalyje padaugėjo 12,5 proc. Ir tai įvyko per keturias dienas po šios žinios paskleidimo. Tokios žinios, ypač apie žinomų asmenų gyvenimą, pakužda žmonėms, turintiems patologijų ir ieškantiems sprendimų, tariamas “išeitis”.
VEIDAS: Panašiai kalba ir kai kurie mūsų gydytojai: esą po Vytauto Šapranausko savižudybės padaugėjo vyrų, baigiančių gyvenimą kilpoje.
Z.S.: Taip, tai natūrali užuomina, kaip spręsti problemas. Esmė ta, kad iš pirmo žvilgsnio tai atrodo lyg ir objektyvios informacijos paskleidimas, bet iš tikrųjų daro didžiulę neigiamą įtaką.
VEIDAS: Jūs vadovaujate savivaldybių mokymo centrui “Dainava”, kuriame į reabilitaciją atvyksta ligoniai po pačių sunkiausių širdies operacijų. Esate ne kartą sakęs, kad kardiologiniai ligoniai bene labiausiai nemyli savęs. Kodėl taip teigiate?
Z.S.: Aš pats esu rašęs mokslo darbą apie rizikos veiksnius, o ir daugelis mūsų manome, kad širdžiai labiausiai kenkia rūkymas, antsvoris, cholesterolis, fizinio aktyvumo stoka, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad pagrindinė širdies ligų priežastis – bendras nepasitenkinimas savimi, nusivylimas gyvenimu. Kitaip sakant, tai lyg užslėpta depresija, kai žmogus praranda jausmą, kad gyvena. Viena vertus, toks žmogus bijo mirti, antra vertus, jis ir nemaitina savęs tuo maistu, kuris daro gyvenimą visavertį, prasmingą.
Medikai labai daug padaro, kad sugrąžintų sergantiesiems širdies ligomis gyvenimą, bet šie ir toliau būna nepatenkinti, bamba, jog viskas blogai, kalba apie rūpesčius, tačiau nieko nedaro, kad pasigėrėtų tuo gyvenimu, kurio galėjo ir nebebūti.
Štai šiuo metu Druskininkuose vyksta M.K.Čiurlionio dienos, daugybė itin aukšto lygio nemokamų koncertų, bet kai ėmiau skaičiuoti, kiek atėjo mūsų sanatorijoje besireabilituojančių kardiologinių ligonių, paaiškėjo, kad tik vienas. Kiti randa įvairių pasiteisinimų – esą neturi laiko, nori pailsėti. O jei jau reikia sumokėti penkis litus už jaunystės laikų muziką, kuri pakeltų nuotaiką, tai, pasirodo, labai brangu, jie sau to neleis. Nors nusipirkti vaistų už kelis šimtus litų ar susimokėti keletą tūkstančių už operaciją privačioje klinikoje nėra brangu.
Jei toks nusiteikimas nepasikeis, net didžiausios gydytojų pastangos bus bevaisės. Ligonis turi būti gydytojo sąjungininkas, antraip liga nepasitrauks. Juk upė, netekusi tėkmės, virsta bala, taip ir žmogus, netekęs gyvenimo ūpo, to, kas jį džiugina, tampa savo kūno priešu: nors dar tebėra fiziškai gyvas, jo dvasia jau mirusi.
VEIDAS: Naujausi mokslo tyrimai rodo, kad žmonės, aktyviai dalyvaujantys religiniame gyvenime, yra labiau savimi patenkinti. Dauguma lietuvių save vadina katalikais, bet kai kurie mūsų šviesuoliai tikina, kad mūsų religija mums ir kišanti koją, girdi, katalikui nedera pernelyg girtis, linksmintis, o štai kaimynai estai, kurie yra liuteronai ir kuriuos džiaugtis gyvenimu skatinanti religija, jaučiasi laimingesni, jiems gyvenime labiau sekasi.
Z.S.: Priešingai, religija suteikia vidinio saugumo ir tapatumo jausmą.
Aš manau, kad būdami pavargę mes imame iš aplinkos negatyvizmą ir taip dar labiau klimpstame į liūną. Geriausias pavyzdys – neapykantos jausmas. Neapkęsdami kito žmogaus net nepajuntame, kaip tampame jo vergu: nuolat galvojame apie jo bjaurumą, jis valdo visas mūsų mintis, pagaliau jis valdo ir mūsų pokalbius, nes mes kitiems skundžiamės, ką jis mums bjauraus padarė, o tada jis pradeda valdyti ir mūsų elgesį, nes mes, vengdami susitikti su nekenčiamu žmogumi, keičiame savo planus. Taigi net jei nekenčiamo žmogaus nebėra mūsų aplinkoje, jis mus ir toliau valdo, tik patys šito nesuvokiame.
O juodos mintys, keliančios sumaištį ir drumsčiančios ramybę, radusios bent mažiausią kampelį mūsų sieloje, greitai užima visą teritoriją, tai yra visą protą, ir mūsų nuostabius rūmus – gyvenimą – paverčia lūšna.
Deja, esame labai nepastabūs tokiems dalykams, bet, nors ir labai skausminga sulaukti kitų žmonių paniekos, iš tikrųjų mūsų asmenybę labiausiai silpnina ne kitų panieka mums, o mūsų panieka kitam asmeniui. Nes tai praktiškai tampa bausme pačiam žmogui: juk žmogus, gyvendamas neapykantoje, pats pasmerkia save gyventi nuolatiniame kare. Ir jei jis neranda taikos su pačiu savimi, tai taip bekariaujant ir praeina gyvenimas. Esmė ta, kad prioritetu išsikeldami būtinybę laimėti ginčą, nepastebime, kad prarandame draugus ir įgyjame priešų.
Rytų kraštų filosofai netgi sako, kad žmogus pakyla į aukštesnį lygį tada, kai su kitais pradeda elgtis geriau, nei tie kiti elgiasi su juo.
VEIDAS: Daugybė žmonių gyvena saugios vakar dienos iliuzija, nes jaučia stiprią baimę dėl ateities, kurią kelia sparti moderniųjų technologijų pažanga.
Z.S.: Ateities niekas niekam negali užtikrinti: nei aš, nei jūs, nei bet kas kitas nežino, kas bus po penkerių metų. O pasitikėjimą ateitimi lemia pasitikėjimo savimi jausmas ir savigarba. Jei žmogus pasitiki savimi, tai drąsiai sprendžia sudėtingus uždavinius, o kai sprendžia, tai jie ir išsprendžiami.
Žmonės, kurių nesugriautas savigarbos jausmas, kurie turi juos keliančių, bet ne žlugdančių svajonių, dėl ateities nesibaimina. O bailus žmogus, su baime prisimindamas praeities įvykius, projektuoja ir baimingą ateitį. Taigi mes galime susitvarkyti tik su dabartimi.
VEIDAS: Kaip reikėtų mokyti vaikus vertinti pasaulį ir jį suvokti, o kartu skatinti kritinį mąstymą, bet kad tas kritinis mąstymas netaptų visa ardančiu bambėjimu, nepasitenkinimu, nuolatine kančia veide?
Z.S.: Atlikti naujausi tyrimai rodo, kad pagal mergaičių patyčias (26 proc.) mes pirmaujame pasaulyje, o mūsų berniukus pagal patyčias (daugiau kaip 27 proc.) lenkia tik turkai. Tai rodo, kad net mokykla, į kurią vaiką atiduodame ne tik mokytis, bet ir jį auklėti, kurti jo asmenybę, tampa pavojinga karo zona, kurioje žlugdomas asmenybės pamatas (tai yra savigarba), ant kurio statomas visas žmogaus gyvenimas. Iš tikrųjų savigarba yra mūsų emocijų, minčių, elgesio pamatas, o patyčios menkina mūsų savigarbą.
Čia derėtų prisiminti seną, bet labai solidų, dar 1972 m. UNESCO konferencijoje pristatymą tyrimą, kaip sumažinti agresyvių, neapykantos kupinų, tai yra nesubrendusių žmonių skaičių. Pasirodo, pirmiausia reikia nuo mažens stiprinti saugumo pojūtį ir savigarbą. Saugus žmogus neės nei kitų, nei savęs.
Kol mes mokyklose laikėmės šitos studijos orientyrų, tol buvo viskas gerai, kai ją pamiršome, prasidėjo bėdos.
VEIDAS: Bet šiandieninė mokykla atsiriboja nuo vaiko auklėjimo: ir pedagogai, ir mokyklų psichologai sako, kad jų pareiga yra tik mokyti, o auklėti ir diegti vertybes – tėvų ir šeimos pareiga.
Z.S.: Toks pasakymas yra praėjusių amžių kategorija, kai vaikas nėjo į mokyklą ir augo šeimoje. Šiandien pasaulis pasikeitęs. Nežinau, galbūt pedagogai užmiršo, jog yra solidžiausios pasaulio mokslininkų studijos, kad vaikui didžiausią įtaką daro bendraamžiai ir aplinkiniai, su kuriais jis praleidžia ilgiausią dienos dalį mokykloje. O juk mokykloje šalia vaikų nuolatos yra mokytojai, bet ne tėvai, tad mokytojai privalo laiku pastebėti piktžoles, rasti bendrą kalbą su vaikais ir formuoti asmenybę.
Remiantis šiomis fundamentaliomis pasaulio mokslininkų studijomis, tėvų poveikis vaiko auklėjimui išnyksta, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą. Aišku, man ir pačiam iš pradžių buvo keista tai išgirsti, bet taip yra: tėvai netenka savo auklėjimo ginklo, nes vaikai orientuojasi į bendraamžių elgesį, o ne į tėvų pamokymus. Kadangi mes atiduodame į mokytojų rankas ne tik savo vaikų protus, bet ir sielas, tai mokyklos rūpinimasis turėtų būti visavertis – ne tik mokyti vaiką skaityti, rašyti ir skaičiuoti, bet ir formuoti asmenybę.
Deja, mūsų mokyklose yra daugybė savo darbo nemėgstančių arba išėjusių iš pusiausvyros, dirglių pedagogų, kurie negali užtikrinti darnos klasėje. Juk čia tas pats, kaip dirglios motinos bandymas raminti sudirgusį vaiką: konfliktas tik įsiliepsnoja, nes tik pats būdamas ramus gali suvaldyti kitą.
Beje, nors mes esame religingas kraštas, pamirštame, kad viena didžiausių krikščioniškų dorybių – gebėjimas susivaldyti. O profesijose, susijusiose su pasiaukojimu, tokiose kaip mokytojo ar gydytojo, susivaldymas, gebėjimas išlikti ramiam, norint suvaldyti bet kokią situaciją, yra pagrindinė vertybė.
VEIDAS: Jūs kalbate kaip revoliucionierius, mokytojai jūsų nesupras.
Z.S.: Tai ne mano mintys, tai pagrįsta rimtais mokslo tyrimais, bet kažkam tokie tyrimai nenaudingi, užtat jie ir pamiršti.
Beje, jei paanalizuotume kitus tyrimus, atliktus nusikalstamumu garsėjančių JAV kvartalų mokyklose, tai pamatytume, kad nusikaltėlių kvartaluose augę vaikai, kurių tėvai irgi buvo nusikaltėliai, iš tos aplinkos į šviesuomenę išeidavo tik tuomet, jei turėdavo juos mylinčią ir suprantančią mokytoją. Mokykla ir mokytojas, koreguojantis vaikų elgesį, yra didžiausia asmenybę formuojanti jėga. Kiekvienas vaikas į pasaulį atsineša nepaprastai daug gėrio, bet tą energiją galima transformuoti arba į kuriančią, arba į skleidžiančią agresiją. Ir kai vakare iš darbo grįžta tėvai, jie savo vaiką jau mažai gali pakeisti.
VEIDAS: O kaip mes galime padėti savo vaikui, jei jis yra patyčių auka?
Z.S.: Svarbu paminėti, kad suaugusiojo patyčios vaiko atžvilgiu neturi tokio didžiulio neigiamo poveikio kaip bendraamžių patyčios. Mat kai tyčiojasi vyresnis žmogus, vaikas nesijaučia toks pažemintas, jis mano, kad paaugęs grąžins “skolą”. Labiausiai vaikai jaučiasi žeminami, kai iš jų tyčiojasi bendraamžiai. Tad mokytojai turi šitai labai greitai pastebėti ir ne organizuoti savaites be patyčių, bet sudaryti tokias sąlygas, kad iš viso nebūtų patyčių reiškinio. Jei mokytojai to nesuvaldo, tėvai turi negailėti jėgų, kad tik vaikas būtų ištrauktas iš tokios aplinkos. Jei reikia, pervesti ir į kito mikrorajono mokyklą.
VEIDAS: Tad kaip auklėti vaikus, kad jie būtų atsparūs patyčioms?
Z.S.: Iš tikrųjų vaikui dar sudėtingiau nei suaugusiajam suprasti, kad savigarba remiasi paties teigiamu galvojimu apie save ir savęs palaikymu. Juk ne veltui sakoma: gerbk ir mylėk save taip, kaip norėtum, kad kiti tave gerbtų.
O labiausiai nuo patyčių saugo talentų tobulinimas, tik reikia vaikams padėti rasti sritį, kurioje jo talentai didžiausi, ir juos ugdyti. Kai vaikas kurioje nors srityje jaučiasi geriausias, jis būna stipresnis.
Tuo pat metu mes, suaugusieji, turėtume vaikams paaiškinti, kad tie, kurie niekina vaiką, sako, kad jo talentai nėra svarbūs, taip elgiasi iš savo pačių silpnumo. Mat už žmogaus pykčio slypi visiškas bejėgiškumas. Vaikas niekina kitą vaiką ne iš stiprumo, o iš silpnumo. Jei vaikas šitai supras, jis nepriims kito puldinėjimų.
Tiesa, kartais mes sugriauname vaiko gyvenimą, kai ypač talentingą, meniškos prigimties vaiką nusiunčiame mokytis į tiksliųjų mokslų mokyklą. Toks vaikas sužlugdomas psichologiškai, nes visa jo energija nukreipiama į tuos dalykus, kuriems jis nėra gabus, o tam, kam jis gabus, neskiriama laiko. Bet iš tikrųjų tai tas pats, kaip bandyti kalakutą mokyti riešutauti. Juk kad ir kiek kalakutą dresuotum, jis niekados neriešutaus vikriau už voverytę. Taigi prarandama daug laiko, neišugdomos stipriosios, gerbtinos vaiko savybės.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (13)

  1. nesvarbu nesvarbu rašo:

    100% sutinku su autorium, labai geras, izvalgus straipsnis.

  2. neblogas neblogas rašo:

    straipsnis

  3. f8iyf f8iyf rašo:

    visishkos nesamones…tiesiog paistalai….sharlatano…..

  4. prieštaravimų rinkinys :) prieštaravimų rinkinys :) rašo:

    “Mokykla ir mokytojas, koreguojantis vaikų elgesį, yra didžiausia asmenybę formuojanti jėga. Kiekvienas vaikas į pasaulį atsineša nepaprastai daug gėrio, bet tą energiją galima transformuoti arba į kuriančią, arba į skleidžiančią agresiją.” Ir šeima čia – nė prie ko ? O mokykla (su MK vaikymusi, perpildytom klasėm, tragiška demografine situacija etc.) bei mokytojas (su 30 auklėjamųjų, skurdžia algele ir kasdien pateikiamais naujais visuomenės reikalavimais) – visagaliai asmenybių formuotojai ?!

  5. Inga Inga rašo:

    Buvau viena iš tų 26%… Pradinė ir vidurinė mokykla buvo absoliutus košmaras ir niekas, ničniekas mokykloje nepadėjo; vienintelė parama buvo tėvų. Ir net dabar, po daugiau nei 10 metų, turiu labai neigiamus ir karčius atsiminimus. Net jei tai ir padarė mane stipresne asmenybe tam tikrais atžvilgiais, niekam nelinkėčiau augti ir mokytis tokioje aplinkoje.

  6. Aciu Aciu rašo:

    Aciu, puikus straipsnis.

  7. Nida Nida rašo:

    Man regis, atėjo laikas, kai matome mokyklos, mokytojo vietos visuomenėje niekinimo rezultatus. Pasaulis toks jau yra, kad reikia rūpintis pirmiausia ne materianiais dalykais, o sveika siela, reikia formuoti, auklėti žmones , ir tai yra nepaprastai sunkus, atsakingas ir reikalingas darbas. Kasdien eidama į parduotuvę Pilaitėje, matau didžiulį būrį sustirusių, sulinkusių mokinių anapus mokyklos teritorijos traukiančių dūmą, paaugliai dar visai.. Nuolat tuo baisiuosi, kas jų mokykloje taip nemyli, kad vienintelė smagi valandėlė jiems yra trumpa pertrauka su bendraamžiais ir cigaretė,kuri, manau, jiems tėra priklausymo ,,kitaip mąstančių” grupei simbolis. Nežudykime savo vaikų, nes dėl to, kad jie tokie, yra kalti tik suaugusieji, supuvęs jų vertybinis pasaulis.Tik dabar per televiziją pradėtos rodyti laidos, kad reikia keisti mokykos atmosferą. Ir tai labai džiugu,kai visi apie tai kalbėsim, tikrai daug kas pasikeis.

  8. visai nesutinku visai nesutinku rašo:

    Man labai keista, kad tokiu straipsniu žavimasi. Jau kiek metų kalbama, kad nereikia mokinių vertinti pažymiais, tačiau patys tėvai tam prieštarauja. Pažymys yra įgavęs visai kitą prasmę, tačiau požiūrio į mokymąsi ir išmokimą niekaip negalime pakeisti. Mat jiems lengviau suvokti, ko vertas jų vaikas. Vat taip ir pradedame dėlioti vaikus į lentynėles. O jei dar vaiko gebėjimai ne tokie, kaip įsivaizduoja jo tėvai, ir tuomet atžala ne toje “lentynėlėje”. Kas kaltas? Aišku, kad mokykla. Kaip ji nepateisina šeimos lūkesčių.
    Mieli tėveliai, prisipažinkime sau, kiek kartų ir kaip dažnai vedame vaikus į teatrą, muziejų, vežame į pažintines ekskursijas? Ar gerai pažįstame kuo gyvena mūsų vaikas, kuo jis domisi, kas jo draugai? Kiek paplepėjom su vaiku šiandien? Tiesiog paplepėjom… Ką aš pats kalbu apie mokyklą savo vaikui?
    O mokykloje vyksta tikri stebuklai. Kiek ten įdomių ir naudingų renginių, akcijų, projektų, susitikimų. O kiek mes “palaikome” mokytojus? Bus gerai, jei šeima ir mokykla dirbs kartu, kai bus garsiai kalbama ne tik apie teises, o apie pareigas, apie šeimos atsakomybes.

  9. visai nesutinku visai nesutinku rašo:

    Visai pamiršau, daugiau kalbėkime apie gerus pavyzdžius, apie 74 proc., o ne apie 26 proc.

  10. q q rašo:

    Tikrai teisingai sako psichoterapeutas. Mokyklai nesvarbūs vaikai ir juos ima pamatyti tik tada, kai pastebi, jog galbūt tas,anas surinks 100 iš egzaminų… Gabius, ypač olimpiadininkus turgaus bobų tipo mokytojos niekina ir visaip šaiposi. Fabijoniškių vidurinė.

  11. mokytojas mokytojas rašo:

    man atrodo, kad autorius puikiai papezėjo nuostabiais trafaretais. PAŠAUKIMAS x proc. nuskriaustų, Harlemas… Blin kiekvienoje vadoje yra nususęs paršelis. Biedna bobutė jį tūčiu žindo ir dažnai gauna nuostabų rezultatą. Komplekse tokį išmeta į mėšlą ir nesuka galvos. Dabar klausimas jautrioms asaboms ar jūs tikitės, kad mokytojas norintis gauti vidutinę algą varantis po 30 kontaktinių valandų per kelias mokyklas ir neturintis teisės net pabart jautrios asmenybės turi jėgų ir laiko gilintis į smulkmenas? Naivuoliai.

  12. Anonimas rašo:

    Na vertinimas pazymiais manau reikalingas.Nes vaikai tures del ko stengtis.Va ,kad psichologijo pagrindus ,probemu sprendimo budus,saves vertinima,ampatiskumo supratima destytu kuo anksciau ,tai ir vaikai gal moketu spresti viena ar kita problema,ne taip skausmingai.Oapie mokytojus kalbeti nepagarbiai nedera.Jukir mokiniai skaito straipsnius,ir keicia nuomone apie mokytojus.Sekmes visiems pedagogams.stiprybes dirbant su ISPAIKINTAIS VAIKAIS.

  13. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...