Didžiausią pridėtinę vertę pramonės srityje kuria moderniausią techniką įvaldę žmonės. Todėl Lietuvai derėtų investuoti tiek į pramonės įrangą, tiek į švietimą.

“Aukšta pridėtinė vertė” mūsų šalyje nėra oficialiai apibrėžtas terminas ir jo “Veidui” nesugebėjo paaiškinti net Ūkio ministerijos specialistai, nors jų vadovas Dainius Kreivys nuo pat savo kadencijos pradžios kartoja, kad Lietuvos pramonę iš pigios darbo jėgos reikia paversti būtent aukštą pridėtinę vertę kuriančiu varikliu.

Pasitelkus ekonomistus šiaip ne taip pavyko apibrėžti, kad aukštą pridėtinę vertę kuriančioji yra ta pramonė, kurios našumas didelis, tai yra vienas darbuotojas sukuria didesnę, nei pramonės vidurkis, vertę. Svarbus momentas – šį gėrį kuria tik gamybos įmonės, o prekybininkai, kad ir kokie sėkmingi būtų jų sandoriai, nelaikomi didelės ekonominės vertės kūrėjais. “Didmeninė ir mažmeninė prekyba laikoma mažai žinių reikalaujančiomis rinkos paslaugomis, o tokios paprastai nekuria aukštos pridėtinės vertės”, – paaiškina Ūkio ministerijos Analizės ir strategijų skyriaus vedėjas Mindaugas Žilionis.

Investuotojų asociacijos ekspertas Vaidotas Rūkas teigia, kad negalima aukštąja ar žemąja pramonės šaka laikyti vieno kurio nors sektoriaus, – viskas priklauso tik nuo pačios įmonės pasirinkimo investuoti arba ne į naujausią įrangą, žmonių kvalifikaciją. “Toji pati tekstilės pramonė gali būti visų lygių: įmonėje gali būti gaminama tiek prastos kokybės siūlai, tiek brangiausia medžiaga, galbūt naudojama astronautų kostiumams siūti”, – pavyzdį pateikia ekspertas.

Jo manymu, pretenduojant tapti didelę pridėtinę vertę kuriančia bendrove, svarbūs turi būti abu šie dalykai – tiek moderni įranga, tiek darbuotojų intelektas. “Antrasis veiksnys netgi svarbesnis – juk panašūs įrenginiai gamina ir “iPhone”, ir visus kitus mobiliuosius telefonus, bet tik pirmieji yra patys vertingiausi”, – lygina V.Rūkas.

“Veidas” iš arčiau pažvelgė į specialistus, savo galva ir rankomis Lietuvoje kuriančius politikų dabar taip liaupsinamą didelę pridėtinę vertę.

Visa ko pagrindas – fizika

Justinas Kamičaitis – bene vyriausias šiuolaikinės moderniosios Lietuvos pramonės kūrėjas.

Vos su juo pabendravęs supranti, kodėl be jo auksinių rankų nenori apsieiti medicininę įrangą Vilniuje gaminanti bendrovė “Viltechmeda”. “Visi žino mano silpnybę naujovėms. Aš jau susiruošiau pasitraukti, norėčiau apibendrinti savo sukauptą profesinę literatūrą, parengti rekomendacinį jos sąrašą – bet va, prasidėjo kalbos apie naujo prietaiso kūrimą, ir visi kažkodėl vėl žiūri į mane”, – sako 81 metų konstruktorius mechanikas, kurio akyse žiba entuziazmo ugnelė.

Ponas Justinas sako, kad žurnalistų dėmesys jo nešildo: “Nesu niekuo unikalus, o mūsų sukuriami prietaisai – tai viso konstruktorių kolektyvo, tikrai ne mano vieno, nuopelnas.” Iš viso 2010-aisiais 14 mln. Lt apyvartą pasiekusioje “Viltechmedoje” dirba 63 žmonės.

Bet pasakodamas apie savo profesinę patirtį bei kvalifikaciją, J.Kamičaitis nejučia atskleidžia, dėl ko ir pats šitiek metų yra palinkęs prie braižymo lentos, ir dėl ko unikalius prietaisus kuriantiems darbdaviams jis vis dar yra nepamainomas.

J.Kamičaitis yra baigęs tuometinį Kauno politechnikos institutą, kuriame įgijo radijo techniko specialybę, vėliau pagal ją ir dirbo, papildomai baigė dvejų metų inžinierių perkvalifikavimo kursus Maskvoje, po kurių buvo paskirtas dirbti į tuometinio skaičiavimo technikos susivienijimo “Sigma” konstruktorių biurą.

Jaunas elektronikos specialistas netruko pastebėti, kad čia stinga gerų mechanikos specialistų, tad pats ėmė gilintis į šios srities subtilybes. “Iš pradžių buvau tik diletantas, turintis lakią vaizduotę. Bet pamažu savarankiškai perskaičiau visą, kokią tik sugebėjau gauti, mechanikos literatūrą ir persikvalifikavau – tapau konstruktoriumi mechaniku”, – pasakoja pašnekovas.

Toks profesinis pokytis buvo įmanomas ir dėl to, kad abiejų specialybių pagrindas yra fizika. “Mūsų srityje – tai mokslų mokslas. Nesuvokdamas, galvoje neturėdamas fizikos dėsnių, tu negali būti nei geras elektronikas, nei geras mechanikas”, – įsitikinęs jis. Galbūt dėl to ne taip ir svarbu, kad ponas Justinas iki šiol įrangos brėžinius braižo popieriuje, o jo greta dirbantys kolegos – kompiuteriu: esmės tai nekeičia.

Inžinierius pateikia teorinio fizikos pamato reikšmę pramonėje iliustruojantį pavyzdį. Kartą į lietuvių firmą kreipėsi švedai, vienoje tarptautinių parodų įsigiję Šveicarijos koledžo sukurtą prietaisą, pelniusį ne vieną aukštą įvertinimą.

Tačiau J.Kamičaitis su savo kolegomis nepasirašė kontrakto dėl jo gamybos, nes pastebėjo, kad kuriant įrenginį buvo pažeistas pamatinis inercijos dėsnis ir dėl to prietaisas greitai išklerdavo. “Istoriškai konstruktorių mechanikų specialybė kilo iš amatų, tad gamtos mokslas joje lyg ir nepakankamai vertinamas. Tai klaida – be fizikinio mąstymo čia progreso nebus, tavo mąstymas visų pirma turi remtis fizikos dėsniais”, – įsitikinęs pašnekovas. Kartu tai ir jo atsakymas, kokia turėtų būti gerus inžinierius rengianti Lietuvos švietimo sistema.

J.Kamičaitis prisipažįsta neįsivaizduojantis savo gyvenimo be konstruktoriaus darbo, tačiau turi ir laisvalaikio pomėgį – grožinę literatūrą, poeziją. “Nemėgstu nieko neveikti – smegenys visada turi būti užimtos, o gera literatūra skatina ir mechanikoje labai reikalingą kūrybingumą”, – sako techninės specialybės virtuozas.

Jis šypsosi, kad kadaise baigė labai gerą Prienų gimnaziją, o jo klasės draugai buvo neseniai miręs garsusis poetas Justinas Marcinkevičius, žymus XX a. baltistas, taip pat jau miręs profesorius Jonas Kazlauskas, ne vienas rašytojas, dailininkas. “Gali būti, kad teisingus pamatus mums paklojo mokykla. Esu įsitikinęs, kad tavo sėkmė yra žinios, – jei kažką sugebi daryti geriau nei kiti, pasaulis būtinai suras kelią į tavo namus”, – kažkurioje knygoje perskaityta išminimi pasidalija J.Kamičaitis.

Naujos žinios – kasdien

Kitas “Veido” pašnekovas, 25-erių metų Paulius Petronis, IT produktus žemės ūkiui kuriančios bendrovės “Art21″ gamybos vadovas, nepaisant amžiaus skirtumo, išskiria panašias asmenines savybes, padedančias siekti profesinių aukštumų. “Tai užsispyrimas, kantrybė, žinojimas, ko reikia tavo specialybei, nuolatinis žinių atnaujinimas”, – vardija jis.

Pasak vaikino, programuotojo darbe viskas – technologijos, metodika keičiasi taip greitai, kad vakarykštės žinios jau mažai tepraverčia. Jis pats sako besimokantis kasdien – žinių semiasi tiek iš profesinių vadovėlių, tiek iš savo korifėjų tinklaraščių. Skaitomą literatūrą jis skirsto į dvi dalis – tą, kuri padeda valdyti kasdienines darbines situacijas, ir tą, kuri naudinga savišvietai.

Beje, programavimas P.Petronį užvaldė jau septintoje vidurinės mokyklos klasėje, tačiau jis baigė ją labai gerais pažymiais. “Man viskas buvo įdomu ir svarbu, kompiuteris netapo visu gyvenimu, vis dėlto labai anksti supratau, kad dirbsiu tik programuotoju”, – tvirtina vaikinas.

Nors dabar, kaip prisipažįsta, nebelieka laiko sportui, buriavimui, kuriuo užsiimdavo anksčiau, pašnekovas viliasi, kad tai laikinas etapas, nes karjeros pradžioje būtina visiškai pasinerti į savo profesiją.

Dabar P.Petronio profesinis gyvenimas suskirstytas dviejų savaičių ciklais. Pirmiausia jo vadovaujamas kolektyvas, kuriantis programinę įrangą, aptaria ir pasidalija viso ciklo darbus ir panyra į programavimo pasaulį. Tiesa, darbų eiga kolektyviai aptariama kiekvienos darbo dienos pradžioje. Po dviejų savaičių įvertinami atlikti darbai. “Tai speciali metodologija, padedanti efektyviai siekti konkrečių rezultatų. Kartu suplanuojame, kiekvienas komandos narys įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą, po dviejų savaičių įvertinamas rezultatas, ir judame toliau”, – pasakoja programinės įrangos kūrėjų seminaruose užsienyje šios patirties įgijęs lietuvis.

Technologijos ir pagalba sveikatai

Lietuvoje didžiausią pridėtinę vertę kuria biotechnologijų, lazerių technologijų sektoriai, elektros ir optinės įrangos pramonė. Perspektyvus ir informacinių bei ryšių technologijų sektorius. Aukštą pridėtinę vertę sukuria ir tarptautinėje rinkoje konkurencingos transporto bei logistikos paslaugos.

Ypač daug dėmesio Lietuva turėtų skirti naujoms perspektyvioms ūkio sritims, kurios ateityje galėtų lemti šalies gerovę: švariosioms technologijoms, ateities energetikai, kūrybinei industrijai, gerovės ir sveikatingumo sritims (farmacija, medicinos ir sveikatingumo paslaugos, medicinos ir sveikatingumo įrangos, technikos bei reikmenų, ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamyba).
Šaltinis: “Lietuvos inovacijų 2010–2020 m. strategija”