Kodėl taip yra, kad vienose valstybėse nedarbas toks didelis, o kitose jis bent jau neviršija siaubą keliančios ribos? Ekonomisto Valdemaras Katkaus įsitikinimu, tai vyriausybių atsakomybė.

Jis primena, kad Latvijoje nedarbo klausimo sprendimas buvo nustumtas į paskutinę vietą, ir tai buvo didžiausia šalies valdžios klaida. O štai Vokietija puikiai suvokia, jog nedarbą būtina suvaldyti, todėl nenuostabu, kad šioje šalyje per visą recesijos laikotarpį nedarbas nepadidėjo nė procentu ir dabar yra vienas mažiausių ES (7,5 proc.).

“Tiesiog buvo dedamos visos pastangos, kad tik žmonės išlaikytų darbo vietas, net jei buvo mažinamas darbo dienų skaičius ar atlyginimai”, – gerus pavyzdžius vardija ekspertas.

Tuo tarpu Latvija, kaip ir Lietuva, per dvidešimt metų nepasimokė. “Pas mus įprasta, kad pakilimo laikotarpiu kone visi turi darbą, o prasidėjus sunkumams 10–15 proc. darbuotojų išmetami į gatvę. Ir toks ciklas nuolat kartojasi. Tai nėra sveikos darbo rinkos požymis”, – konstatuoja V.Katkus.

Beje, laiku nesustabdžiusios nedarbo augimo šalys patenka į uždarą ratą: bedarbiams tenka mokėti vis daugiau socialinių išmokų, o kad jas būtų iš ko mokėti, reikia didinti mokesčius arba skolintis. Be to, ilgiau nei pusmetį darbo neturintys žmonės praranda daug įgūdžių, todėl ilgainiui jiems darbą susirasti vis sunkiau. Ir iš šio uždaro rato bei nedarbo gniaužtų ištrūkti labai sunku, tam prireikia net trejų–šešerių metų.