2016 Vasario 21

Veido archyvas

Daugiaveidžiai Havajai

veidas.lt

Shutterstock

Kelionės. 2400 km Havajų salynas Ramiajame vandenyne pabiręs it prašmatnus smaragdo vėrinys, akį traukiantis raudonos lavos upėmis, juodų kraterių žiotimis ir akinančiomis snieguotomis viršūnėmis mėlyname vandenyno apsode.

Vandenyne pabirusios 19 didesnių salų ir atolų (vadinamosios žiedo formos koralų salos, kurių viduryje telkšo lagūna) ir gausybė mažyčių salų tik iš pirmo žvilgsnio atrodo labai panašios. Iš tiesų kiekviena sala – atskiras pasaulis su savais peizažo ypatumais.

Aštuonias didžiąsias ir dalį mažųjų salų prieš 30 mln. metų suformavo išsiveržusi ugnikalnių lava. Kai kurios salos – tai ugnikalnių, kylančių iš pat vandenyno dugno, viršūnės. Pats didžiausias ugnikalnis Mauna Kėja Didžiojoje saloje, jei skaičiuotume jo dydį nuo pat papėdės Ramiojo vandenyno dugne, geru kilometru pralenktų Everestą ir siektų daugiau nei 10 km aukštį.

Didžioji jo dalis, suprantama, glūdi po vandeniu, o viršuje kyšo daugiau nei 4200 m. Šis ugnikalnis yra prisnūdęs – pastarąjį kartą lava spjaudėsi tik prieš kelis ar keliasdešimt milijonų metų. Bet seisminis aktyvumas Havajų salyne pastebimas. Salose veikia keturi ugnikalniai, lėtai, bet užtikrintai keisdami kraštovaizdį.

Vakarų kultūra į salyną atsikraustė tik XVIII a., kai čia atsibastė britų keliautojas, jūrininkas ir atradėjas Jamesas Cookas. Šiais laikais per metus Havajus aplanko apie 5–7 mln. turistų. Įspūdingas skaičius, palyginti su 2 mln. havajiečių. Dauguma keliautojų traukia ieškoti amžinos vasaros ir pasimėgauti balto smėlio paplūdimiais.

„Žmonės įsivaizduoja Havajų salas kaip balto smėlio paplūdimius, kuriuose merginos šoka hulą. Tačiau visos Havajų salos labai skirtingos“, – pradeda pasakojimą rašytoja Vaiva Rykštaitė, išleidusi knygas „Plaštakių sindromas“, „Kostiumų drama“ ir „Viena Indijoje“. Rašytoja atvyko į Havajus mokyti pradinukus jogos, čia sutiko savo vyrą ir daugiau kaip metus čia gyvena.

Oahu saloje stūkso Honolulu dangoraižiai, zuja autobusai, taksi, yra daugybė prabangių parduotuvių, viešbučių, muziejų, gausu kultūros renginių, aplink salą driekiasi balto smėlio paplūdimiai.

„Tai tankiausiai gyvenama ir labiausiai turistų lankoma sala. Atvykus iš mažo Lietuvos miestelio man be galo smagu gyventi Honolulu – tokiame dideliame mieste. Kitas dalykas, kuris patinka, – žinoma, paplūdimiai, kurie nuo namų nutolę vos už penkių minučių kelio. Aplinka neapsakomai graži. Nuvažiavus į šiaurinę salos pusę net gniaužia kvapą. Tada supranti, kodėl Havajai vadinami rojumi“, – pasakoja jau daugiau nei metus Havajuose gyvenanti Laura Jakubaitytė, atkeliavusi į salyną paskui draugą, dirbantį JAV karo laivyne Perl Harbore.

Pasak Lauros, Oahu saloje būtina pamatyti bent keletą dalykų. Štai šiaurinėje pakrantėje driekiasi vieni gražiausių paplūdimių, kuriuose dažnai galima pamatyti ir Havajų žaliuosius vėžlius, besiilsinčius smėlyje. Labai įdomus ir Hanaumos paplūdimys, esantis ugnikalnio krateryje, kuriame galima panardyti tarp įvairiausios ir egzotiškiausios vandenyno floros bei faunos.

Būtina užsukti ir į Vaikiki, dar vieną turistų labai mėgstamą vietą. Tiesa, vietiniai Vaikiki vengia, nes jiems čia per daug žmonių, triukšmo ir komercijos. „Tačiau aš dievinu šią vietą. Gal ir dėl to, kad pati čia gyvenu, bet man Vaikiki – Havajų širdis. Čia gražu, švaru, tvarkinga ir viskas ranka pasiekiama – klubai, barai, restoranai, paplūdimiai ar parkai“, – šypsodamasi pasakoja Laura.

Niihau saloje gyvena daugiausia havajiečiai. Lanajo sala dažnai dar vadinama Ananasų sala, nes joje yra didžiausios šių augalų plantacijos pasaulyje. Molokajo sala – labiausiai havajietiška, Kauajo sala vadinama rojaus sodu, mat ji pati drėgniausia, žaliausia ir dėl to laikoma gražiausia.

Antroji pagal dydį Maujo sala – vėl kitokia. Pasak Vaivos, ji vadinama Medaus mėnesio sala, mat čia mylių mylias driekiasi balto smėlio paplūdimiai, yra stilingų ir prabangių restoranų bei viešbučių. Šioje saloje viskas labai brangu, tačiau ji labai mėgstama turtingų žmonių.

Verta paminėti, kad Havajuose gyventi apskritai labai brangu. „Havajai yra viena iš tų vietų, kur galėtum praleisti visą gyvenimą, – jei tik turi pakankamai pinigų. Viskas, įskaitant maisto produktus ir buto nuomą, čia kainuoja daug daugiau nei bet kur kitur Amerikoje“, – tikina Laura.

Na, o kurią salą būtina pamatyti visiems keliautojams? Laura neabejoja: „Didžioji sala mane sužavėjo – didelė, mažai apgyventa ir neįtikėtinai įdomi. Joje galima rasti beveik visas klimatines zonas – nuo dykumos, džiunglių iki arktinės. Taip pat čia yra vienas iš vos kelių pasaulyje esančių juodo smėlio paplūdimių.“

Laurai pritaria ir Didžiojoje saloje apsistojusi Vaiva. Šios salos pavadinimas, kaip ir viso salyno, yra Havajai, tačiau, kad nebūtų painiavos, ji dažniau vadinama Didžiąja sala. Didžiojoje saloje balto smėlio paplūdimių – vos keli, daugiausiai čia juodų lavos akmenų, juodo karšto smėlio. „Tai palyginti atšiauri sala. Man pačiai reikėjo ne vienų metų, kad priprasčiau ir jausčiau, kad yra ką veikti“, – tikina rašytoja.

Ši sala „kaimiškiausia“, čia mažiausiai išplėtota infrastruktūra, beveik nėra viešojo transporto. Saloje daugybė kavos plantacijų, tačiau kokio nors miestelio kaip Europoje, kuriame būtų galima pasivaikščioti, nėra.

Aplink salą ratu nutiestas greitkelis. „Iš pirmo žvilgsnio sala taip ir atrodo: važiuoji važiuoji, ir daugiau nieko, be miškų ir kaimų, nėra. Pavieniui pabirusios degalinės, parduotuvės, namai. Tačiau kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau atrandu posūkių. Žinau, kad čia pasukusi į kairę rasiu gražią vietą, pasukusi į dešinę rasiu kavinę, kurios nenurodo joks ženklas, pasukusi dar kitu keliuku privažiuosiu draugo, kuris groja gongais, namą ir t.t.“, – aiškina Vaiva.

Čia stūkso penki galingi ugnikalniai. Kohala, Hualalajis ir didysis Mauna Kėja yra snaudžiantys, o Mauna Loa, savo dydžiu prilygstantis Mauna Kėjai, ir Kilauėja – aktyvūs. Lava nuolat teka į vandenyną, todėl Didžioji sala po truputėlį plečiasi.

Ar nėra baisu gyventi ant nuolat lava besispjaudančio milžino, kuriam pratrūkus viskas gali būti šluote nušluota nuo žemės paviršiaus? Pasak Vaivos, ugnikalniai įvaro baimės. Kai lietuvė pirmą kartą viešėjo Havajuose, tik grįžusi į Europą suprato, kad ją visus tris mėnesius lydėjo baimė ir įtampa, jog ugnikalnis gali bet kada išsiveržti. Tačiau pragyvenusi čia metus į savo baimę ji jau žiūri filosofiškiau.

„Kadangi čia gyvenu, čia gyvena mano vyras ir dukra, pabėgti nebegaliu, nes reikėtų ir namus išsivežti. Pagaliau žmogų gali ir autobusas partrenkti, kiti užspringę miršta, būna ir gaisrų, ir kitokių nelaimių. Juolab tikimybė, kad išsiverš ugnikalnis, labai maža. Be to, kalną stebi seismologai, tad esame įsitikinę, kad jie iš anksto praneštų apie būsimą išsiveržimą, todėl žmonės spėtų evakuotis. Realios grėsmės žūti lavos tėkmėje kaip ir nėra“, – tikina V.Rykštaitė.

Vaivos namas stovi antroje pagal pavojingumą Kilauėjos ugnikalnio zonoje. Iš viso yra devynios zonos: pirmoje zonoje esančius namus draudikai atsisako drausti, o antrojoje esančius pastatus jau draudžia. Tačiau šioje zonoje stovinčius namus lava pasiektų greitai.

Šis ugnikalnis neišsiveržia staiga, nes kalno šonuose yra įtrūkimų, pro kuriuos lava lėtai veržiasi ir ugninėmis upėmis teka žemyn. Pasak V.Rykštaitės, pernai tokia lavos upė „nukando“ gabalą miesto, bet žmonės spėjo evakuotis. Taigi teorinė galimybė, kad lava užlies namą, yra, tačiau pats procesas vyksta labai lėtai, todėl kilus realiai grėsmei, kad lava pasieks namus, būtų kokia savaitė susiruošti ir evakuotis.

„Vietiniai gyventojai į ugnikalnio išsiveržimą žiūri ramiai, mat tiki deivę Pelę. Ji – ugnikalnio deivė kūrėja ir griovėja. Ugnikalnio išsiveržimas vertinamas kaip Žemės menstruacijos ir manoma, kad tai nėra blogas dalykas. Tiesiog Žemė apsivalo nuo blogybių ir nešvarumų“, – pasakoja Vaiva.

Pasak rašytojos, vietiniai įsitikinę, kad tada, kai žmonės tampa itin godūs, deivė Pelė atsiima žemę iš žmonių, užliedama ją lava. Čia žmonės kartais net atsisako evakuotis, tikindami, kad jei deivė nori pasiimti žemę ir namą, tai tegul ir pasiima. Vietinės legendos pasakoja, kad kartais lava pasiekusi namą arba sustoja, arba išsiskiria į dvi sroves ir namą apeina. Žmonių aukų nėra, tačiau kai lava sustingsta, nieko ten jau nepasodinsi ir neužauginsi: kad žemė taptų dirbama, tenka laukti daugybę metų. Keli Havajų miesteliai yra pastatyti ant plyno lavos lauko. „Namai ten labai pigūs, tačiau aplinka atrodo nejaukiai, neauga joks medelis“, – purtosi Vaiva.

Miestelis, kuriame gyvena mūsų pašnekovė, pavadintas Kapitonu Kuku, mat pastatytas visai šalia tos vietos, kur jis išlipo į krantą. Gyventojų – apie pusketvirto tūkstančio. Tačiau norint surasti šį miestelį verta atsikratyti europinio mąstymo, mat čia nieko panašaus į mums įprastą miestą nėra. Nuo greitkelio nusuki į šoną, ir prieš akis išnyra nedidelis 30 namų rajonas, besibaigiantis akligatviais, čia nėra net kur pasivaikščioti. Netoliese – nedidelis prekybos centras, pora greitojo maisto užkandinių ir paštas.

Iš miestelio nesimato ugnikalnio, kurį visiškai paslepia vogas, reiškinys, panašus į smogą, tačiau kilęs nuo žodžio „vulkanas“, ugnikalnio dulkių debesis. Užtat puikiai matyti vandenynas, o ir gražiausi pasaulio paplūdimiai visiškai šalia namų.

Pasivaikščiojimų trūkumu čia niekas nelinkęs skųstis, nes jei pabosta lepintis vandenyno pakrantėse, galima traukti į žygius apžiūrėti ugnikalnių. Tokia pramoga itin populiari ir tarp turistų.

Ar Vaivai, išmaišiusiai daugybę šalių, patinka toks gyvenimo būdas? „Tiesą sakant, nelabai. Man reikia miesto. Yra toks reiškinys – salos karštligė. Atrodo, man ji jau prasidėjo. Tai būsena, kai jau nebegali ištverti saloje ir pradeda apimti būsena, panaši į klaustrofobiją, kai trokšti bent trumpam grįžti į žemyną, nes čia, kad ir kur važiuotum, visur matyti vandenynas. Keistas jausmas! Tačiau tai gana dažna žmonių būsena“, – šypteli pašnekovė ir priduria, kad nesiskundžia, jog čia gyventi yra blogai, nes Havajai turi daugybę pliusų.

Saloje puikus klimatas. Gražiausios pasaulio vietos, į kurias daugybė žmonių skrenda atostogauti, – visai netoli nuo namų, o Vaivos šeima tuo grožiu gali mėgautis kiekvieną rytą, kaip ir plaukioti su delfinais ar nardyti tarp egzotiškų spalvų žuvelių.

O kur dar vaisiai! Mūsų pašnekovės kieme auga apelsinai, mangai, veši garbanotieji kopūstai, auginami moliūgai. „Be to, gyventi čia labai saugu. Mes nerakiname namų durų, net neturime spynos, nerakiname automobilių, ypač savo miestelyje“, – pranašumus vardija Vaiva.

Čia neegzistuoja ir mada dabintis – tereikia šlepečių, kartais sportbačių, jei norima pasivaikščioti kalnuose, kokių penkių maudymosi kostiumėlių, marškinėlių ir šortų. „Mados ir rafinuotumo pasiilgstu, tačiau nebeliko spaudimo, kai tu dirbi dėl batų, sijono ar švarkelio“, – nusijuokia mergina.

Vaivai gyvenimas čia tapo atradimu, nes žmonės pažįsta vieni kitus, yra labai draugiški, vienas kitam padeda. Kai Vaiva pagimdė dukrą, dovanų nešė visi kaimynai, net tie, kurių laimingi tėvai nepažinojo. Tokioje bendruomenėje žmonės labai linkę į prekinius mainus. Pavyzdžiui, tu pamokyk mane jogos, o aš tau dantį pagydysiu.

Į Havajus traukia daugybė naujųjų hipių. Taip vadinami jaunuoliai, kurie negali sau leisti mokytis koledže arba tiesiog maištauja prieš sistemą, todėl atvyksta čia į fermas pagal darbų mainų programas. Jie už darbą negauna pinigų, tačiau yra maitinami ir apgyvendinami. Keturias dienas aria fermose, o tris dienas švenčia.

Į Havajus keliasi gyventi pensininkai ir jaunos šeimos su vaikais. Klesti įvairios religinės bendruomenės. Yra „Santa Demo“ sekta, daugybė budistų, krikščionių, tarp jų ir mormonų bendruomenė. „Dalyvaujame budistų renginiuose, su jais lengva bendrauti ir sutarti“, – sako Vaiva.

Labai įdomi ir tikrųjų havajiečių, kurie į salas atsikraustė prieš maždaug 700 metų, istorija bei kultūra. Tačiau, pasak Vaivos, jie gana atšiaurūs ir atsiskyrę, ne taip lengva užmegzti su jais kontaktą, nors to absoliutinti ir nereikėtų.

XIX a. havajiečiai patys per vieną dieną atsisakė savo religijos ir tai padarė be jokio atvykėlių ar misionierių įsikišimo. Iki tol klestėjo giežta tabu sistema: jei netinkamai pasielgsi ir pažeisi draudimą – mirsi, jei tavo šešėlis kris ant karaliaus ar vyrai ir moterys valgys kartu – išsiverš ugnikalnis. Tokiais draudimais buvo grįsta visa religija ir gyvenimas saloje.

Galop karalius su karaliene viešai pavalgė kartu, ir joks ugnikalnis neišsiveržė, o havajiečiai suprato, kad jų tikėjimas tebuvo prietarai. Taigi per dieną jų sąmonėje įvyko perversmas, o misionieriai krikščionybės skleisti atvyko tik po dešimties mėnesių.

Havajiečių abėcėlėje tėra 12 raidžių, o pati kalba labai minkšta, aksominė. Dainos melodingos ir lyriškos. Visas pasaulis žino havajietišką šokį – hulą. „Hula labai gražus šokis, šio šokio judesiais, gestų kalba, ženklais ir klubų siūbavimu, kaip ir indiškuose šokiuose, pasakojama istorija. Hula visada turėjo ritualinę reikšmę, todėl ir šiandien į šokį žiūrima labai pagarbiai, naktiniuose klubuose jo šokti neleidžiama“, – sako Vaiva ir priduria, kad taip buvo ne visada.

Hulą uždraudė misionieriai, mat jiems šokis atrodė itin nepadorus, o suklestėjus seksualinei revoliucijai apie XX a. septintąjį dešimtmetį hula išpopuliarėjo tiek, kad  buvo šokama ir klubuose. Lietuvė sako užsirašiusi į hulos kursus.

Havajuose gimusiai dukrai Vaiva su vyru suteikė du vardus – Žemyna Mahyna. Havajietiškas reiškia mėnesieną. Tačiau jaunieji tėveliai rinkdami vardą atžalai šiek tiek apsižioplino. „Pasirodo, reikia duoti tokį vardą, koks mėnulis tuo metu šviečia, kai gimsta kūdikėlis. O mes kaip žiopli baltieji… Išgirdę dukters vardą, havajiečiai paklausia, ar didelis mėnulis švietė tą naktį. Atsakau, kad nežinau. Tai jie sako „hmmm“ ir žiūri kaip į kvailą baltąją“, – juokiasi Vaiva.

Kai Havajuose gimsta kūdikis, jis gauna nemokamą valstybinį medicinos draudimą, o suaugusiems sveikatos draudimas yra brangus – 400 dolerių šeimai (dviem suaugusiems žmonėms) per mėnesį.

Kadangi saloje nėra visų būtinų gydytojų, skraidoma pas specialistus į Honolulu. Skrydžio kainą padengia draudimas. Vaiva su vos trijų savaičių dukra skrido į Honolulu daryti ultragarso tyrimo, nes saloje yra aparatas, bet nėra specialisto, kuris mokėtų juo dirbti. Apskritai, jei kyla klausimų dėl vaikų sveikatos, jie tuoj pat skraidinami į Honolulu gydymo centrus.

Daiva Urbienė

 

Havajai

Havajai – 50-oji JAV valstija. Vienintelė, kurią sudaro tik salos.

Sostinė – Honolulu.

Havajus sudaro Ramiojo vandenyno salų grupė, priklausanti Polinezijai. Dauguma salų – vulkaninės kilmės. Tai vienintelė valstija, kurios plotas nuolat didėja.

Maujo salos Haleakalos ugnikalnis – didžiausias pasaulyje užgesęs ugnikalnis. Rašytojas Markas Twainas, lankęsis šiose vietose ir susižavėjęs ugnikalnio didumu bei didingumu, rašė, kad jo dugne galėtų sutilpti visas Londonas. Jo diametras – apie 34 km, gylis – 800 metrų. Lava sustingo įvairiausiomis formomis, kurias savaip dar nuskaptavo laikas, vėjas ir saulė, todėl kai kurios jų primena fantasmagorines figūras.

Sakoma, kad būtent čia gražiausi saulėtekiai: dangus nusidažo rožinėmis, geltomis ir purpurinėmis spalvomis, kurios tarsi atsispindi uolienose. Lavos sudėtyje buvo geležies ir sieros, šios medžiagos ir lėmė tą gelsvai rausvą žemės spalvą.

Kažkada šį kalną havajiečiai garbino. Pasakojama, esą pusdievis Maujis, užsikoręs ant kalno, pagavo Saulę ir privertė pasižadėti, jog ji šviesianti ilgiau, kad žmonės spėtų visus darbus nudirbti. Ugnikalnio krateryje yra ir 300 m aukščio Maujo kalva.

Vajalealio ugnikalnis Kauajo saloje stebina savo šlaitais, apaugusiais tankiomis džiunglėmis, ir galingais kriokliais. Šis ugnikalnis nuolat varžosi dėl drėgniausios pasaulyje vietos titulo. Čia buvo apgyvendinta 1976 m. filmo „King Kongas“ didžioji beždžionė. Saloje filmuoti ir kiti garsūs filmai. Tarp jų – 1981 m. juosta su Harrisonu Fordu „Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“.

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...