2012 Kovo 31

Daugiau žinokime apie erkes

veidas.lt


Atėjus pavasariui, žmonės vis dažniau būna gamtoje. Kad poilsis būtų ne tik smagus, bet ir saugus, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituo (NMVRVI) Serologinių tyrimų skyriaus vedėja Jūratė Buitkuvienė  informuoja  apie joje tykantį pavojų – erkes ir jų sukeliamas ligas.

Erkės – – hematofaginis ektoparazitas, todėl išgyvena tik siurbdama kraują iš stuburinių, tai laikini žmogaus ir gyvūnų parazitai ir ligų platintojai. Ypatingai aktyvios erkės tampa ankstyvą pavasarį, vos žemės temperatūra pasiekia 5-7° C, jos neturi akių, todėl gyvūną fiksuoja jutimo organu, vadinamu Haller’io organu, kuris reaguoja į išskiriamą CO2 koncentraciją ore ir į judančio gyvūno termoradiaciją.

Pasaulyje yra apie 850 erkių rūšių, o 8 rūšys yra įvairių ligų sukėlėjų pernešėjai. I.ricinus rūšies erkės maitinasi apie 300 skirtingų gyvūnų krauju: 148 – stuburinių, 149 – paukščių ir 20 reptilijų. I.persulcatus – 240 skirtingų rūšių gyvūnų krauju.
Paukščiai – tai natūralus erkių migracijos kelias įveikiant ilgas distancijas.
Ypač plačiai Lietuvoje paplitusi Europinė miško erkė – Ixodes ricinus. Šios rūšies erkės randamos visuose Lietuvos rajonuose, todėl čia yra itin didelė rizika užsikrėsti erkių platinamomis ligomis.

Kaip teigia NMVRVI Serologinių tyrimų skyriaus vedėja J. Buitkuvienė, ekoparazitologiniais tyrimais nustatyta, kad dėl biocenozių pasikeitimo I. ricinus erkių per paskutinįjį dešimtmetį pagausėjo 9,3% (p<0,05).

Erkės gali užkrėsti sunkiomis ligomis: erkiniu encefalitu, borelioze, plačiau žinoma kaip Laimo liga, anaplazmoze (anksčiau vadinta erlichioze), babezioze, erkine dėmėtąja šiltine, Marselio karštlige, tuliaremija bei kitomis.
Lietuvoje dažniausiai registruojami erkinio encefalito (EE)  ir Laimo ligos (LL) atvejai.

Erkinis encefalitas (EE)
Erkinį encefalitą sukelia virusas, kuris priklauso EE virusų ekologinei B grupės Arthropod Borne Virusis Flaviviridae šeimai, Viridae klasei. Pagrindiniai EE viruso pernešėjai yra penkios iksodinių erkių rūšys: Ixodes persulcatus, Ixodes ricinus, Dermacentor silvarum, Haemophysalis concinna ir Haemophysalis japonica. Pirmos dvi rūšys yra plačiau paplitusios Lietuvoje ir turi didesnę reikšmę erkinio encefalito epidemiologijoje.

.Erkinis encefalitas – tai yra viena iš svarbiausių virusinių žmogaus centrinės nervų sistemos infekcijų, kuriai būdingi liekamieji reiškiniai: galvos skausmas, miego, dėmesio sutrikimai, emocinis dirglumas, kalbos ir psichikos sutrikimai, sulėtėjusi koordinacija, paralyžius ir kt. Kai kuriais atvejais gali išsivystyti lėtinė šio susirgimo forma, viena iš pasekmių – Parkinsono liga.

Kiti EE viruso šaltiniai
Kaip primena NMVRVI specialistė J. Buitkuvienė, verta nepamiršti, kad šio viruso šaltiniai gali būti galvijai ir kai kurie graužikai. Susirgti encefalitu įmanoma ne tik įsisiurbus iksodinei erkei (arba įkandus uodui), bet ir išgėrus nepasterizuoto sergančios karvės ar ožkos pieno, daugelyje ES šalių būtent tada ir registruojami susirgimai žmonėms. Remiantis mokslininkų pateiktais duomenimis yra žinoma, kad virusas gana ilgai išsilaiko piene ir pieno produktuose: buitiniame šaldytuve viruso titras per dvi savaites nepakito, o grietinėje ir svieste virusas buvo randamas po dviejų mėnesių.

Lietuvoje atliekamų serologinių tyrimų rezultatai parodė, kad ožkų užsikrėtimo laipsnis EE virusais yra nevienodas ir su gyvulių amžiumi turi tendenciją didėti. Daugiausia užsikrėtusių mažųjų atrajotojų rasta tose vietovėse, kuriose yra didžiausias erkėtumas. Taip pat nustatyta, kad gyvuliai, laikomi tvartuose šiltuoju metų periodu, turi žymiai mažesnę tikimybę užsikrėsti EE virusais.

Tyrimai
Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute (NMVRVI) atliekami gyvūnų, dažniausiai galvijų ir ožkų imunologiniai erkinio encefalito tyrimai. Gyvūnų kraujo mėginiai tiriami imunofermentinės analizės (IFA) metodu.

2008 metais buvo atlikti 10 galvijų ir 23 ožkų kraujo mėginių tyrimai, antikūnai prieš erkinio encefalito virusą nustatyti 1 galvijui  ir 9 ožkom.

2009 metais 3 tirtos ožkos reagavo neigiamai, o 2010 metais iš 10 galvijų, 9 buvo turėję kontaktą su erkinio encefalito virusu, iš 2 ožkų, viena buvo teigiama.

2011 metais iš 10 ožkų, – 5 teigiamos. Daugiau, kaip 50 proc.tirtų  gyvūnų, buvo nustatytas kontaktas su erkinio encefalito virusu.

Sergančiųjų skaičius
Sergančiųjų EE žmonių atvejų skaičius didėjimas, prasidėjęs 1993 m., tęsiasi toliau. Tai rodo, kad EE – aktuali ne tik medicinos, bet ir ekologijos problema Lietuvoje, kuri tapo šios ligos endemine vietove.
2010 m. Lietuvoje erkiniu encefalitu susirgo 612 žmonių, net trys iš jų mirė. Devyni iš dešimties užsikrėtusių pacientų buvo gydomi ligoninėje. Daugiausia susirgimų erkiniu encefalitu 2010 m. užfiksuota Kauno (164 atvejai), Vilniaus (112 atvejų) ir Panevėžio (66 atvejai) apskrityse. Labai natūralu, kad Kauno rajone 2010 m. NMVRVI  buvo nustatyta ir daugiausiai sergančių galvijų. Palyginti su 2008 m. (220 atvejų), sergamumas šia sunkia nervų sistemos liga padidėjo net 2,8 karto.

Gydymas
Etiotropinio gydymo sergant EE nėra, visi žinomi antivirusiniai vaistai erkinio encefalito viruso neveikia. Donoriniai priešerkiniai imunoglobulinai nevartotini jokioje ligos stadijoje (tai išskirtinai profilaktinė priemonė ir vartotina ne vėliau nei 96 val. nuo galimo erkės įsisiurbimo). Gydymas tik simptominis – parenterinė infuzoterapija, nuskausminamieji, trombozių profilaktika, gydymas nuo traukulių. Žmonės, persirgę EE, įgyja imunitetą šiai ligai.
Apie 30 proc. persirgusių EE po metų laiko išlieka postencefalitinio sindromo požymiai. Mirtingumas nuo EE, sukelto EEV 1 subtipo, siekia 0,5-2 proc., o EEV 2 subtipo – iki 30 proc.

Laimo liga (kitaip dar vadinama Laimo borelioze) – tai bakterinė infekcija, kurios gamtinis rezervuaras yra laukiniai gyvūnai (nuo graužikų iki briedžių), o ligos pernešėjas – erkė. Laimo liga (LL) – tai lėtinė ar recidyvuojančios eigos transmisinė gamtinė židininė infekcinė liga, pažeidžianti įvairius organus bei sistemas.
Tai liga, kuriai būdingas odos, vidaus organų ir nervų sistemos pakenkimo požymiai. Būdingiausias simptomas – odos bėrimas, kuris atsiranda įkandimo vietoje praėjus 1-4 savaitėms. Bėrimas yra didesnis nei 3 cm diametro (ligai progresuojant plinta ir toliau) ir dažniausiai atsiranda erkės įsisiurbimo vietoje. Galimi galvos, raumenų, sąnarių skausmai, karščiavimas, bendras silpnumas ir kt. Negydant po 4-8 savaičių paraudimas savaime išnyksta, tačiau ligą būtina gydyti pirmoje ligos stadijoje, nes Laimo ligos sukėlėjai – borelijos – išplinta organizme.

Kol kas vakcinos prieš Laimo ligą nėra. Nustačius, kad pacientas užsikrėtęs borelioze, skiriamas gydymas antibiotikais. Gydymo efektyvumas priklauso nuo ankstyvos ligos diagnostikos. Persirgus LL, imunitetas neįgyjamas, ir žmogus šia liga gali susirgti pakartotinai.

Alergija
Be labiausiai paplitusių ligų, įkandus erkei, tikslinga paminėti alergiją, atsirandančią įsisiurbus šiam parazitui. Alergija konkrečiai medžiagai nėra laikoma liga, tačiau organizmo atsakas į alergenus gali būti net labai komplikuotas – vieniems tai gali pasireikšti kaip paprastas patinimas įkandimo vietoje, tuo tarpu kitus žmones gali pradėti varginti dilgėlinė ar ištikti anafilaksinis šokas. Ši organizmo reakcija yra bendrinė, nes alergija taip gali atsirasti ir po bitės, širšės ar kito vabzdžio įkandimo. Be to, kiekvienam žmogui yra būdingas skirtingo intensyvumo organizmo atsakas.
. Kai kuriais atvejais alergijos intensyvumas gali priklausyti net ir nuo to, kokios lyties erkė buvo įsisiurbusi. Pavyzdys iš Australijos, kur paplitę iksodinės erkės Ixodes holocyclus: daugelis alerginių reakcijų čia prasideda įkandus tik suaugusiai minėtos rūšies erkės patelei.

Babeziozė
Babesia – mikroorganizmų sukeliamas susirgimas. Šių mikroorganizmų rūšių identifikuota daugiau nei 100. Šie parazitai pasaulyje plačiai paplitę, gyvena ir dauginasi eritrocitų viduje. Tikslus šių mikroorganizmų platintojas dar prieš porą metų buvo nenustatytas. Manoma, kad vienas iš pagrindinių plitimo kelių – kraujo perpylimas, nors pirminis šaltinis, kaip spėjama, yra erkės. Babeziozės simptomai kaip ir daugelio infekcinių ligų – karščiavimas, pastovus nuovargis, dirglumas aplinkai, mažakraujystė.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai pataria būti budriems ir imtis visokeriopų atsargumo priemonių, apsisaugant nuo erkių ir nuo jų platinamų ligų:

1. Erkinio encefalito aktyvi imunoprofilaktika (skiepai) – efektyviausia priemonė ligai išvengti, ypač asmenims, gyvenantiems didelės rizikos vietovėse. Skiepytis nuo erkinio encefalito niekada nevėlu, tačiau rekomenduojama pasiskiepyti iki šiltojo metų laikotarpio, kol erkės yra neaktyvios.
Nenaudoti termiškai neapdoroto pieno ar jo produktų. Virinant pieną erkinio encefalito virusas žūsta per 2 minutes, veikiant 70 C temperatūrai – per 5 minutes.

2. Vykstant į gamtą būtina tinkamai apsirengti: dėvėti uždarus drabužius ilgomis rankovėmis, taip pat ilgas kelnes, sukištas į batus ar kojines. Išvykai į gamtą rekomenduotina pasirinkti šviesesnius drabužius, nes ant jų lengviau pastebėsite ropojančią erkę.

3. Po buvimo gamtoje reikia būtinai atidžiai apžiūrėti visą kūną, ypač paausius, pakinklius, kirkšnis, pažastis, sprandą. Ieškant erkių gerai išsišukuoti plaukus, nusiprausti po dušu, persirengti kitais rūbais, o vilkėtus rūbus pakabinti negyvenamoje patalpoje ar saulėtoje vietoje. Verta žinoti, kad sausame ore erkės išgyvena labai trumpai.
4. Iškylaudami gamtoje, venkite pamiškių ir aukštos žolės. Aktyvi erkė aukos dažniausiai tyko ant žolės stiebelio (apie 10-20 cm aukščiau nuo žemės paviršiaus). Jos renkasi drėgnas vietoves ir prieblandą, todėl dažniau aptinkamos tankiame lapuočių miško jaunuolyne, proskynose, krūmuose, aukštoje žolėje, ten kur jos lengvai randa laukinių gyvūnų, nuolatinių jų maitintojų (ežių, pelių) ir  paukščių.
5. Rekomenduotina naudoti erkes atbaidančias priemones ( repelentus). Apsaugos efektyvumas priklauso nuo repelento sudėties bei nariuotakojo jautrumo repelento sudedamosioms dalims. Svarbu nepamiršti, kad visų repelentų poveikis yra trumpalaikis, todėl reikėtų įdėmiai perskaityti instrukciją ir naudoti joje nurodytais terminais.
6. Taikytinos erkių gausą mažinančios priemonės. Tinkama parkų, poilsio vietų, dažnai žmonių lankomų miškų priežiūra: žolė šienaujama nuo ankstyvo pavasario, neleidžiant jai užaugti aukštesnei kaip 10 cm., menkaverčiai krūmai iškertami, miško darbų atliekos, išvartos, nupjauta žolė išvežama arba sudeginama.
7. Reikėtų laikytis atsargumo priemonių erkių aktyvumo sezono metu, kuris pastaruoju metu, esant švelnesnėms žiemoms, pailgėjo, trunka nuo kovo iki lapkričio (kai kada ir iki gruodžio) mėnesių.

Ką daryti įsisiurbus erkei?
Jeigu erkė visgi įsisiurbė, kuo greičiau, nedelsdami ją ištraukite. Nepastebėjus jos, išlieka pavojus, kad erkė per žaizdą „įšvirkš“ jums virusą.  Pasistenkite nespausti erkės kūnelio ir jokiais būdais netepkite jos riebalais. Pincetu ar pirštų galais pamėginkite sučiupti erkę kaip galima arčiau galvos, pašalinkite ją truktelėdami atgal. Erkės straubliukas susideda iš mažų kabliukų girliandos, todėl, traukiant erkę, nesukiokite jos į kairę ar dešinę.Apiplaukite žaizdelę vandeniu su muilu ar dezinfekuokite. Jeigu nepavyko pilnai pašalinti erkės ir liko galvutė, nedraskykite, nes galvutę, kaip svetimkūnį, organizmas po kurio laiko pašalins pats. Jeigu erkės įkandimo vietoje atsiranda paraudimas, blogai jaučiatės (simptomai panašūs į gripo), nedelsdami kreipkitės į gydytoją.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...