2011 Rugpjūčio 01

Daugiakultūrė Europa gimdo vakarietišką ekstremizmą

veidas.lt

"Veido" archyvas

95 proc. teroristinių išpuolių Senajame žemyne dabar įvykdo patys europiečiai, kunkuliuojantys neapykanta šalia jų gyvenantiems kitataučiams, kitarasiams ir kitatikiams.

“Mano taikinys yra kiekvienas politikas, įleidęs į šalį musulmonus, ir bet kuris iš jų nusipelno mirties bausmės”, – 1,5 tūkst. puslapių žudikiškoje deklaracijoje rašo Andersas Breivikas, pirmiausia susprogdinęs bombą Osle, o vėliau Utojos saloje sušaudęs beveik 80 ten į susitikimą susirinkusių politiškai aktyvių, už toleranciją kitatikiams pasisakančių norvegų jaunuolių.

Jo poelgis sukrečiantis, šokiruojantis, graudinantis, piktinantis. Sunku patikėti, kad taip pasielgęs žmogus apskritai gali būti sveiko proto. Nestabilią A.Breiviko psichiką bando įrodyti ir jo advokatas, tikinantis, jog jo ginamasis gyvena “kitokioje realybėje”. Esą jo žvėriškas išpuolis – tiesiog beprotybė, o jis nesusijęs su jokiomis teroristinėmis organizacijomis.

Tačiau pats A.Breivikas, atrodo, puikiai supranta, ką padarė, ir to nė kiek nesigaili. Jis pripažįsta, kad jo poelgis buvo kraupus, tačiau neišvengiamas. Ir kad tai – tik didelio karo prieš pakantumą islamui pradžia.

Savo įkvėpėju ir mokytoju jis nurodo tūlą anglą Richardą, tuo pačiu pasigirdamas, kad Europoje neva yra dar maždaug 80 bendraminčių, pasirengusių pradėti karą prieš vyriausybes, toleruojančias islamą. Esą visi šie ekstremistai susibūrė 2002-aisiais Londone, ir nuo to laiko kruopščiai rengiasi kruvinoms atakoms.

Nauja ekstremizmo banga

Gali būti, kad A.Breiviko istorija apie šią musulmonų nekenčiančią grupuotę – pramanas. Tačiau išpuolis Norvegijoje tapo akstinu prabilti apie vis aštrėjantį fundamentalizmą Senajame žemyne, ir kad dešinieji radikalai, į rankas imantys ginklus, tampa vis labiau organizuoti.

Beje, klaidinga manyti, kad kraštutinių dešiniųjų išpuoliai yra visiškai naujas reiškinys. Europoje pirmieji tokie teroro aktai prasidėjo dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir dažniausiai buvo vykdomi Vokietijoje. Tarkime, 1980-aisiais vokietis Gundolfas Koehleris Miunchene per “Oktoberfest” šventę susprogdino bombą ir nužudė 12 žmonių. Vėliau rasti dokumentai atskleidė vyro sąsajas su sukarinta Gynybos sporto grupe (“Wehrsportguppe”), kuriai vadovavo Karlas-Heinzas Hoffmannas, prisistatydavęs kaip “dvasinis Hitlerio palikuonis”.

1990-aisiais neonaciai Vokietijoje užpuolė kelis imigrantų viešbučius, kuriuose gyveno turkų šeimos. Per 1993 m. kraštutinių dešiniųjų įvykdytus išpuolius Vokietijoje žuvo dvi turkės moterys ir trys vaikai. 2000-aisiais per bombos sprogimą Diuseldorfe sužeista dešimt imigrantų, tarp kurių didžioji dalis buvo žydai. Kai kurių kitų Vokietijos miestų, pavyzdžiui, Gubeno, pavadinimai nuolat mirgėjo antraštėse dėl ten besikartojančių skustagalvių išpuolių prieš prieglobsčio prašiusius afrikiečius ir turkus.

Tačiau pastaraisiais metais ekstremistiniai išpuoliai kartojasi ne kas penketą ar daugiau metų, o kas pusmetį. Ir vis dažniau jų pasitaiko net anksčiau laikytose ramiose ir saugiose šalyse. Pavyzdžiui, fašistų išpuoliai pastaraisiais metais dažni Čekijoje ir Vengrijoje, o dabar kraupiai atsikartoja ir Skandinavijos šalyse.

Štai pernai Švediją sukrėtė žudikas, Malmės mieste kelis mėnesius “medžiojęs” imigrantus: jis sužeidė 15 ir nušovė vieną žmogų, kuriuos visus sieja “nešvediška” išvaizda – tamsus gymis ar musulmoniški apdarai.

O vasario mėnesį Norvegijos policijos tarnybos išplatintoje metinėje ataskaitoje pranešta, kad islamui nepakančių ir prievarta savo įsitikinimus reiškiančių grupių aktyvumas šalyje sparčiai auga. Esą Norvegijos dešinieji ekstremistai palaiko glaudžius ryšius su bendraminčiais Švedijoje bei Rusijoje. “Tokių grupuočių suaktyvėjimo galima laukti įvairių minėjimų, demonstracijų, suvažiavimų metu”, – aiškinama Norvegijos policijos ataskaitoje.

Tuo tarpu 2010-ųjų “Europolo” ataskaitoje tikinama, kad radikalios dešiniosios jėgos “siekia plėstis ir skleisti savo ideologiją bei kelia vis didesnę grėsmę ES šalyse”.

Ir nors kruvini išpuoliai visuomet pasmerkiami tiek politikų, tiek visuomenės, tačiau tiek vienoje, tiek kitoje stovykloje atsiranda vis daugiau radikaliai galvojančių ir apie “baltą” Europą svajojančių veikėjų. Skirtumas tas, kad ekstremistai čiumpa į rankas ginklus, sprogmenis, o be prievartos problemas siekiantys eliminuoti politikai mėgina pelnyti kuo daugiau balsų rinkimuose.

Štai Švedijoje vykusiuose rinkimuose ultradešinioji partija – Švedijos Demokratai – pirmą kartą istorijoje gavo 5,7 proc. rinkėjų balsų ir pateko į Parlamentą. Tada ir paaiškėjo, kad visuomenėje kunkuliuoja radikalios nuotaikos, o nepakantumas imigrantams tampa aktualesnis net už socialines ar ekonomines problemas.

“Iš visų Skandinavijos šalių būtent Švedijoje dešinysis ekstremizmas turi giliausias šaknis ir sustruktūrintą organizaciją. Jei Norvegijoje tokių įsitikinimų žmonės yra tik marginalai, tai Švedijoje juos pavadinčiau profesionalais – tokie yra tiek neonacių judėjimo dalyviai, tiek rinkimuose sužibėję Demokratai”, – aiškina Švedijos žurnalistė Lisa Bjurwald.

Radikalias idėjas propaguojančios jėgos nemažai simpatijų sulaukia ir, tarkime, Suomijoje, kur radikali dešinioji partija “Tikrieji suomiai” pastaruosiuose rinkimuose gavo net 19 proc. balsų ir 39 vietas parlamente.

Ir tai ne išimtys. Kraštutinė dešiniosios pakraipos Danijos Tautos partija parlamente turi 25 vietas, o Nyderlanduose neapykantą islamui atvirai reiškiantis politikas Geertas Wildersas ir jo vadovaujama Laisvės partija tapo trečiąja pagal dydį šalies partija, turinčia 24 vietas parlamente. 2010 m. kovą Prancūzijoje įvykusių regioninių rinkimų pirmajame ture šalies Nacionalistinis frontas laimėjo 15 proc. rinkėjų balsų, nors rinkimai vyko ne visoje šalyje. Palyginimui, šalies prezidento Nicolas Sarkozy partijos rezultatai buvo vos 2 proc. geresni.

Visus šiuos radikalius judėjimus vienijanti idėja – būtinybė riboti imigraciją bei mažinti socialines išmokas jau imigravusiems, tačiau neva “parazituojantiems” kitataučiams iš Turkijos, arabų šalių, Afganistano, Pakistano.
Tiesa, čia verta dar kartą pabrėžti – šios partijos nesižavi teroristiniais išpuoliais. Pavyzdžiui, tokių politinių jėgų atstovai, pradedant Nyderlandų politiku Geertu Wildersu ir baigiant Prancūzijos Nacionalinio fronto lydere Marin Le Pen, vienbalsiai pasmerkė išpuolius Norvegijoje. Kraštutinės dešiniosios Norvegijos Progreso partijos, kuriai kadaise priklausė pats A.Breivikas, lyderis po išpuolių konstatavo, jog šie siaubingi ir bailūs išpuoliai, prieštarauja Norvegijos visuomenės principams ir vertybėms.

Europa pati paspendė sau spąstus

Visgi akivaizdu, kad minėtų politinių jėgų atsiradimą paskatino visuomenėje auganti įtampa, atsiradusi dėl imigracijos ir Europos integracijos.

“1970–1985 metais rinkėjų parama nacionalistinėms ir kraštutinėms dešiniųjų partijoms visoje Europoje siekė vos 2 proc. Tačiau pastaraisiais metais šių politinių jėgų populiarumas Europoje išaugo kelis ar net dešimčia kartų”, – teigia politologas Algis Krupavičius. Jis pabrėžia, kad šiuo metu Europoje beveik nėra valstybės, kurioje nacionalistinė ar kraštutinės dešiniosios partija nebūtų parlamentinė, nors prieš 10–15 metų tai būtų buvę sunkiai įmanoma, mat tuomet nebuvo problemų, kurios kaip skauduliai atsirado pastaraisiais metais.

Vieną audringiausių reakcijų pasisakydamas apie šias problemas 2009-aisiais sukėlė buvęs Vokietijos valstybinio Bundesbanko direktorių tarybos narys Thilo Sarrazinas, prabilęs ne apie jausmus, o apie skaičius ir pripažinęs, kad Vokietijos po II Pasaulinio karo vykdyta imigracinė politika buvo viena didžiausių šalies klaidų, net jei tuo metu leido šaliai greitai atsigauti po karo.

Priminsime, kad 1961-aisiais, jausdama didžiulį darbo jėgos stygių, Vakarų Vokietija ėmė kviesti darbininkus iš Turkijos. Tuomet jie buvo vadinami “Gestarbeiteriais” – svečiais darbininkais.

Tačiau įsitikinimas, kad padirbėję, jie išvyks atgal į tėvynę, visiškai žlugo. Šie žmonės ne tik nepaliko Vokietijos, bet ir kvietė čia atvykti savo šeimos narius bei gimines, o dabar mėgaujasi Vokietijos socialinėmis garantijomis, įskaitant bedarbių išmokas, motinystės pašalpas bei pensijas.

Th.Sarrazinas tai vadina Vokietijos nelaime. Ir nors pats už šią nuomonę sulaukė audringos Vokietijos imigrantų bei Turkijos, Izraelio ir kitų šalių politikų reakcijos ir net buvo pašalintas iš Vokietijos Socialdemokratų partijos bei atleistas iš banko direktorių tarybos, jo žodžiai apie Vokietijoje gyvenančius imigrantus cituojami iki šiol.
“Išsilavinę vokiečiai turi vis mažiau vaikų, o greičiausiai auganti populiacijos dalis – tai menkai integruoti imigrantai iš musulmoniškų kraštų. Socialiai ir finansiškai jie kainuoja daugiau nei atneša ekonominės naudos”, – apie musulmoniškos kilmės turkus ir šiaurės afrikiečius teigia ekonomikos mokslų daktaras.

Kad neribojo imigracijos, dabar apgailestauja ir Švedijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos bei kitų Europos šalių politikai. Jie ima suprasti, kad idėja apie daugiakultūrę Europą yra greičiau utopija, nei realybė.
“Nenoriu, kad taptume svetimšaliais savo šalyje, net ir regioniniu lygiu. Pagrindinės mūsų kultūrinės ir ekonominės problemos koncentruotos penkių – šešių milijonų musulmonų imigrantų grupėje”, – rėžia Th.Sarrazinas.

Tos pačios nuomonės laikosi ir Lietuvos politikos veikėja Nijolė Oželytė. “Visi šventeiviškai tik piktinasi ir šiurpsta, užuot išdrįsę kalbėti iš esmės – ką mes darome, ištrindami ribą tarp laisvės ir pasileidimo, tarp žmogaus teisių ir teisių į parazitavimą bei kenkimą. Kuo toliau, tuo baisiau darysis, nes veidmainystė išsprogsta pakrikusio proto diktuojamomis formomis”, – apie tai, kad imigrantai Europos šalyse iš tiesų dažnai linkę tik naudotis gerove, o visuomenėje nedrįstama apie tai garsiai prabilti, baiminantis būti apkaltintiems netolerancijos kurstymu.

“Multikulti” žlugimas

Vokietijos kanclerė Angela Merkel neseniai pripažino, kad daugiakultūriškumas pasmerktas žlugti. “Iki šiol vyravo tendencija “priimkime multikultūralizmo konceptą ir gyvenkime vieni su kitais laimingai”. Bet šis konceptas žlugo, ir žlugo visiškai”, – mano Vokietijos kanclerė.

Jos žodžiai “Ende von Multikulti” kitomis kalbomis atsikartojo daugelio Europos lyderių lūpose. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas abu pasakė tą patį – idėja, kad daugiakultūrė Europa gali būti darni, yra utopija. Vienintelė išeitis – stengtis imigrantus kuo labiau įlieti į visuomenę, siekti, kad jie priimtų šalių, kuriose gyvena, “žaidimo taisykles”.

“Svarbiausia yra išmokti vokiečių kalbą. Jei skatinsime tai ir reikalausime to iš atvykstančiųjų gyventi į Vokietiją, jie turės puikias galimybes ir praturtins mūsų gyvenimus”, – pažymi A.Merkel.

Tačiau bandymai integruoti kol kas duoda priešingus rezultatus – priešiškumas tarp “vietos” gyventojų ir imigrantų tik auga, ir “kaltos” čia abi pusės. Tarkime, jei pavyzdžiu laikytume Vokietiją, šioje šalyje gyvenantys imigrantai, net ir trečios kartos, nelinkę leisti savo vaikų į vokiškas mokyklas, nepritaria net tam, kad jų sūnūs lankytų pamokas, kur mokytojomis dirba vokietės moterys. Šie žmonės neretai gyvena uždarose bendruomenėse ir vokiečiais savęs nė iš tolo nelaiko.

Sakytume, toks nenoras integruotis – jų pačių problema. Tačiau nereikia užmiršti, kad daugelį metų ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Europos šalyse šie žmonės politikų buvo užmiršti, o jų integracija niekas per daug nesirūpino.

Netgi priešingai – vieno ar kito politiko bandymai įvardinti problemą ir pasiūlyti jos sprendimo būdus – pavyzdžiui, priimti specialiai imigrantams skirtus įstatymus, baigdavosi arba ignoravimu, arba pasmerkimu.

Tik dabar susizgribta, kad tarp Vokietijoje gyvenančių musulmonų 30 proc. neturi mokyklos baigimo pažymėjimų ir tik 14 proc. yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, ir pasiūlyta išeitis – už vaikų praleidinėjamas pamokas mažinti išmokas jų tėvams.

Radikaliomis nuotaikomis naudojasi ir populistai

Kita problema – kad radikalai dažnai yra paprasčiausi balsų besivaikantys populistai ir aštriais, prieš islamą nukreiptais pasisakymais tik pataikauja įpykusiesiems ant musulmonų arba tas aistras dar labiau kursto.

Miuncheno universiteto dėstytoja Brita Schelenberg pabrėžia, kad dešinysis populizmas naudojasi antiislamistinėmis nuotaikomis, nusivylusiais demokratija ir globalizacija žmonėmis, kapitalizmo kritika.

Svarbiausia, kad vėliau atėję į valdžią, tokie politikai ir toliau tik demonstratyviai kovoja su tariamais “demonais”, o ne ieško problemos sprendimo būdų. Tad labai dažnai tai, kas turėtų būti bandymas integruoti kitos kultūros, kito tikėjimo žmones, tampa nesėkmingu mėginimu prievarta juos asimiliuoti.

Kaip teigia filosofas Leonidas Donskis, svarbiausia prisiminti, kad žmogaus skirtingumas nedaro jo nepilnaverčiu. Dažnai radikalieji politikai, siekdami didesnio populiarumo, tik dar labiau kursto aistras. Tarkime, labai dviprasmiškai galima vertinti kad ir Europoje plintantį draudimą dėvėti musulmoniškus galvos apdangalus moterims. Priminsime, kad 2004 m. Prancūzijoje musulmonų galvos apdangalai uždrausti valstybinėse mokyklose, 2008 m. veidą dengti uždrausta Nyderlandų vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, o 2009-aisiais Prancūzijoje su musulmonų rūbais uždrausta maudytis baseinuose. Po metų musulmonėms viešosiose vietose veidą dengiantį nikabą uždrausta dėvėti Belgijoje, o šiemet – ir Prancūzijoje. Tačiau islamą išpažįstančios moterys teigia, jog tai – ne žingsnis link integracijos, o kaip tik jų atskyrimas, nes dabar dėl savo ir savo šeimos narių įsitikinimų, draudžiančių į viešumą išeiti vienplaukėms, jos priverstos sėdėti namuose.

Yra ir dar vienas aspektas, kurį dažnai mini kultūrinį identitetą studijuojantys mokslininkai. “Bet kurios etninės grupės atstovai, atsidūrę kitoje šalyje, siekia susikurti panašias gyvenimo sąlygas, kokias turėjo savo tėvynėje. Tai nesusiję nei su religija, nei su išsilavinimu”, – neabejoja JAV psichologijos profesorė Catherine R.Cooper, kurios nuomone, tas pats polinkis aplink save susikurti savą kultūrą būdingas tiek Vokietijoje gyvenantiems turkams, tiek svetur išvykusiems vokiečiams.

Be to, daugumai imigrantų Vokietijoje pasijausti “savais” trukdo ir vokiečių nusistatymai. Neseniai atlikta leidinio “Berliner Zeitung” apklausa Berlyne atskleidė stulbinamų faktų apie ksenofobines ir rasistines vokiečių nuotaikas. Paaiškėjo, kad net 12 proc. berlyniečių mano, jog šaliai reikėtų fiurerio, kuris “griežta ranka valdytų Vokietiją gyventojų labui”, o 11 proc. Berlyno gyventojų netgi pritaria nuomonei, kad egzistuoja “vertingos ir nevertingos gyvybės”.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (3)

  1. Nuomone Nuomone rašo:

    “..daugiakultūrę Europą yra greičiau utopija, nei realybė” Europa ir yra daugia-kultūrinė. bet dideli imigrantų srautai ir civilizacijų priešprieša gali atverti vartus į neregėtą separatizmą.Pvz toks variantas susikuria Švedijoje Islamo partija. ir reikalauja įvesti Islamo tesisę. Jei nesutinka švedai jie reikalauja autonomijos. prisiminkit Serbiją ir kosovą.

  2. Ž. Ž. rašo:

    Aš už “daugiakultūrę, įvairiatautę ir įvairiatikybę” Europą. Įsivaizduoju kaip slenka Pilies gatve burys storų, juodai apmuturiotų musulmonių su nedideliu plyšiu akims čadroje. Dar geriau, kad vietoje plyšio būtų tinklelis. Aš “už”.

  3. Ž. Ž. rašo:

    P.S. O Šeškinėje prie prekybos centro “Iki” stovi mečetė ir imamas 4 val. ryte per garsiakalbį kviečia maldai. Jo balsą, garantuoju, girdėtų visi: žmonės įprastų anksčiau kelti ir mažiau miegoti. Visiems būtų tik į naudą. Bet tam trukdo “ksenofobai”, kurie rekomenduoja mečetę statyti kažkur Naujininkose ir, gal būt, net prie čigonų taboro.Kad už komentarą negaučiau parų, aiškiai pareiškiu – aš už “daugiakultūrę, įvairiatautę ir įvairiatikybę” Europą.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...