2015 Gegužės 04

Civilizacines ribas brėžia tualetai

veidas.lt

BFL

 

Papročiai. Prisiminus plačiai nuskambėjusias komiškas istorijas apie britų turistus, besišlapinančius ant Prezidentūros kampų, galima stebėtis ir baisėtis nepadoriu atvykėlių elgesiu, tačiau ne mažiau stebėtina, kad nuostabos, pasidygėjimo ir pasipiktinimo nesukelia faktas, jog ne tik mažesniuose miestuose, bet ir sostinėje beveik nėra tvarkingų viešųjų tualetų, kuriuose tie turistai galėtų apsilankyti.

Lietuva, o ypač sostinė, reprezentuojama, reklamuojama – nuo Valdovų rūmų statybos ir oranžinių dviračių projektų iki drąsios šalies, regiono centro idėjos, tačiau kasdieniai, paprasti gyventojų ir svečių poreikiai, pavyzdžiui, apsilankyti švariame viešajame tualete, vis dar sąmoningai ar ne ignoruojami.

Žinia, viešųjų tualetų statyba ir tinkama jų priežiūra neatrodo labai pelninga investicija, tačiau ką prisimins civilizuotos šalies turistas, grįžęs iš mūsų sostinės: modernią vilniečio kortelę ar tai, kad mieste nerado tualeto? Arba šis buvo nešvarus.

Kita vertus, ar galima priekaištauti miestų ir miestelių savivaldybėms, kad viešose erdvėse nėra šio joms gana brangaus patogumo, kai net daugiau nei 16 proc. (Eurostato duomenimis) Lietuvos gyventojų vis dar naudojasi lauko tualetais, kai vis dar galima atrasti mokyklų, kurių moksleiviai priversti bėgioti į lauką, kai net naujai renovuotame prekybos centre Gedimo prospekte ar seniausioje sostinės universalinėje parduotuvėje atvėrus duris į tualeto patalpą norisi užsidėti dujokaukę. Gal tai mentaliteto ypatybės, kad tam tikros organizmo funkcijos yra gėdingos ir nešvarios, todėl ir vieta joms atlikti neprivalo būti pernelyg puoselėjama?

Sociologai tualetus įvardija kaip viešas intymias erdves, kurios atspindi visuomenės emocinę būklę ir, žinoma, kultūrines tradicijas bei švaros supratimą. Kuo laisvesnė ir turtingesnė visuomenė, tuo švaresni tualetai. Totalitarinių skurdžių visuomenių piliečiai, tarsi atsigriebdami už priespaudą, ima reikštis būtent šiose vietose. Nešvankūs užrašai, sąmoningas teršimas transliuoja, kaip žmonės iš tiesų jaučiasi ir ką mano apie savo aplinką. Tai vieta, kurioje sunku pagauti „nusikaltėlį“, ir vieta, kurioje galima nevaržomai, anonimiškai „išsilieti“.

Bene geriausiai tualetą, kaip civilizacinį slenkstį, iliustruoja faktas, kad daugelis sovietų karių, 1945 m. įžengusių į Berlyną, pirmą kartą pamatė klozetus ir bidė. Nesuprasdami jų paskirties, ten plovė indus, daržoves. Vyresni žmonės dar turbūt prisimena ir dvokiančius sovietinius statinius, į kuriuos įžengti subtilesniam žmogui reikėdavo nemažai drąsos ir kokių nebuvo matęs joks turistas iš Vakarų.

Šiandien tokios ryškios kultūrinės atskirties, ko gera, jau nėra, tačiau keliaudami per Europą galime aiškiai skirti, kur viešieji tualetai vis dar suvokiami kaip išvietės – nešvarios vietos „nešvariems“ reikalams, ir kur kiekvienas keliautojas gali pasinaudoti tualetu plačiąją šio žodžio prasme: nebūdamas priverstas saugotis, kad tik prie ko netyčia neprisilietus, ramiai susitvarkyti.

Įdomu, kad net ir beveik nesidomintys istorija, tačiau keliaujantys žmonės šiandien gana tiksliai galėtų nubrėžti ne tik apytiksles buvusios Romos imperijos ribas – pakaktų prisiminti įspūdžius iš viešųjų tualetų, bet ir įvardyti, kur piliečiai jaučiasi šeimininkai, o kur aiški konfrontacija tarp valstybės ir visuomenės.

Žlugus Romos imperijai, penktajame mūsų eros amžiuje žlugo ir švaros kultūra. Neprižiūrimi akvedukai, užakusios kanalizacijos, sugriautos ar apleistos termos, pamiršti namų baseinai pasmerkė Europą daugiau nei tūkstančio metų murkdymusi purve ir atmatose.

Romėniškoji kultūra pirties malonumus buvo pakylėjusi iki socialinio ritualo: termoje žmonės, tokie, kokius juos Dievas sukūrė, susitikdavo ne tik švarindamiesi – čia galėdavo ir pabendrauti, pasimėgauti masažo malonumais. Terma buvo atvira visiems – nuo vergo iki patricijaus. Deja, žlungant imperijai ir jos gyventojų moralei, termos tapo ištvirkavimų ir orgijų vietomis, visokeriopos nešvaros ir ligų židiniais. Nenuostabu, kad krikščionybė, susidūrusi su jau išsigimusia pirties kultūra, įvardijo ją kaip dvasinio ir fizinio purvo skleidėją. Visi intymios higienos reikalai buvo susieti su paskutiniųjų Romos pirčių nuodėmėmis, jas uždarius sunyko ir joms aptarnauti skirti to meto inžinerijos stebuklai – vandentiekis ir kanalizacija.

Vienintelės švaros oazės – tada dar gana laukinėje Šiaurės Europoje (ir Lietuvoje!) egzistavusios pirtys. Tiesa, jos čia radosi ne kaip romėniškųjų termų giminaitės, bet kaip savarankiškas šaltųjų platumų gyventojų išradimas, turėjęs praktinę paskirtį – nusiprausti.

Kadangi Lietuva į europinės civilizacijos traukinį įšoko šiek tiek pavėluotai, tai jos nepasiekė ne tik Romos nuodėmės, bet ir jų pagimdytas viduramžiškas asketizmas bei fanatizmas: bažnytinis teismas – inkvizicija, masiškas „raganų“ deginimas ir pirties fobija.

Ispanijos karalienė Izabelė Kastilietė, gyvenusi XIV amžiaus pabaigoje, prisipažino, kad prausėsi tik gimusi ir prieš vestuves, o Lietuvoje ir valdovai, ir kaimiečiai pirties malonumais mėgaudavosi dažnai. Tiesa, tualetus pilyse ir rūmuose turėjo tik valdovai ir didikai. Valstiečiams tokia poniška prabanga nebuvo žinoma.

Kaimuose pirmieji lauko tualetai atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje, prie bažnyčių. Dvasininkų noras išmokyti parapijiečius naudotis išviete nebuvo labai sėkmingas. Kelis kilometrus pėsčiomis kulniavusios moterys čia užsukdavo persiauti batų, palikdavo ryšulėlius su maistu – kad nereikėtų lašinių ir duonos neštis į bažnyčią. Išvietė – savo pirmine paskirtimi ir forma – netikėtai ėmė atlikti kai kurias tualeto funkcijas.

Vis dėlto kaimo žmonės su šia svetimybe buvo priversti gana greitai susitaikyti – Pirmojo pasaulinio karo metais lauko tualetai paplito masiškai, nes okupacinė vokiečių valdžia įvedė reikalavimą prie kiekvienos sodybos įrengti „būdelę“, priešingu atveju gyventojai būdavo apmokestinami. Kodėl? Galbūt norėta surinkti daugiau mokesčių, o gal tiesiog neapsikęsta nevalyvumo, nes ir patys vokiečių kariai, net žygiuodami per svetimą kraštą, paisė tvarkos: kariuomenės sustojimo vietose visos atliekos būdavo užkasamos – tik tada judama toliau. Taip vietos gyventojai galėdavo be vargo atskirti – rusų ar vokiečių karių žygiuota.

Sovietmečiu kaimo gyventojai prievarta buvo sugrūsti į daugiabučius ir staiga iš kaimo kultūros pateko į jiems svetimą urbanistinę erdvę. Smarkiai sumažėjusi privati erdvė ir šalia gerojo kambario įrengta išvietė šiek tiek komplikavo santykį su šia patalpa: „nešvarumams“ skirta vieta lyg ir turi būti prižiūrima – nes čia pat virtuvė ir valgomasis, bet pernelyg didelę švarą joje palaikyti „poniška“, nereikalinga, neįprasta.

Vakarų šalys po viduramžiškų sutemų sėkmingai grįžo prie švaros kultūros, o štai Lietuvai teko ilgokai trypčioti, nes visos „buržuazinės nesąmonės“ sovietiniam žmogui buvo neleistinos ir nepasiekiamos.

Dar ir dabar apsilankius bet kuriame bute galima suprasti, kuo žmogus naudojasi – išviete ar tualetu. Ir su kuria civilizacine aplinka jis tapatinasi – sovietinio kaimo žmogaus, įkalinto „dėžutėje“, ar vakarietiškos civilizacijos piliečio, kuriam kūno priežiūra ir jo fiziologija yra įprastas, kasdienis ritualas, o ne gėdingas, purvinas reikalas.

Kartą pažįstama jauna mama skundėsi, kad jos mažylis, pradėjęs lankyti įprastą valstybinį darželį, kur tualeto kvapas pasklinda visoje patalpoje, rimtai sunegalavo, mat į tualetą eidavo tik ryte ir vakare namuose, nes darželyje įveikti civilizacinio barjero – sėstis ant dvokiančio klozeto nepajėgė. Žinoma, vaikui prasidėjo fiziologiniai negalavimai. Mama, suprasdama nelengvą darželių finansinę padėtį, nupirko daug ir kokybiškų valymo priemonių, kad valytojai jų nestigtų, paaiškindama problemą. Deja, darželio darbuotojų atsakymas pribloškė: „Ponia, nereikia išlaidauti, visko mums pakanka, tiesiog mažiau lepinkit savo vaiką, nešveiskit namie kasdien tualeto, kad vaikas nepriprastų prie bereikalingo sterilumo ir neišsidirbinėtų.“

Atrodo, kad tokia logika vadovaujasi ir daugelio miestų bei miestelių administracijos atstovai. Švarus ir tvarkingas viešasis tualetas suvokiamas kaip bereikalinga „poniška“ prabanga, nedovanotina kuklaus biudžeto siurbėlė.

Ir nors viešųjų tualetų Lietuvoje dar trūksta, o švara juose labai dažnai santykinė, galima pasidžiaugti: vis dar atsilikdami nuo senųjų Vakarų Europos šalių, jau tolokai nusiyrėme ir nuo sovietinio mėšlyno. Bent jau teoriniai reikalavimai atrodo nepriekaištingi, o tada ir iki praktikos bent keliais žingsniais arčiau.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Vaizgenytė pateikia informaciją iš higienos normos „Viešieji tualetai“. Šis teisės aktas nustato: „Tualeto patalpos turi būti švarios visą laiką. Nešvarios grindys valomos nedelsiant drėgnu būdu. Du kartus per dieną patalpų sienos, grindys, įrenginiai išdezinfekuojami ir išplaunami. Panaudotas popierius, kitos atliekos sumetamos į šiukšlių dėžes. Šiukšlių dėžėse turi būti įkloti vienkartiniai plastikiniai maišeliai. Už švarą ir tvarką, aprūpinimą inventoriumi, valymo ir dezinfekcijos medžiagomis, popieriumi, muilu atsako jį prižiūrintis darbuotojas.“

Įdomu, kiek viešųjų tualetų, taip pat esančių kavinėse ir restoranuose, atitinka šį konkretų reglamentą? Ir kaip paisoma dar vieno konkretaus reikalavimo – įrengti tualetus ne tik geležinkelio ir autobusų stotyse, oro uostuose, jūrų ir upių uostuose bei prieplaukose, prekybos, parodų centruose, degalinėse, bet ir turgavietėse, automobilių stovėjimo aikštelėse, stadionuose, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, prie gatvių, prie automobilių magistralių esančiose autobusų stotelėse ir poilsio aikštelėse?

Stebėtina, kad restoranų ar kavinių patiekalus, aptarnavimą vertinantys, reitinguojantys ar tiesiog savo nuomonę išsakantys autoriai kone niekada neužsimena apie šią vietelę. Tarsi ji neegzistuotų. O gal tvarka jose – konstanta, taigi ir rašyti nėra apie ką? Dažnai būtent vizitas į tualetą būna teisingiausia nuoroda, ko gi galima tikėtis.

Keliaujant po Europą gerus restoranus sėkmingai galima pasirinkti ir nesivarginant ieškoti atsiliepimų internete ar kelionių vadovuose – pakanka pasiteirauti, kur galima nusiplauti rankas. Ta vieta pasako viską: jei trūksta tualetinio popieriaus ar yra tik pigiausio, vargu ar galima tikėtis, kad restorano administracija bus linkusi išlaidauti kur kas brangiau kainuojantiems dalykams – produktams, prieskoniams, kvalifikuotam personalui. Jei nepasirūpinta geru muilu ir nepriekaištingai švariais rankšluosčiais (ar kokybišku elektriniu džiovintuvu), ar verta ragauti ten patiekiamą maistą dar ir tinkamai nenusiplovus rankų? Galvoje ima suktis klausimai, kaip darbuotojai paiso higienos reikalavimų.

Štai ir aiškėja įstaigos požiūris į kokybę. O į klientą? Jei lankytojas pasijunta ramybės ir švaros oazėje, kur galima ne tik nusiplauti rankas, bet ir susitvarkyti makiažą, įsidėti kontaktinius lęšius, susitvarkyti drabužius, pagaliau paskambinti telefonu, – tikėtina, jog klientas čia vertinamas ir laukiama, kad jis sugrįžtų.

Pagaliau svarbus ir restorano administracijos požiūris į darbuotojus, kuris irgi aiškėja tualete. Kas jį valo? Nusiplūkusi padavėja, ištaikiusi laisvą minutę? Į dienos pabaigą užsukanti valytoja? O gal yra visą darbo dieną tualetą prižiūrintis darbuotojas, kuris pastebi ir sutvarko kiekvieną smulkmeną – net vandeniu aptėkštą veidrodį nuvalo greičiau, nei kas spėja pastebėti tą mažyti tvarkos pažeidimą… neabejotina, tikėdamasis, kad į lėkštelę šalia įėjimo barškės patenkintų lankytojų arbatpinigiai.

Tokioje vietoje, beveik neabejotina, bus pasirinktas ir puikus virtuvės šefas, ir kalbus bei sumanantis padavėjas. Jei žmonės dirba tik savo darbą ir jis yra vertinamas, restorano lankytojas tai būtinai pajus.

Pažvelgus į tualetą galima greitai ir tiksliai išsiaiškinti, kaip vertinamas žmogus, koks požiūris į jį konkrečioje įstaigoje, mokykloje, restorane, mieste. Jei mokykloje rakinami švarūs mokytojų tualetai, kuriuose yra ir rankšluostis, ir tualetinio popieriaus, ir muilo, o moksleiviai priversti tenkintis dvokiančiomis išvietėmis, kažin ar galima tikėtis, kad toje įstaigoje gerbiamas moksleivių orumas ir ugdomos asmenybės. Net jei ir sienos ką tik nudažytos ir sudėti nauji langai.

Galima teisintis, kad moksleiviai dažnai nepaiso švaros reikalavimų, tačiau mokyklų, kuriose ir moksleivių tualetai tvarkingi, nuolatos valomi, patirtis sakytų ką kita. Švarias vietas žmonės dergia daug rečiau nei apšnerkštas. Ir tualete, ir gatvėje galioja tas pats principas: jei aplinka šiukšlina, tai retas praeivis jausis nejaukiai, jei numes nereikalingą popiergalį. Tvarkingoje vietoje teršiama gerokai rečiau. Taip ir tualete – nepriekaištingai išblizgintos ir kvepiančios grindys, spindintys veidrodžiai, kokybiškas popierius ir rankšluosčiai verčia paklusti aplinkos diktatui.

Praėjo kone dešimtmetis nuo garsiojo Prezidentūros remonto, kai laukiant karalienės Elizabeth II buvo neįprastai prabangiai ir prašmatniai suremontuoti tualetai. Renkantis jų aksesuarus iš dizainerio Gianni Versace mados namų katalogo, darbų sąmata išsipūtė iki 250 tūkst Lt. Kvaila būtų ginčytis, kad vienoje svarbiausių valstybės institucijų viskas turi atrodyti reprezentatyviai – tualetai čia jokia išimtis, bet štai papildoma kaina už Versace vardą greičiau yra ne tik abejotina ir sunkiai pateisinama prabanga, bet ir ryškus socialinės atskirties rodmuo bei žaidimas statusu. Ypač žinant, kad ir dabar, praėjus beveik dešimtmečiui, Lietuvoje yra mokyklų, kuriose tualetų apskritai neįrengta – tik lauko išvietės. Taigi vieniems – mados namų logotipu paženklinta santechnika, kitiems – dvokas iš duobės.

Padėtis darželiuose, mokyklose, studentų bendrabučiuose vis dar rodo – vaikai ir jaunimas yra „mažiau vertingi žmonės“. O viešieji tualetai labai aiškiai žymi mūsų kelionės į vakarietišką civilizaciją etapą: kokią viešą intymią erdvę piliečiui siūlo valstybė ir kaip jis į tą pasiūlymą atsako – tvarkingai juo naudodamasis, dergdamas ar reikalaudamas geresnio.

Regina Statkuvienė

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...