2014 Rugsėjo 12

Arūnas Brazauskas

Civilizacijų konfliktas ir degalų mililitrai

veidas.lt

Pamenu, senais gerais laikais Jungtinėse Valstijose įsivėliau į civilizacijų konfliktą, gūdžiame užkampyje prie upelio, vardu Jeloustounas, stebėdamas, kaip plepa vaikinas ir mergina.

Tai vyko gerokai į šiaurę nuo tų vietų, iš kur kolega Evaldas Labanauskas šiame „Veido“ numeryje rašo apie amerikietiškus pavyzdžius Lietuvos universitetams (58 p.)  Mergina pėsčia atpėdino pusantros mylios nuo stovyklavietės į pakelės parduotuvę, o jos draugas atvažiavo apynauju džipu. Atsisveikinant pėsčioji paprašė pavežti atgal. Vaikinas paaiškino, kad automobilis ne jo, o tos organizacijos, kuriai priklauso stovyklavietė, todėl jis negalintis priimti pakeleivės. Sutarę dėl kito pasimatymo, abu laimingi išsiskyrė.

Civilizacijos susigrūmė ne kur nors, o manyje. Atstovavau tai istorinei patirčiai, kurios norma buvo valdiško turto naudojimas asmeniniams tikslams. Turiu omeny ne tiek grobstymą, kiek smulkmenas: vadovai kviesdavo draugus į pirtis, kurios įrengtos už įmonių pinigus, geranoriškos administratorės įleisdavo į sales visokius neoficialius paskaitininkus ir panašiai.

Džipo vairuotojas man pasirodė stuobrys, o jo draugės visišką supratimą ir pritarimą įsidėmėjau kaip etnografinį faktą, kurį reikia apmąstyti. Juk atvykau iš ten, kur vyras, nesugebantis flirtui panaudoti valdiško automobilio, laikomas nevykėliu.

Vienas toks autorius, parašęs kapitalią knygą „Kapitalas“, nemažai svarstė apie susvetimėjimą. Pagal jį, susvetimėjimas – tai žmonių negebėjimas suvaldyti socialinių jėgų, kurias tie žmonės patys susikūrė. Juk ekonominės krizės kyla ne dėl Mėnulio poveikio, o todėl, kad žmonės gamina ir dalyvauja mainuose.

Aprašytu atveju džipas buvo darbo įrankis – vaikinas atvyko parsivežti kelių dėžių su geriamojo vandens buteliais. Jei pasisodintų draugę, išeikvotų keliais mililitrais daugiau degalų, o ir sėdynės apmušalas keliais mikronais labiau nusitrintų. Kaip sakoma – lašas po lašo…

Buvo tokia valstybė, kurioje bandyta įveikti susvetimėjimą, apvaldyti socialines jėgas, todėl ten panaikinta privatinė nuosavybė. Valdžia buvo savaip dosni, pavyzdžiui, dalijo pakišas Afrikos ir Azijos diktatoriams, parduodavo jiems pigiau savikainos daug degalų ryjančius karinius ir civilinius lėktuvus. Kaip valstybė gyvavo, taip ir bankrutavo. Sovietų Sąjunga žlugo dar ir todėl, kad nepavyko sudurti galų neefektyviame, išteklių netausojančiame ūkyje.

Jeigu mano stebėtos scenelės dalyvė būtų sovietinė panelė, veikiausiai nutaisytų nuostabos ir paniekos perkreiptą fizionomiją. Amerikietė nenustebo – gal todėl, kad tėvai atskaitydavo iš jos kišenpinigių už per ilgus pasibuvimus duše, o ji pati prie tų kišenpinigių prisidurdavo nešiodama paštą, dalydama skrajutes, plaudama indus picerijoje ir panašiai. Visi buvo įpratę skaičiuoti.

Amerikietės draugas, parodęs, kad jis darbais, o ne žodžiais myli savo įmonę – linkęs taupyti mililitrus ir mikronus, yra gražus pavyzdys prie šio numerio rašinio apie darbuotojus ir darbdavius (14 p.). Galima sakyti, kad ir darbdavys jį mylėjo – įdarbino legaliai, o juk tose vietose galėjai matyti pulkelius meksikiečių, kurie policijai tarsi nepastebint laukdavo samdytojų.

Atsiribokime nuo Amerikos su jos „vis dar pasitaikančiais trūkumais“ (vienuolika milijonų nelegalų Jungtinėse Valstijose – tos civilizacijos „vokelių“ gavėjai). Pakartokime, kas jau seniai žinoma: privati nuosavybė – tai atsakomybė. Visų pirma darbdavio. Žinoma, ir darbuotojo, jeigu jis pabėgo iš sovietinės civilizacijos.

 

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Arūnas Brazauskas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...