2010 Lapkričio 03

Audra Baranauskaitė

Čia priėjo Gorbulskis…

veidas.lt

Leidykla “Versus aureus” rengia spaudai knygą apie populiarųjį XX amžiaus Lietuvos kompozitorių Benjaminą Gorbulskį (1925–1986). Istorijos ir linksmi anekdotai apie šią neeilinę asmenybę iki šiol keliauja iš lūpų į lūpas. Knygos tekstą iš kompozitorių pažinojusių žmonių pasakojimų surašė žurnalistė Audra Baranauskaitė.

Kaune Gorbulskių namuose stovėjo fortepijonas. Mažiukas būdamas Benjaminas bandydavo juo paskambinti, ir tėvai pasamdė mokytoją. Mieste – tik viena parduotuvė, kurioje galėjai gauti natų, ir, kai berniukas paaugo, ten jų nusipirkdavo.

Kauno gimnazijoje chemiją jam dėstė profesorius Kazys Daukšas (vėliau jie tapo gerais bičiuliais). 1941 metų birželio 22 dieną turėjo būti iškilmingai įteikti baigimo atestatai, tačiau tą rytą prasidėjo karas ir dokumentai buvo išdalyti tiesiog klasėje. Gavęs atestatą Benjaminas nuėjo į kino teatrą “Trumf” pasižiūrėti “Kapitono Granto vaikų”. Dviese nusipirko “vieną bilietą dviem žmonėms”. Tačiau filmo jiems neberodė, grąžino po 25 centus ir liepė skubiai eiti namo. Po poros valandų penkiolikmetis Benjaminas sėdėjo traukinyje, riedančiame į Rytus.

Kartu su dviem draugais keliavo į Rusijos gilumą. Ėjo ir pėsti, ant pečių kuprinėje Benjaminas nešėsi natas. Neturėjo ko valgyti, kur miegoti, todėl kažkur Rusijoje laikinai įstojo į institutą, susijusį su laivininkyste. Mokytis nesimokė, užtat stipendiją gaudavo. Per praktiką plaukiodami keleiviniais laivais studentai turėjo matuoti dugną. Benjaminas laive sėsdavo prie rojalio, grodavo užsienietišką muziką, o keleiviai jį kone nešiodavo ant rankų.

"Veido" archyvas

Vėliau Gorkio mieste dirbo keliose gamyklose. Kai jį mobilizavo į armiją, atsidūrė Balachnoje, kur buvo įsikūrusi 16-oji lietuviškoji divizija. Kariniame muzikiniame ansamblyje dainavusi Elena Čiudakova susibičiuliavo su dvidešimtmečiu kareivėliu, ir jis aranžuodavo jai eiles.

Trims mėnesiams patekęs į baudžiamąjį batalioną, surinko visus, kas tik mokėjo groti, ir įkūrė dainų ir šokių ansamblį. Čia buvo ir recidyvistų, ir prasigėrusiųjų, ir teistų, tačiau B.Gorbulskis mokėjo su jais bendrauti. Galiausiai iš baudžiamojo būrio buvo ne tik paleistas anksčiau laiko, bet ir paskirtas pulko kapelmeisteriu.

Karui pasibaigus 16-oji lietuviškoji divizija turėjo įžengti į Vilnių su kariniu orkestru. Kauno pamiškėje įrengtoje stovykloje muzikantai pernakvojo ir iškeliavo link Vilniaus. Žygiavo pėsti, pagrodami tai vestuvėse, tai krikštynose, o vieno miestelio bažnyčios klebonas taip nuvaišino, kad jie pavėlavo… 16-oji lietuviškoji divizija laukė jų visą parą. Kai pagaliau orkestras pasirodė ir kariai įžygiavo į Vilnių, visus muzikantus nusiuntė į baudžiamąjį batalioną.

Svarbiausia – būti asmenybe

B.Gorbulskis sakydavo, kad svarbiausia būti asmenybe, o buitis – nesvarbu. Kai dukra buvo maža, iš Operos ir baleto teatro jie abu neišlįsdavo. Kadangi mergaitė turėjo nuolatinę vietą pirmoje eilėje, muzikantai juokaudavo: “O, Karina jau atėjo, galima pradėti spektaklį…”

Sako, B.Gorbulskis kurdavo kalbėdamas, valgydamas, vaikščiodamas ir net miegodamas. Tereikėdavo tik prisėdus užrašyti muziką natomis. Jo žmona prisimena: “Kartą pasakoju kažką, žiūriu jam į akis, o jis susikaupęs galvoja. Staiga sako: “Dvylika minučių trisdešimt sekundžių.” Atkertu: “Aš jau visą pusvalandį tau kalbu”. O jis: “Ne, koncertas truks dvylika minučių trisdešimt sekundžių.” Sakau: “Tai tu manęs visai nesiklausei…” Tada jis viską, ką sakiau, pakartojo kone žodis žodin.”

Daug ką stebindavo ir B.Gorbulskio punktualumas. Kartą turėjo su kažkuo susitikti ir liepė taksistui vos ne valandą sukti po miestą ratus, kad tik neatvyktų bent minute anksčiau. Tačiau kitų įpročio vėluoti nesmerkdavo. Apskritai niekam neprimesdavo savo nuomonės, nepakeldavo balso. Išgirdęs, jog kas nors jam pavydi, netikėdavo, o jei to žmogaus nepažinojo asmeniškai, sakydavo: “Gerai, tuomet susipažinsiu su juo, ir po trijų minučių jis bus geriausias mano draugas.”

Anot artimųjų ir draugų, B.Gorbulskis turėjo tobulą skonį. Žmonai ir dukrai skirtus daiktus iš užsienio siųsdavo siuntiniais. Bet jis rūpinosi ne tik šeima. Kadangi daug važinėjo po užsienį, niekada niekam neatsakydavo parvežti, ko paprašytas, nuvežti taip pat. Grįždavo namo su trimis lagaminais. Muitinėje kartais net nežinodavo, kas jų viduje, bet dažniausiai jam pavykdavo susitarti su muitininkais.

Tačiau sau maestro beveik nieko nepirkdavo. Sakydavo, kad jam reikia tik trijų dalykų: popieriaus, rašomojo stalo ir gero unitazo. Visa kita – perteklius, niekai, daiktai tik apsunkina žmogaus gyvenimą. Visada buvo labai tvarkingas, nors drabužių turėjo nedaug – keletą porų marškinių, kaklaraiščių, pastaruosius dažniausiai nešiodavosi kišenėje – jų prireikdavo tik prieš publiką nusilenkti.

Tačiau kitiems stengdavosi padaryti malonumą, atspėti norus. Niekada nepamiršdavo net menkiausio pažado. Jeigu sėdint restorane ateidavo žmogus, pardavinėjantis laikraščius, B.Gorbulskis klausdavo: “Kiek ten dar liko? Visus perku. O tu eik – pailsėk, išsimiegok.”

Jam nieko nereiškė nupirkti visiems autobuso keleiviams bilietus ar nepažįstamai mergaitei – kalną knygų. Kartą pietaujant “Neringoje” padavėja jam atnešė ant padėklo butelį konjako ir dėžę saldainių su rašteliu, nors paprastai taip elgdavosi pats Benjaminas. Raštelyje buvo parašyta: “Kai buvome studentai ir labai alkani užėjome į “Rūtą”, jūs mus visus pamaitinote.”

Namuose jo žmonai gaminti nereikėdavo nieko. B.Gorbulskis “Neringoje” jai užsakydavo pietus, o Karina po mokyklos eidavo pavalgyti į “Nykštuką” – čia visi žinojo, kad tėvelis vėliau sumokės. Pats Benjaminas iš namų išeidavo 11 valandą, pietums “Neringoje” valgydavo savo garsųjį bifšteksą, ir juokaudavo, jog, kai numirs, ant jo antkapio bus parašyta: “Numirė, nes niekada nevalgė sriubos.”

“Pan iz Wilno?”

Kai koks nors tuometinės valdžios atstovas klausdavo, kodėl Gorbulskis nestoja į partiją, jis atsakydavo: “Stočiau, jei pas mus būtų dvi partijos. Vis šiokia tokia konkurencija…” Sugebėjo pokštauti ir su sovietų valdžia. Pasišnekučiuoti su Benjaminu Gorbulskiu patikdavo net tuometiniam KGB viršininkui Juozui Petkevičiui.

Oficialių raštų B.Gorbulskis taip pat negalėjo rašyti rimtai. Be to, daug kam buvo sunku patikėti, kad visi jo laiškai pasiekdavo adresatą – juk rašė labai neatsargiai. Kartą, žmonos paklaustas, kodėl jo laiškus praleidžia, atsakė: “Žinau, kaip juos reikia rašyti.” Pasirodo, juose šį tą adresuodavo specialiai “tarnyboms”, na, maždaug taip: “Suprantu, koks sunkus jūsų darbas. Ištisai tenka skaityti visokį šlamštą. Kad jums būtų linksmiau, siunčiu keletą anekdotų…” ir t. t. Tie žmonės, ko gero, laukdavo jo laiškų.

Užsienyje B.Gorbulskio koncertuose pirmose eilėse, žinoma, sėdėjo šnipukai, kurie užduodavo provokuojančius klausimus… Kartą Australijoje vienas toks atkakliai bandė iš Benjamino išgauti, jog Sovietų Sąjungoje jam nepatinka gyventi. Įvyko maždaug toks dialogas: “Sakykite, Benjaminai, kaip jums atrodo, ar mes čia gyvename gerai?” – “O, taip, jūs tikrai čia gyvenate gerai.” – “O jūs tenai kaip gyvenate?” – “Na, o mes gyvename kitaip.” Parvažiavęs namo juokėsi: tegul dabar pabando išsiaiškinti, ar “kitaip” – reiškia “gerai” ar “blogai”.

Kartą B.Gorbulskis turėjo vykti į Ameriką. Tačiau nenorėjo keliauti per Maskvą, nemėgo to miesto. Paskambino į konsulatą (su konsulais palaikydavo draugiškus ryšius) ir pasakė, kad atvyks sutikti Naujųjų metų. Tačiau užtruko Frankfurte, o tuo metu sovietų santykiai su JAV labai paaštrėjo. Kai B.Gorbulskis atsirado Amerikoje, muitininkai nustebo: iš kur šitas atsirado su raudonu pasu? Benjaminą uždarė į areštinę, joje išbuvo tris valandas ir jau bijojo, kad pasodins.

Tardytojai jo klausia: “Iš kur atvykote?” Sako: “Iš Lietuvos.” Niekas nesupranta. Išeina, ilgai aiškinasi, paskui vėl sugrįžta. Klausia: “Kokia jūsų specialybė?” – “Kompozitorius.” – “Jūsų profesija?” – “Kompozitorius, – tačiau prisiminęs, kad užsienyje tai ne profesija, pasitaiso: – Aš – dėstytojas.” – “Jūs kompartijos narys?” Sako: “Ne.” – “Profsąjungos narys?” Sako: “Taip.” – “Tai iš kur?” – “Iš Lietuvos.” Vėl išeina… Sėdi areštinėje dar pusantros valandos. Ir staiga atėjęs žmogus sako: “Tai ką, “pan iz Wilno?” – “Tak, tak”, – B.Gorbulskis truputį mokėjo lenkiškai. Tai buvo amerikietis, kilęs iš Vilniaus krašto, kaip ir savas… Šitaip Benjaminas pasiliko Amerikoje. Ilgam. Lozoraitis jam vis pratęsdavo vizą. Tada Jungtinėse Amerikos Valstijose išgyveno metus. Vėliau Australijos lietuvių kolonijoje išbuvo aštuonis su puse mėnesio…

Pagrindiniai B.Gorbulskio biografijos faktai

  • 1941–1947 m. gyveno Rusijoje. 1953 m. baigė Vilniaus J.Tallat Kelpšos muzikos mokyklą, mokytojas Jurgis Gaižauskas. 1958 m. baigė Lietuvos konservatorijos E.Balsio klasę.
  • Sukūrė operą “Frank Kruk”, baletą, kūrinių simfoniniam orkestrui, operetes “Naujametinis karnavalas”, “Trys vakarai”, “Don Žuanas, arba Meilė geometrijai”, “Adomas nenori būti Adomu” ir kt.
  • B.Gorbulkis taip pat sukūrė 17 koncertų įvairiems instrumentams, kūrinių pučiamųjų ir lengvosios muzikos orkestrams, apie 600 dainų ir romansų, dramos teatro, cirko spektaklių, muzikos kino filmams.
  • Jo dainas atliko Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Aleksas Lemanas, Virgilijus Noreika, Nelly Paltinienė, Violeta Rakauskaitė, Ona Valiukevičiūtė ir kiti estrados dainininkai.
Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Ir prie sovetų Ir prie sovetų rašo:

    žydeliai gerai qi gyveno……………..


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...