2016 Sausio 23

Veido archyvas

Černobylis: apleisti miestai, išparduodamas radioaktyvus metalas ir nepagrįstos baimės

veidas.lt

Shutterstock

 

Kelionės. Černobylis gali būti vadinamas tiek ekologinės katastrofos paminklu, tiek sovietinės valdžios neveiklumo ir melo nelaimės akivaizdoje simboliu. Tačiau šiandien čia krypsta ne vieno keliautojo, trokštančio ekstremalesnių įspūdžių, akys.

Apie Černobylį ir Pripetę prikurta pačių keisčiausių pasakojimų. Esą pastebėti vilkžmogiai, skraido mutantai vabzdžiai, plaukioja žuvys milžinės, ir apskritai nieko žmogiško nebelikę. Čia visur baisi radiacija, ir įkelti koją į šią zoną mirtinai pavojinga bet kokiam žmogui. Kiek tiesos yra šiuose gerokai fantastika atsiduodančiuose pasakojimuose?

„Na, visų pirma radiacijos fonas iš tiesų yra didesnis, tačiau jis nėra vientisas reiškinys, paplitęs po Černobylio zoną. Kai kuriose vietose radiacijos fonas didesnis negu ten, kur gyvena žmonės, tačiau yra tokių vietų, kuriose fonas gerokai mažesnis nei Kijeve ar Vilniuje. Radiacijos lygis priklauso nuo įvairių įvykių: vienoje ar kitoje vietoje leidosi likvidatorių sraigtasparniai ir paliko taršos, yra radiacijos kišenė po Pripetės ligonine, kur buvo sumesti radioaktyvūs ugniagesių drabužiai, ir pan. O štai Parišovo kaime, kuriame šiandien gyvena žmonės, vadinami „samoselais“, radiacijos fonas mažesnis negu Kijeve“, – pasakoja žurnalistas Daumantas Liekis.

Priminsime, kad 1986 m. balandžio mėnesį, naktį iš 25-osios į 26-ąją, Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko darbuotojams pradėjus eksperimentinę procedūrą reaktoriaus galia nevaldomai didėjo ir galop įvyko galingas sprogimas. Ketvirtojo reaktoriaus stoge jis pramušė didžiulę skylę, pro kurią į aplinką pasklido milžiniškas kiekis radioaktyviųjų medžiagų. Teigiama, kad į aplinką pateko apie 5 proc. visų viduje buvusių radioaktyviųjų medžiagų. Negana to, užsidegė grafitas, naudojamas vietoj vandens neutronams lėtinti. Grafitas liepsnojo net dešimt dienų, į aplinką skleisdamas radioaktyvius dūmus.

Į šį radioaktyvų pragarą ugniagesiai, kariai, sraigtasparnių pilotai ir kiti likvidatoriai  gesinti gaisro buvo siunčiami, galima sakyti, plikomis rankomis – ne tik be apsaugos priemonių, bent kiek apsaugančių nuo radiacijos poveikio, bet net ir be dozimetrų.

Černobylio ir Pripetės gyventojai evakuojami nebuvo. Tiesą sakant, šią avariją sovietų valdžia slėpė iš paskutiniųjų ir iki paskutiniųjų, kol Švedijos teritorijoje buvo užfiksuota padidėjusi radiacija. Mat radioaktyvūs teršalai pasklido ne tik  Černobylio apylinkėse – jų teko ir Ukrainai, ir Baltarusijai, ir Rusijai, ir Vakarų Europos šalims. Taršos pėdsakų kai kuriose šalyse aptinkama ir šiandien.

Ir tik kai susirūpinę švedai susisiekė su Maskva, valdžia balandžio 28 dienos pavakare teikėsi išplatinti trumpą ir labai nekonkretų pranešimą, skelbiantį, kad viename iš Černobylio reaktorių įvyko nelaimė, tačiau esą situacija suvaldyta ir imtasi visų priemonių padariniams likviduoti.

Po paros politiniams vadukams pasitarus buvo paskelbtas dar vienas pranešimas, kuriame žmonės raminami: į aplinką iš tiesų pateko radiacijos, žuvo pora žmonių, bet esą radiacijos plitimas stabilizuotas. Taigi gyvenantieji netoli elektrinės gali visiškai nesijaudinti, ką jau kalbėti apie tuos, kurie gyvena toliau ar tuo labiau kitose respublikose.

Beje, gegužės 1 dieną Kijeve vyko paradai, o vėjas radioaktyvius debesis kaip tik nešė šio miesto link, bet komunistų vadukai nė nesiruošė kaip nors įspėti žmonių. Pripetė pradėta evakuoti praėjus daugiau nei parai po avarijos, tačiau didesnė miesto evakuacija prasidėjo tik gegužės 5 dieną. O ir pats Michailas Gorbačiovas apie tragediją viešai prabilo tik praėjus dvidešimčiai dienų nuo katastrofos.

Oficialiai skelbiama, kad per sprogimą žuvo du elektrinės darbuotojai, 134 darbuotojai patyrė ūmų radiacinį sindromą. 28 jėgainės darbuotojai mirė nuo ūmios spindulinės ligos. Tačiau per metus sovietų valdžia į Černobylio zoną likviduoti avarijos padarinių pasiuntė daugiau kaip pusę milijono žmonių, kurie gavo dideles radiacijos dozes, jiems kilo ir šiuo metu kyla grėsmė susirgti vėžiu bei kitomis ligomis.

Verta paminėti, kad dar ir dabar įvairiose organizacijose verda ginčai, kiek iš tikrųjų žuvo žmonių, kiek gavę radiacijos susirgo vėžiu. Juk sovietų valdžia tokius dalykus meistriškai nuslėpdavo. Jos neveiklumas ir atsainus požiūris į žmonių gyvybes bei sveikatą šokiruoja ir šiandien, praėjus jau 29 metams.

Tačiau šiandien kiekvienas norintis gali savo akimis pamatyti prieš 29 metus įvykusios katastrofos mastą. Kai kurie keliautojai ir tyrinėtojai čia grįžta ne vieną kartą. Kas juos traukia į šią, rodos, Dievo užmirštą vietą?

„Pirmus kartus mane masino apleisti miestai ir apokalipsės jausmas, tarsi atvažiuotum į kokį nors iš fantastinės knygos ar filmo siužeto atkeltą miestą, kurio gyventojai, gelbėdamiesi nuo katastrofos, paspruko į kitą planetą. Priklauso ir nuo metų laiko: jei atvažiuoji pavasarį ir vasarą, matai daugiau gyvosios gamtos, jei rudenį ar žiemą – matai tokį Černobylį, kokį galbūt norėtų matyti meninių filmų kūrėjai. Tačiau toks įspūdis būna pirmą kartą, vėliau patraukia kiti dalykai“, – pasakoja Daumantas.

Pasak jo, lankydamasis kelintą ar kelioliktą kartą pradedi stebėti žmones, kurie ten dirba ir gyvena, nes jų gyvenimo istorijos glaudžiai susijusios su Černobylio katastrofos istorija. Galų gale atsiranda ir draugų, ir gerų pažįstamų, ir nedraugų. „Černobilio zonoje aš pats kaip ir tapau čia vykstančio proceso dalyviu. Čia lankydamasis matau visai kitokius dalykus nei tie, kurie atvažiuoja pirmą kartą“, – tikina vaikinas ir priduria nesistengiantis skaičiuoti, kiek kartų lankėsi Černobylio zonoje, – čia jis nuo 2009-ųjų keliauja bent kartą per tris mėnesius.

Anksčiau Daumantas Černobylio zonoje domėjosi biologine įvairove ir darė vabalų apskaitas Pripetės apylinkėse, vėliau lydėdavo norinčiuosius pasižvalgyti po šią įdomią vietą. Šiuo metu jį čia atgena dokumentinio filmo „Savanoriai Černobylyje“ idėja.

„Sovietiniais laikais likviduoti katastrofos žmonės buvo atgabenami per prievartą, net nekreipiant dėmesio į riziką jų gyvybei. Dabar viskas pasikeitė. Mes čia važiuojame savo noru ir dar už tai mokame pinigus. Dokumentinis filmas bus apie tokius savanorius“, – ateities planais dalijasi keliautojas.

Pasak Daumanto, Černobylio zonoje galima pamatyti daugybę įdomių dalykų. Štai vienus masina slaptos DUGA sistemos prie pat Černobylio miestelio. Drąsuoliai, užsiropštę ant antenų, apačion strykteli su parašiutu, tuo gerokai įsiutindami budrius milicininkus. Vilioja keliautojus ir tūkstančiai apleistų kaimų, ir milžiniški technikos kapinynai. O jie labai įspūdingi.

Po avarijos atominės elektrinės apylinkės buvo itin užterštos radioaktyviosiomis medžiagomis. Todėl kaimai buvo užpilti, medžiai iškirsti ir toje pat vietoje užkasti. Tam prireikė kelių šimtų tūkstančių žmonių ir tūkstančių sunkiųjų transporto priemonių. Likviduoti avarijos padarinių buvo pasiųsta karinė technika iš Afganistano – sraigtasparniai, šarvuočiai, taip pat reikėjo MAZ‘ų ir KAMAZ‘ų, traktorių, kuriais buvo gabenamas gruntas net prie paties reaktoriaus, autobusų, kuriais likvidatoriai buvo vežiojami tvarkyti radioaktyvios aplinkos.

Vėliau beveik visa ši technika Černobilio zonoje buvo ir palikta. Tokių kapinynų suskaičiuojama apie 800. Vienas populiariausių – ~Rassorva~ kapinynas, į kurį buvo suvežti sraigtasparniai, šarvuočiai, Pripetės lengvieji automobiliai.

Tačiau iš šio kapinyno beveik nieko nebelikę. Vertingi metalai išpjauti, o liekanos, kai kurios ypač radioaktyvios, suverstos į vieną vietą. „Tuos metalus, kuriuos išsipjovė, įsivaizduoju, kad turėtų dezinfekuoti prieš parduodami. Yra specialių metodų radiacijai neutralizuoti“, – sako Daumantas.

Tačiau, pasak jo, jei reikėtų išskirti, ką keliautojams tikrai verta pamatyti ir nufotografuoti, tai būtų Pripetė. „Tai didelis miestas, labai panašus į mūsų miegamuosius Vilniaus rajonus. Tiesą sakant, pabuvęs Pripetėje niekada po juos jau nevaikščiosiu kaip anksčiau“, – šypteli keliautojas.

Pripetė visiškai apleista, daugelis statinių jau avarinės būklės, griūva, todėl eiti į jų vidų nerekomenduojama. Labiausiai apgriuvę pirmieji miesto kvartalai, o iš kai kurių pastatų, pavyzdžiui, Pripetės pirmosios mokyklos ar parduotuvės, belikusi tik griuvėsių krūva. Šio miesto, kaip ir Polesės, niekas neketina atstatyti, nes išvalyti juos yra per brangu, todėl ilgainiui miestai turėtų sugriūti, griuvėsius – praryti augmenija. Beje, jau ir dabar medžiai beveik pasiglemžę miestą, kuriame kažkada gyveno apie 50 tūkst. žmonių, maždaug tiek, kiek šiandien gyvena Alytuje.

Verta aplankyti ir Polesę. Tai šiek tiek mažesnis už Pripetę miestas, tačiau ir čia yra apleistų daugiabučių ir kitokių įdomių pastatų. Polesė iškraustyta gerokai vėliau, nes ji toliau nuo radiacijos židinio, tačiau populiacija buvo stebima ir atkreiptas dėmesys, kad ten gimstantys vaikai turi įvairių sutrikimų ir ligų – nuo vandenligės iki kitokių rimtų apsigimimų.

Nenuostabu, nes miesto apylinkių radiacinis fonas ir užterštumas itin didelis. Pasak Daumanto, jie su keliautojų grupe Polesės apylinkėse keliavo praėjusią žiemą ir važiuodami asfaltuotais keliais labai dažnai patekdavo į labai radiacija užterštas vietas. Be to, vietiniai gyventojai buvo priklausomi nuo aplinkinių ūkių, nuo grybavimo, tad labai daug sunkiųjų medžiagų gaudavo valgydami. 1990 m. buvo priimtas sprendimas gyventojus iškraustyti.

Pats Černobylis – irgi nemažas miestas, panašaus dydžio kaip mūsų Druskininkai. Pasak keliautojo, gyvenvietės istorija siekia viduramžius. Anksčiau buvo stipri žydų bendruomenė, vėliau atėjus sovietams daug kas keitėsi, tačiau Černobylis išliko kaip kaimiško tipo gyvenvietė su kaimui būdingais pastatais. Šiandien visa infrastruktūra sutelkta pačiame Černobylyje.

Todėl miestelis pats gyviausias, nes čia veikia ir administracija, ir yra aptarnaujantis personalas, veikia valgyklos, parduotuvės, yra vienas bankomatas. Lankytojai čia gali netgi pernakvoti. Černobylyje gyvena ir dirba apie tris tūkstančius skirtingų profesijų žmonių. Tačiau jie kas pusę metų (kiti – kas antrą savaitę ar kas pusę mėnesio) keičiasi: vieni išvažiuoja, kiti atvyksta. Kai kurie net turi tokius laikinus sezoninius namus pačiame Černobylio miestelyje.

Beje, kiekviena keliautojų grupė privalo turėti dozimetrus, kad galėtų išvengti labiau radiacija užterštų vietų. Be to, rekomenduojama nenulipti nuo asfaltuotų kelių, mat jie buvo valomi ir plaunami, kad galėtų važinėti likvidatorių transportas, o biraus grunto taip paprastai neišvalysi. Kur yra didesnė radiacinė tarša, gali pasufleruoti ir samanos. Ten, kur didesnės samanų sankaupos, galima įtarti, kad yra didesnis radiacijos lygis.

„Jos tose vietose tiesiog veši. Kartais su dozimetrais net specialiai paieškome samanų ir pasižiūrime, koks taršos lygis. Pripetėje yra pramogų parkas, kuriame pirmosiomis dienomis po sprogimo likviduojant avariją leidosi sraigtasparnis pasipildyti degalų ir paliko radioaktyvios taršos. Toje vietoje yra didelė samanų sankaupa“, – pasakoja Daumantas.

Smalsu, kiek radiacijos gauna turistai, užklydę į Černobylio zoną. Daumantas skuba nuraminti: pasirodo, stiuardesės, lakūnai ar astronautai, kurie gyvena tarptautinėje kosminėje stotyje, gauna gerokai didesnes dozes radiacijos, nei keliaujantieji po Černobylio zoną.

Galima gana arti prieiti ir prie pačios atominės elektrinės. Sustojus maždaug apie 100 metrų nuo Černobylio ketvirtojo reaktoriaus, kuriame ir įvyko sprogimas, galima praleisti 10–15 minučių, tačiau fotografuoti – griežtai į vieną pusę. Kad nebūtų šnipinėjimo grėsmės, su kameromis dairytis apie savo ašį neleidžiama – tik į vieną pusę pafotografuoti ir pažiūrėti radiacinį foną.

Šalia Černobylio AE stūkso ir nebaigti blokai, šalia kurių vis dar stovi senieji sovietiniai kranai. Tačiau, rodos, net tokioje turėjusioje visam laikui apmirti zonoje verda gyvenimas. Daumantas jau kelerius metus stebi naujojo sarkofago, vadinamo „Nova Arka“, statybą. Prieš metus ar keletą buvo nupjautas ketvirtojo reaktoriaus kaminas, nes sarkofagas bus tempiamas virš senojo. Beje, kai sarkofagas bus tempiamas, visa Černobylio zona bus evakuota, kad, jei kas ne taip, niekas nenukentėtų.

„Naujo sarkofago statyba – tai vis dar katastrofos likvidavimas, nes senasis sarkofagas buvo tik laikinas sprendimas. Taigi galima sakyti, kad su Černobylio katastrofa tvarkomasi jau 30 metų“, – pastebi Daumantas.

Beje, net ir po avarijos pati Černobylio atominė elektrinė dar iki 2000 m. gamino elektrą ir tiekė ją ne tik Ukrainai, bet ir Baltarusijai. Kaip čia žmonės sugebėjo dirbti? „Nelabai įsivaizduoju, bet mes esame pateikę prašymą patekti į ketvirtojo reaktoriaus valdymo bloką, į kurį norint patekti ir apžiūrėti reikia specialaus leidimo. Tada gal bus aiškiau, kaip ten žmonės galėjo dirbti“, – šypteli mūsų pašnekovas.

Pasak D.Liekio, jis su keliautojų grupėmis iki pat 2012–2013 m. pietaudavo valgykloje, įrengtoje pačioje Černobylio elektrinės pašonėje. Tačiau dabar neliko vietos, nes ji nuolat lankoma žmonių, statančių naująjį sarkofagą. O keliautojai traukia į kavinę „Desiatka“ Černobylio miestelyje.

Įdomu, kad nors po katastrofos žmonės, vadinami „samoselais“, buvo iškeldinti, tačiau kai kurie netrukus grįžo atgal į savo namus ir pasiliko visam laikui. „Šie žmonės – jau mirštanti karta. Jų Černobylyje yra keli šimtai. Jie neturi vaikų, jų ūkinė veikla griežtai ribojama, tiktai nedaugelis, tie, kurie gyvena švaresnėse vietose, gali turėti daržus, šiek tiek gyvulių, Jie gyvena taip, kaip iki katastrofos, taip, kaip ir mūsų senukai kaimuose, tik yra labai vieniši, o jų gyvenimas sugriežtintas labiau nei mūsiškių“, – pasakoja keliautojas.

Anksčiau kaimuose gyvendavo vienas ar du tūkstančiai žmonių, o dabar galima rasti du tris senukus. „Samoselus“ nuolat lanko gydytojai ir tikrina jų sveikatą, atvažiuoja autoparduotuvės, sekmadieniais juos nuveža į Černobilio cerkvę. Kiekvieno jų gyvenimas – įdomi istorija. Pasak Daumanto, Černobylio zonoje gyvena ir jauna 20 metų mergina, kuri čia yra gimusi jau po katastrofos. Tačiau tai tik išimtis, nes ji čia vienintelė tokio amžiaus gyventoja.

Žiniasklaidoje kartkartėmis pasirodo straipsnių ar informacijos apie pastebėtas mutacijas Černobylio zonoje, tačiau Daumantas sako, kad jam su mutantais nėra tekę susidurti.

„Mutacijos yra mitai, kurie tarsi ir skatina kai kuriuos žmones ten važiuoti. Panagrinėjus logiškai pasidaro aišku: jei koks organizmas išsigimtų, tai kiek jis pats galėtų būti gyvybingas? Po katastrofos praėjo jau beveik 30 metų, ir jokių mutantų ten nėra. Tačiau gyvosios gamtos biologinė įvairovė ten labai didelė. Černobylio zona primena gerai ir griežtai prižiūrimą rezervatą, kuriame ribojama ūkinė veikla, medžioklė, o kai kuriose vietose net draudžiama nulipti nuo asfaltuoto pagrindo. Todėl čia gausu pačių įvairiausių gyvūnų“, – paneigia vis dar sklandančius mitus D.Liekis.

Daiva Urbienė

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...