2011 Spalio 04

Čempionams praeities pergales primena ligos ir skausmai

veidas.lt


Praėjusią savaitę medikai gelbėjo Arvydo Sabonio gyvybę – legendinį krepšininką ištiko infarktas. Tyrimai rodo, kad pasaulinio lygio sportininkus dažniau persekioja ligos, o jų gyvenimo trukmė – trumpesnė. Kokią kainą už patirtas šlovės akimirkas šiandien moka buvę garsūs lietuvių sportininkai?

Lietuvos krepšinio legendą 46-erių metų Arvydą Sabonį širdies smūgis parklupdė žaidžiantį krepšinį. Tai buvo draugiškos treniruočių pobūdžio rungtynės Kaune esančiame A.Sabonio krepšinio centre, kurioms pasibaigus geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas buvo skubiai išvežtas į Kauno klinikas. Medikams suteikus skubią pagalbą pavojus A.Sabonio gyvybei trečiadienį nebegrėsė.
Šiemet A.Sabonio vardas vėl skambėjo itin dažnai: jis tapo Lietuvoje vykusio Europos krepšinio čempionato ambasadoriumi ir nusprendė siekti Lietuvos krepšinio federacijos prezidento posto, vėl daugiau dėmesio skyrė savo verslo reikalams, o per krepšinio čempionatą pristatė savo vardo prekės ženklo laisvalaikio drabužių kolekciją „Sabonis 220“. Taigi žinia apie A.Sabonio infarktą prilygo perkūnui iš giedro dangaus.
„46-eri metai – jaunas amžius širdies smūgiui. Tokių metų žmogui dar neturėtų būti infarkto“, – sakė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų intensyviosios kardiologijos skyriaus vedėjas Pranas Šerpytis. Jo teigimu, infarktas Lietuvoje dažniausiai ištinka šešiasdešimtmečius.
„Akivaizdu, kad tokio lygio sportininkui, kaip A.Sabonis, yra tekę patirti labai daug streso, o lėtinis stresas yra vienas didžiausių širdies infarktą lemiančių veiksnių. Tačiau tokiais atvejais būna svarbios ir kitos priežastys, pavyzdžiui, paveldimumas“, – paklaustas, ar A.Sabonio infarktą galėjo paankstinti jo sportinė karjera, komentavo gydytojas kardiologas P.Šerpytis.
Žinia apie A.Sabonio širdies smūgį šalies sportininkų bendruomenę sukrėtė ir sujaudino, bet pernelyg nenustebino. Sulaukę karjeros saulėlydžio įvairių sveikatos sutrikimų patiria daugelis aukščiausio lygio sportininkų. Tai kaina, kurią jie moka už galimybę užlipti ant nugalėtojų pakylos.

Sportininkai miršta anksčiau

Užsienyje atliekami tyrimai rodo, kad vidutinė elitinių sportininkų gyvenimo trukmė šiuo metu yra 67 metai. Tai reiškia, kad didieji sportininkai gyvena trumpiau nei statistiniai gyventojai, nors nemaža šių dalis visiškai nesportuoja, valgo kas papuola ir apskritai jų gyvenimo būdas ne pats sveikiausias. Europos Sąjungoje vidutinė gyvenimo trukmė šiuo metu yra 78,8 metų, o Lietuvoje – 73,4 metų.
Tikrą šiurpą kelia JAV nacionalinės futbolo lygos duomenys, kad vidutinė aukščiausio lygio amerikietiškojo futbolo žaidėjų gyvenimo trukmė tesiekia apie 55 metus. „Nacionalinė futbolo lyga žudo savo žaidėjus – stumia juos į ankstyvą mirtį“, – savo rašinyje stebisi „CBSSports.com“ žurnalistas Greggas Doyelas. Remiantis tyrimais, su kiekvienu sezonu šių sportininkų gyvenimo trukmė patrumpėja beveik trejais metais: tai lemia brutalus žaidimas, gausios ir itin rimtos žaidėjų traumos (galvos, kaklo, stuburo) bei klubų savininkų požiūris į sportininką kaip į prekę, kurią tik perki ir parduodi, o kai ji tampa nebereikalinga – atsikratai.
Tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje karjerą baigę sportininkai susiduria su tais pačiais iššūkiais: pirmiausia su psichologinėmis problemomis, kurios užklumpa staiga nebelikus jokių treniruočių, įtempto režimo bei varžybų, o vėliau – ir su skausmu bei ligomis, sukeltomis praeityje turėto didelio sportinio krūvio, kaip, ko gero, buvo ir Lietuvos krepšinio legendai A.Saboniui.
Kad didysis sportas neretai suluošina, sportininkams yra puikiai žinoma.
Ką tik pasibaigusiame Europos krepšinio čempionate Lietuvoje lankėsi ir buvęs garsus Estijos krepšininkas, daugkartinis Europos bei pasaulio čempionas, 1968 m. olimpinių žaidynių Meksike bronzos medalio laimėtojas Priitas Tomsonas. 68-erių metų estų krepšinio žvaigždės istorija sujaudino jo kartos garsų lietuvių krepšininką, olimpinį, Europos bei pasaulio čemponatų medalininką 66-erių metų Modestą Palauską. „P.Tomsonui jau pakeisti abiejų kelių sąnariai, taip pat ir klubo sąnarys, nes nuo sporto jie visiškai išėjo iš rikiuotės, o jo ūgis dabar nebe 194 cm kaip anksčiau, o 182 cm“, – kolegos gailisi M.Paulauskas.
Buvęs Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinės narys M.Paulauskas tvirtina, kad didesnių ar mažesnių sveikatos bėdų turi daugelis praeities sporto žvaigždžių, ne išimtis – ir jis pats. Būdamas savo sportinės karjeros viršūnėje M.Paulauskas treniruodavosi dukart per dieną po dvi valandas, dar daugiau – stovyklose prieš varžybas, o šiandien Šakių „Zanavyko“ krepšinio klubo vyriausiasis treneris nebesportuoja visiškai. Priežastis – buvusį čempioną kamuojantys stuburo skausmai. M.Paulauskas daro tik gydomosios mankštos pratimus, kad nugaros skausmai bent kiek atlėgtų.
„Sportuojant nesunkios traumos mane persekiojo nuolat. Vieną rimtesnių patyriau prieš pat 1972-ųjų Miuncheno olimpiadą: man išoperavo kulkšnikaulį, maždaug keturis mėnesius praleidau reabilitacijoje, o tada – iš karto į olimpiadą, kurioje iškovojome auksą, – kaip greitai juos pastatydavo ant kojų, prisimena M.Paulauskas. – Tačiau šiandien daugiausiai problemų turiu dėl stuburo ir neabejoju, kad tai būtent sporto pasekmė: tais laikais per fizinio parengimo treniruotes dirbdavome su vienintele štanga ir kilnodavome ją, kas kaip norėjome, be to, dar ir vieni su kitais varžydavomės, kas daugiau pakels. Treneriai tuo metu, priešingai nei šiais laikais, neturėjo metodinės medžiagos, kokius svorius mums galima kelti, kokie pratimai daromi konkrečiai raumenų grupei stiprinti ir panašiai. O dabar kiekvienai raumenų grupei yra atskiras treniruoklis.“
Tad M.Paulauskui įspūdingą sportinę karjerą šiandien primena ne tik garbingi apdovanojimai, bet ir nugaros skausmai. Sako, kad užtenka ilgiau pavaikščioti, ir sukausto skausmas. Tiesa, kol kas M.Paulauskui gelbsti masažai ir kineziterapija, bet jis jau sulaukia ir raginimų operuotis.
Sovietmečiu, pasak M.Paulausko, dėmesio sportininkų sveikatai buvo kur kas mažiau nei dabar. Jis prisimena atvejį, kai kartą išvykus į varžybas užsienyje vienam traumuotam krepšininkui prireikė gydytojo pagalbos, o jo komanda tiesiog neturėjo. Tuo labai pasipiktino A.Sabonis, netgi grasinęs nebežaisti, jei tokie atvejai kartosis.

Atsinaujina traumų skausmai

Kaip teigia sporto medikai bei patys sportininkai, sulaukę atitinkamo amžiaus jie prisimena visas kadaise turėtas traumas – skausmas atsinaujina, neretai vėl prireikia gydymo ar net operacijų. Dažniausiai patirtų traumų skausmai vėl sugrįžta būnant vyresnio amžiaus – įžengus į šeštą septintą dešimtį.
51 metų lietuvių atletas, disko metikas Romas Ubartas, kurio garbei per 1992-ųjų Barselonos olimpines žaidynes pirmą kartą istorijoje buvo iškelta Lietuvos trispalvė ir nuskambėjo mūsų šalies himnas, sako, kad dabar apie save primena ir tokios smulkios traumos, į kurias anksčiau jis nekreipdavo dėmesio. Kartais pakanka padaryti neatsargų judesį, ir buvusi traumuota vieta suskausta.
„Ir dabar pasportuoju – pažaidžiu krepšinį, lauko tenisą, kartais pamėtau diską ir pakilnoju štangą. Kitaip negalėčiau. O kai šiek tiek persistengiu, padauginu krūvio, būna, kad paskausta pėdos, keliais. Dabar nekreipiu į tai dėmesio, bet sunku pasakyti, kaip jausiuosi po dešimties metų“, – svarsto šiuo metu treneriu Olimpiniame sporto centre dirbantis R.Ubartas.
O 46-erių metų legendinis Lietuvos futbolininkas Arminas Narbekovas juokauja, kad galėtų būti meteorologas, nes savo kūnu iš karto pajunta visas orų permainas. „Orams keičiantis sąnariai iš karto pradeda skaudėti, – teigia A.Narbekovas, futbolo klubo „Gargždų banga“ vyr. treneris. – Daug metų trunkantis intensyvus sportas tikrai atima sveikatos.“
Vis dėlto A.Narbekovą kamuojantys negalavimai (daugiausia sąnarių skausmai) yra ne tokie stiprūs, kad buvęs sportininkas šiandien į juos kreiptų didesnį dėmesį.
Kaip sako Lietuvos sporto medicinos vyr. gydytojas Edmundas Švedas, daugiausiai buvusių sportininkų skundžiasi sąnariais ir širdimi. Gydyti ar operuoti sąnarius prireikia neretam vyresnio amžiaus sportininkui.
E.Švedas prisiminė 2005-aisiais mirusį pirmąjį Lietuvos olimpinį čempioną, boksininką Daną Pozniaką: jis turėjo didelių problemų dėl sąnarių, vienos jo kojos kelio sąnarys buvo pakeistas dirbtiniu, o mirė čempionas nuo infarkto, nors iki tol širdimi nesiskundė. „Jei sportininkas turėjo protingą trenerį, tuomet jam labai pasisekė – problemų patiria mažiau. Tarp tokių galima paminėti ir R.Ubartą“, – tvirtina E.Švedas.
Buvusi slidininkė Vida Vencienė, pelniusi aukso ir bronzos medalius per 1988 m. žiemos olimpines žaidynes Kanadoje, sako niekada neužmiršianti, kokį paskatinimą už vienose olimpinėse žaidynėse iškovotą medalį jai, tuomet dar jaunai sportininkei, kartą pasisakė gavęs amžiną atilsį D.Pozniakas. „Už pergalę vienose olimpinėse žaidynėse D.Pozniakas gavo radijo imtuvą „Vef“ – tokios premijos buvo tais laikais“, – prisimena V.Vencienė.
Jai pačiai už olimpinį aukso medalį 1988-aisiais išmokėta 5 tūkst., o už bronzą – apie 2 tūkst. Kanados dolerių premija. Šiuo metu, kaip žinome, už olimpinių žaidynių auksą Lietuvoje mokama 200 tūkst. Lt, sidabrą – 100 tūkst. Lt, bronzą – 75 tūkst. Lt premija. Iki krizės sportininkų premijos buvo dar dvigubai didesnės – jos esą sumažintos laikinai.
Kaip apibendrino V.Vencienė, daugelis sovietmečio sporto žvaigždžių paaukojo sportui sveikatą, o materialinės gerovės taip ir nesusikūrė.
75-erių metų Antanas Vaupšas, filologas, žurnalistas ir buvęs žymus šuolininkas į tolį, kurio 1964 m. pasiektas 8,01 metro rekordas buvo pagerintas tik po šešiolikos metų, 1980-aisiais, iš tiesų pripažįsta neužgyvenęs nei prabangaus namo, nei ištaigingo automobilio. „Bet užtat turime namuose kelis tūkstančius knygų, susilaukėme dviejų vaikų, puikių anūkų – tad jaučiuosi labai turtingas“, – pinigų nesureikšmina A.Vaupšas.
Priešingai nei daugelį sportininkų, A.Vaupšą kamuoja ne sąnarių ar širdies negalavimai, o klastingas vėžys, su kuriuos buvęs šuolininkas grumiasi jau ne pirmi metai, – vien pernai jam atliktos keturios operacijos. Tačiau A.Vaupšas mano, kad šios ligos neturi tiesioginio ryšio su jo sportine karjera. “Jei ne sportas, galbūt jau seniai būčiau kapinėse”, – sako sportinį atkaklumą, dabar padedantį kovoti su jau triskart atsinaujinusiu vėžiu, išsaugojęs buvęs geriausias Lietuvos šuolininkas.

 
Apie sportininkus skaičiais

67 metai. Tokia yra elitinių sportininkų vidutinė gyvenimo trukmė
33 metai. Vidutiniškai tiek metų sulaukę sportininkai baigia sportinę karjerą
19 metų. Vidutiniškai iki tiek metų trunka gimnastų sportinė karjera
23 valandas. Maždaug tiek valandų per savaitę aukščiausio lygio sportininkai skiria treniruotėms
8,75 valandos. Tiek laiko per parą, tyrimų duomenimis, sportininkai miega. Tai maždaug valanda daugiau nei statistinis žmogus.

Šaltinis: „Iron Curtain Labs“

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...